Daiva NORKIENĖ
"Akistatos" žurnalistus Švedijoje priėmė kaip savus: apgyvendino... buvusioje bulių fermoje, siūlė pasirinkti labdaros ir saugojo nuo visų galimų pavojų. Pavyzdžiui, "Pagalbos Lietuvai" organizacijos atstovai daryti interviu su artimiausiais bulidės kaimynais draugiškai nepatarė: pastarieji taip "myli" Lietuvą ir lietuvius, kad žurnalistė iš svečių galinti grįžti nebe rudomis, o mėlynomis akimis... Taip mes sužinojome tikrąją pagalbos kainą ir vertę: dažnai ignoruojami, nemėgstami savų, Kerstina Lindkvist ir jos draugai triūsia Lietuvos labui.
"Pagalbos" centras - bulidėje
Dar prieš atvykdami į Švediją domėtis labdaringa organizacija, žinojome - būsime apgyvendinti ir globojami. Taigi vėlyvą vakarą, šiek tiek išvarginti parą užtrukusios kelionės, pajėgėme svajoti tik apie tris dalykus - lovą, dušą ir vakarienę. Organizacijos autobusiuku atvažiavusi Kerstina Lindkvist mus pasitiko uostamiestyje Karlskronoje. Didesnės pagarbos ir dėmesio nė neparodysi: atlėkti vos ne šimtą kilometrų iš Brekne Hobės, kai mūsų bendrakeleiviui Tadui Girčiui kelias pažįstamas lyg nuosavo sodo takelis! Vėliau sužinojome, kad rūpestingoji Kerstina labdaros atvykstančius lietuvius pasitinka beveik kiekvieną kartą (nors pastarieji per kelerius organizacijos gyvavimo metus tokių reisų atliko dešimtis).
Automobiliui ritantis Švedijos keliais, miegas nebeima: spoksome į pro šalį lekiančius kaimus, vienkiemius, vis dar svetingai kviečiančiais atidengtais langais. Kai privažiuojame nedidelį Brekne - Hobės kaimelį, kuriame ir yra pagrindinė "Pagalbos Lietuvai" būstinė, jau artinasi naktis.
Mus apnakvindina gerai suremontuotuose, šiuolaikiškai įrengtuose apartamentuose su dušais, atskira virtuve ir, kas tuo metu svarbiausia, minkštomis lovomis. Pasijuntame lyg namie. Ir kai ankstų rytą mus pakviečia apžiūrėti didžiojo "labdaros centro", šiek tiek nustembame: "Kur jis?" Ir tik tada išaiškėja, kad mus apgyvendino buvusioje bulidėje!
Didžiulis tvarkingas medinis pastatas padalintas į kelias zonas. Gyvenamojoje yra organizacijos centras su milžiniška jau atliktų "labų darbų" videoteka ir kartoteka, čia apnakvindinami iš Lietuvos nuolat atvykstantys labdaros vežti asmenys, vyksta svarbūs susitikimai ir priėmimai. Darbo zonoje keli vietiniai švedai triūsia rūšiuodami, skalbdami, lygindami suaukotus lovos baltinius, užuolaidas, drabužius, įkainojami kai kurie skirti parduoti daiktai. Sandėlis - tai didžiausia nešildoma bulidės dalis. Tvarkinga, švaru, seniai nesijaučia buvusių "gyventojų" kvapo. Milžiniškame sandėlyje kaupiama Lietuvai skirta labdara. Čia ją suveža iš keliolikos organizacijai priklausančių, po visą Švediją išsibarsčiusių skyrių. Pagalbos organizacijai švedai patalpas suteikia noriai - kai kur "Litauenhjalpen" ženklu pažymėtos buvusios (nebeveikiančios) bažnyčios, kiti tušti pastatai. Švedų žmonės į labdaros surinkimo centrus kasdien neša ir veža "dovanas": kas nereikalingą paveikslą ar baldą, kas drabužių, buities technikos, indų, stalo reikmenų. Tam tikra dalis daiktų už simbolinę kainą parduodama vietoje - taip sukaupiama lėšų transportavimui.
