Politikavimas - tai vaidybos rūšis, politikui būtina gerai įgusti aktorystės mene. Kaip teatre: scenoje "dešinysis" su "kairiuoju" suremia špagas, lyg norėtų vienas kitam perverti širdis, o užkulisiuose tie patys aktoriai susėda prie vyno butelio, kad aptartų bendrus reikalus. Anot vieno garsaus anglų politiko, nėra nei draugų, nei priešų - yra tik interesai. Politikavimui vien gerų ar blogų norų neužtenka - pirmiausia reikia pinigų... Tačiau įvyko priešrinkiminis ir porinkiminis "artistų" susistumdymas, nusmuko kampelis užuolaidos, ir visuomenė pamatė įstatymdavystės "virtuvę". Gaila, kad neišgirdome telefono teisingumo ministerijos pareigūnų telefoninių pokalbių "išklotinių". Būtų labai įdomu žinoti, su kuo kalbasi ir bičiuliaujasi tie, kas ruošė Baudžiamąjį kodeksą, itin palankų ir atlaidų kai kurių rūšių nusikaltėliams. (Tiems, kurie daugiausia prisivagia.)
Bet tai lengva paaiškinti ir be "pasalų" prie telefonų linijų. Kadaise buvo komunistų ir nepartinių blokas, vykdęs "proletariato diktatūrą". "Perestrojkos rytas" nuskynė brandaus socializmo vaisių, iš kurio akimirksniu išdygo bei išsikerojo viena kitą plaunančių rankų diktatūra. Į pertvarkytą bloką, kaip ir anksčiau, susijungė ne tik runkelių plantatoriais virtę kolūkių pirmininkai, "naujaisiais lietuviais" tapę direktoriai, administratoriai - valdininkija nuo švietimo bei medicinos tarnautojų iki įvairių uniformuotųjų iš teisėsaugos institucijų. Šito bloko visagalybei besipriešinantieji negailestingai triuškinami lygiai taip pat, kaip anksčiau buvo triuškinami "klasiniai priešai". Užtaisytos, užlipdytos bet kokios landos, per kurias galėtų pralįsti teisingumas. Tokiu būdu pilietis, ieškantis teisybės, dabar dar bejėgiškesnis nei tamsiausiu sovietmečiu. Nėra į ką kreiptis - visos durys rūpestingai užtrenktos, prieš teisybės ieškantįjį - tvirčiausios spynos. Štai tokios neįveikiamos sauvalės ir socialinės neteisybės terpėje ir atsiranda sovietų netvarkos ilgesys. Toji betvarkė, laiko nutolinta, atrodo kažkokia patraukli, nes tuomet grobti galėjo ne vien išrinktųjų klanas, bet ir eilinis vargšas.
Ir cenzūra neišnyko. Nors galima lig valios drabstytis purvais ir šmeižtais, bet tiesos sakyti nevalia! Pavyzdžiui, joks laikraštis Lietuvoje neišdrįsta pakartoti citatos iš Anglijos ("The Economist"): "Korupcija apniko visų spalvų Lietuvos vyriausybes". Užtat pas mus vis dažniau pasigirsta balsų, kad "korupcija Lietuvoje - tik mitas". Juk nuo žinių apie korupciją pablogėtų Lietuvos įvaizdis, o ilgoji ranka, besikėsinanti į Lietuvos nepriklausomybę, gali dar labiau pailgėti ir pan. Kaip sakoma, gerais norais pragaras grįstas...
Bet jeigu scenoje besipešiojantieji privalo laikytis nebylaus susitarimo neatidengti nešvarių virtuvės užkrosnių, tad kodėl prieš gerą pusmetį nuskambėjo "paksogeitas", o dabar - atsakomasis "telefoninis geitas"? Atsakymas turbūt toks. Liūtų, babuinų ar privilegijuoto klano, kuriam viskas leidžiama, priešakyje visuomet yra dominuojantis patinas, vedlys, lyderis, autoritetas. Kai tas dominuojantysis nusensta ir jo nagai atbunka, o iltys išklimba, tuomet ateina lyderių pasikeitimo metas. Kuomet keičiasi nusenę šeimų "krikštatėviai", prasideda pretendentų kova - slapti pasiklausymai, šūviai į nugarą, varžovai "pakišami" policijai ir prokuratūrai. Iki susijungdamos naujojo "dominuojančiojo" vadovybėje, kaimenės skyla, kovoja ir patiria aukų. Ir tai nėra joks teisingumo triumfas, o tik įrodymas, kad susipešusios grupuotės yra galingos ir įžūlios!
Atėjo metas Algirdui Mykolui Brazauskui suprasti, kad jis - jau senas liūtas. Jam bejėgiškai stebint, pretendentai į "dominuojančiojo" padėtį griebia draskyti ir plėšyti jo liūtukus. Nepavyko Rolandui Paksui užimti vedlio vietos. Na, o Kazimira Danutė Prunskienė? Vilija Blinkevičiūtė? Neįtikėtina, kad primatų kaimenei galėtų vadovauti "dainuojanti patelė", "motinėlė" ar "krikštamotė"... O Valdas Adamkus? Fasadinė asmenybė, išsilaikanti "balos paviršiuje" santarvės su "klanu" dėka, nes išvengia kaktomušos su korupcijos ledkalniu. Antraip akimirksniu nugarmėtų į politinės "balos" dugną netgi su savo aukščiausiais reitingais arba net būtų išsiųstas atgal į Ameriką...
Tačiau kaimenės vadovybė pasikeitė: visi virpina kinkas prieš naujai pasirodžiusį liūtą. Susipriešinę, išsiblaškę kaimenės nariai turėtų susitelkti apie naująjį "dominuojantįjį", nebaudžiamieji turėtų pasidaryti dar nebaudžiamesni. Tik štai - dažnai perbėginėjant iš būrio į būrį, iš kaimenės į kaimenę, neišvengiami nuostoliai. Panašiai kaip pilstant miltus iš maišo į maišą - daug jų nudulka pavėjui. Arba - pilstant skysčius iš puodo į puodą: jie nusilaisto, ataušta, netenka "macnumo"...
Aleksandras Jakubonis, Marijampolė
