Ramunė GRAŽULIENĖ
Apie vidurdienį Budėtojų skyriuje gautas pranešimas, kad pradingo Panevėžio "Nevėžio" pagrindinės mokyklos pirmokėlis Tadas, su klasės draugais atvykęs apžiūrėti Kauno zoologijos sodo, Kauno policijos pareigūnus sukėlė ant kojų. Iš pradžių savo pajėgomis, o vėliau į pagalbą pasitelkę Pirmojo vidaus tarnybos pulko karius, pareigūnai nuodugniai apieškojo visą Zoologijos sodo teritoriją. "Ką gali žinoti, gal nuklydęs ir netyčia paslydęs krokodilui į nasrus pakliuvo", - neatmetė ir tokios galimybės pareigūnai. Deja, jokių berniuko pėdsakų aptikti nepavyko. Tuomet buvo priimtas sprendimas "šukuoti" netoliese esantį Ąžuolyno parką, gyvenamųjų namų kvartalus, tikrinti autobusų ir geležinkelio stotis, per radiją kreiptis į miesto gyventojus. Paieška rezultatų nedavė.
Kauno policijos pareigūnams, sunerimusiems dėl prapuolusio aštuonmečio, į pagalbą atėjo ir kolegos iš Panevėžio. Vietiniai policijos pareigūnai, pasitikę grįžusius namo pradinukus, dar kartą visus apklausė. Vienas jų prisiminė matęs, kad Tadas vienu metu iš Zoologijos sodo pasuko gatvės link.Tapo aišku, kad berniukas didžiuliame mieste galėjo nuklysti bet kur. Pradėjus temti, pareigūnai dar labiau sutelkė pajėgas, koordinavo veiksmus, planavo, ką daryti toliau. Vėl į pagalbą pasitelkta žiniasklaida, mat ne kartą įsitikinta, kad išgirdę pranešimą per radiją ar televiziją žmonės tampa atidesni, atkreipia dėmesį į mažamečius, kurie elgiasi ar atrodo kaip nors neįprastai, ir praneša apie tai policijai.
Tik apie devintą valandą vakaro lengviau atsikvėpė pareigūnai, iš džiaugsmo apsiverkė mieste likusi mokytoja - berniukas atsirado.
- Nežinau, kaip čia atsitiko, tai tiesiog Dievo dovana, - ir šiandien gūžčioja pečiais Paieškos skyriaus komisaras Kęstutis Galinis.
Asmeniniais reikalais važiavęs į netoli Kauno esančią Neveronių gyvenvietę, įsukęs į autostradą Kaunas - Vilnius, ties Palemono gyvenviete, maždaug 5 kilometrai nuo Kauno, komisaras intuityviai stabtelėjo prie kelkraščiu ėjusio berniuko.
- Bijojau išgąsdinti, lėtai priėjau, atsargiai paklausiau, kur ir iš kur jis eina, - pasakojo komisaras. - Kai išgirdau, kad pasiklydo Zoologijos sode, negalėjau patikėti, maniau, kad įvyko stebuklas.
Sušalusį, išsigandusį, patyrusį šoką vaiką komisaras įsisodino į automobilį ir pargabeno į Kauną. Ir čia pat išsakė savo abejones - vaikas nepaklausė, kas jis toks, patikliai atsidavė į svetimo žmogaus rankas, o juk sustoti galėjo ir ne visai gerų ketinimų turintieji.
- Paprastai taip nesielgiu, pats nežinau, kodėl šį kartą taip padariau, - vis dar negali patikėti komisaras, kad greičiausiai patyrusio seklio nuojauta pakuždėjo sustoti, nes akis užkliuvo už, rodos, nereikšmingos detalės - berniukas ėjo sutraukęs rankas.
Kęstutis Galinis neslepia džiaugsmo sėkminga neramios dienos baigtimi - juk tolimesnis kelias vedė pro mišką, nežinia kur vaikas tamsoje būtų nuklydęs ir kiek būtų prireikę pastangų jį surasti... Nebaigęs minties komisaras nusispjauna tirs kartus per petį...
Vos savaitei praėjus po neramios dienos (pranešimai apie į bėdą pakliuvusius mažamečius kelia bene didžiausią nerimą), ta pati VPK budėtojų pamaina gavo pranešimą, kad iš Vilniaus į Zoologijos sodą atvykę "Atžalyno" pradinės mokyklos pirmokėliai pasigedo bendraklasio Tomo... Įsitikinę, kad mažieji septynmečiai paprastai pasitiki savo jėgomis ir "gerai žino" kelią į namus, kuriuos tikisi pasiekti neprašydami suaugusiųjų pagalbos, pareigūnai per raciją skubiai paprašė miesto gyventojų pagalbos. Nepraėjus nė dviem valandoms po pranešimo išplatinimo, 02 telefonu paskambinęs kaunietis pranešė, kad savo rankose laiko berniuką raudona su snapeliu kepure... Pakalbintas Tomas stebėjosi, kaipgi čia jam nepavyko pačiam surasti namo, kuriame gyvena, ir teigė, jog į policininkus pagalbos kreipęsis nebūtų, nes jų bijąs... Bet išvykdamas namo, atgal į Vilnių, jau su šypsena spaudė pareigūnams rankas ir kitą kartą bėdai ištikus pirmiausia žadėjo ieškoti kaip tik jų.