Gimtadienis
Visų organizacijos atliktų gerų darbų neišvardinsime. O juo labiau į humanitarinę veiklą įsitraukusių šimtų švedų pavardžių. Tačiau kai kurių ypatingą pasiaukojimą rodančių faktų nutylėti negalime. Pernai Kerstinai Lindkvist sukako penkiasdešimt, ta proga vietiniame laikraštyje ji išspausdino tokio turinio skelbimą: "Esu alergiška gėlėms ir dovanoms. Be to, man labai rūpi neturtingi Lietuvos žmonės, gatvės žmonės. Tai tie, kurie neturi galimybės savo gimtadienius švęsti taip, kaip tai darau aš. Todėl jeigu norite ką nors man dovanoti, paaukokite pinigų Lietuvos žmonėms. Taip pat atvykite į "Pagalbos Lietuvai" organizaciją Brekne Hobėje švęsti drauge".
Į Kerstinos jubiliejų susirinko keli šimtai Lietuvai neabejingų žmonių! Pažįstami ir nepažįstami sveikino ją ir gyrė už atliekamą kilnią misiją. Švedai Kerstinai suaukojo tiek, kad už tas lėšas ji nupirko ir suremontavo galingą sunkvežimį, o dengtą jo kėbulą pavertė gyvenamuoju būstu. Dabar ši technika Lietuvoje vežioja vaikus, šiemet puikiu mėlynu sunkvežimiu pasinaudojo po Lietuvos globos įstaigas, ligonines, internatus su dovanomis klajojęs tikras švediškas Kalėdų Senelis.
Kitas užjūrio filantropas, sunkia širdies liga sergantis Edas savo gimtadienį paminėjo panašiai: vietoje gėlių ir dovanų surinko lėšų labai kilniam tikslui. Vienai Lietuvos pajūrio močiutei, dešimt metų (po gaisro) gyvenusiai malkinėje įrengtame būste, buvo padovanotas... namas. Medinį, su durimis, langais bei vidaus apdaila. Jį surinko vienas kelmiškis verslininkas. O kai namelis buvo atvežtas ir pastatytas tos močiutės kieme, iš laimės ji vos ištarė žodį.
Gerokai anksčiau rašėme apie tokį švedų iš psichiatrijos ligoninės išvaduotą Tomą Sutkaitį. Taip, tą patį, kuriam, kai persikėlė iš Klaipėdos į Panevėžio globos namus (arčiau jį operavusių ir prižiūrinčių gydytojų), Lietuva staiga pamiršo mokėti už jo, invalido, išlaikymą. Kaip manote, kas iš savo varganos pensijos šelpia Tomą, kas jį kviečiasi į svečius, padeda pažinti pasaulį? Ogi to paties devyniasdešimtmečio pastoriaus šeima, apie kurią kaip apie pagalbos organizacijos vieną iš pradininkių užsiminėme praeitame laikraščio numeryje. Močiutė, pilną spintą primezgusi Lietuvos kūdikiams, Tomu rūpinasi tarsi savo vaiku! Senukas pastorius kartais dėl sklerozės nebeprisimena net Tomo veido (kai atvykome, supainiojo su vienu kitu lietuviu), sumaišo datas, įvykius. Bet net ir temstant protui prisimena: "Tam vaikui reikia padėti! Reikia jį gydyti, išvesti į žmones!" Todėl sveikesni "Pagalbos Lietuvai" nariai iš anksto išgyvena, kas būtų, jei Tomo geradarių neliktų...
Gražu, bet jau kaupiasi audra
"Akistatos" žurnalistų vizitas į Švediją beveik sutapo su Lietuvą ir Skandinaviją pašiurpinusiais įvykiais: kupiškėnų pradėtomis žudynėmis, vagių ir kontrabandininkų antplūdžiais iš Lietuvos. Gal tada, o gal kiek anksčiau dalis švedų mūsų tautiečių ėmė rimtai nemėgti. Suprantama, atsiranda ir pykstančiųjų ant "Litauenhjalpen" organizacijos. Po Giosto Andersono nužudymo Kerstinai Lindkvist teko atlaikyti milžinišką spaudimą: dažnas žurnalistas, anksčiau su pasigėrėjimu aprašinėjęs humaniškąją organizaciją, dabar laikė pareiga paskambinti ir paklausti: "Tai kaip dabar? Ar jūs dar remsite lietuvius?" Kerstina kirtosi iš visų jėgų: "Negalima iš vieno ar kelių žmonių spręsti apie visą tautą! Jie nepaprastai skursta ir yra ne žudikų, o nelaimėlių tauta! Be to, pažiūrėkime į save. Kiek švedų vyksta į Lietuvą pasismaginti su jaunomis mergaitėmis!" Giosto Andersono artimieji Kerstinai paskambino gal kokius keturis kartus - iškoneveikė už lietuvių teisinimą ir rėmimą.
Šiek tiek anksčiau savo nemeilę Lietuvai parodė ir Ronebio miesto komunos (jai priklauso Brekne Hobė) galva. Už pagalbos Lietuvai organizavimą Kerstina Lindkvist buvo apdovanota Švedijos karaliaus įsteigtu specialiu prizu. Į iškilmes Brekne Hobės "bulidėje" atvažiavo paties karaliaus sesuo, susirinko šimtai žmonių. O Ronebio komunos vadovai taip ir nepasirodė.
Didelių sunkumų pastaruoju metu turi ir pagalbos organizacijos koordinatorius Lietuvoje Tadas Girčius. Šilutės mokesčių inspekcija reikalauja sumokėti 200 000 litų PVM mokesčio už Lietuvoje parduodamą labdarą. Tadas Girčius sako nuolat pateikiąs pajamų ir išlaidų deklaracijas. Dalis labdaros parduodama tam, kad būtų padengtos viso šio "turto" gabenimo Lietuvon išlaidos, sumokėti atlyginimai krovėjams, pardavėjoms, vairuotojams. Likę pinigai panaudojami labdarai. Tą "Akistatai" tvirtino T. Girčius. Lietuvos labui triūsiančių švedų jų šalis jokiais mokesčiais neapkrauna, priešingai - paremia. Organizacijoje krutantiems švedų bedarbiams valstybė netgi pinigus moka - kaip už atliekamus viešuosius darbus. Todėl milžiniškos "skolos" biudžetui slegiami lietuviai nejuokais susirūpino dėl savo ateities - kas žino, kokių represijų gali imtis mūsiškiai teisingumo saugotojai? Švedų spaudoje perskaičiusi, kad Lietuvos nepelno organizacija apkrauta tokiais didžiuliais mokesčiais, pašiurpo ilgametė švedų parlamento narė, dabar triūsianti Europos Parlamente Ivona Sandberg Frys. "Akistatos" žurnalistai, susitikę su šia iškilia moterimi, sužinojo, kad Švedijoje laikomasi kitokios tvarkos: čia labdaringa veikla ne stabdoma, o skatinama.
Netrukus skaitykite: Švedijos kalėjime - interviu su kontrabandininku iš Kauno. "Akistata" atliko žurnalistinį tyrimą - aiškinomės skandinavų požiūrį į lietuvius. Pusė prekybos centre užkalbintų švedų jau po pirmojo sakinio, jog mes - iš Lietuvos, pabėgdavo! Švedijos policija nepasiruošusi kovoti su nusikaltėlių iš Lietuvos antplūdžiu. Tą liūdnai konstatuoja nuolat nukenčiantys Pietų švedai, o "Akistatos" žurnalistai įsitikino patys - tamsų vakarą keliuose miesteliuose ieškojome ir tik po kelių valandų su automobiliu vyte prisivijome vienintelį policininką!
