Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vasarą ištuštėja ne tik mokyklos. Šiuo metu Kauno miesto VPK Nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centre laikinai apgyvendinta tik 12 paauglių, tarp kurių 7 - mergaitės. Kaip teigė šio centro komisaras inspektorius Raimundas Veliulis, šiltuoju metų laikotarpiu paaugliai patys rečiau čionai ateina, tėvai taip pat neatveda savo nepaklusnių vaikų, internatinės mokyklos, vaikų ir jaunimo globos namai atostogauja, daugelis auklėtinių išleidžiami pas tėvus, globėjus arba į vasaros stovyklas.
Dominuoja "bėgliai"
Pastaruoju metu centre dažniausiai apgyvendinami bėgliai iš namų. Per pastarąjį pusmetį labai padaugėjo vaikų, siunčiamų į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus. Paprastai "kelialapį" šion įstaigon jie užsidirba blogu elgesiu, mokyklos nelankymu, bėgimu iš namų, padarę įvairius teisėtvarkos pažeidimus. Jie vagiliauja, muša savo bendraamžius, girtauja, buriasi į grupuotes ir tiesiog siaubia viską, kas pasitaiko kelyje. Kadangi vaikų iki 14 metų nei administracinėn, nei baudžiamojon atsakomybėn traukti negalima, nėra kitos priemonės, tik siųsti juos į specialiuosius auklėjimo ir globos namus. Vadinamąjį korekcinį laikotarpį (20-30 parų), kol paruošiami reikalingi dokumentai, jiems tenka praleisti šiame centre. Lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šiemet šiame centre pabuvo net 60 vaikų daugiau nei pernai. Toks centras yra vienintelis Lietuvoje.
Bemoksliai
Komisaras inspektorius R. Veliulis patikino, jog ši įstaiga nėra kalėjimas, ji neturi režimo, čia tiktai atitinkamomis taisyklėmis iš dalies apribojami paauglių veiksmai. Atsidūrę čionai, jie visų pirma gauna pastogę, maitinami keturis kartus per dieną, aprengiami, apaunami, nes iš gatvės dažniausiai atvežami purvini, suplyšusiais drabužiais... Nors dauguma jų vengia mokytis, čia mielai skaito spaudą, knygas, domisi televizijos laidomis. Mokslo metų laikotarpiu vyksta užsiėmimai, diferencijuotai dėstomi mokykliniai dalykai. Jau nieko nestebina, kai penkiolikmetis jaunuolis būna baigęs tik 4 klases ir panašūs dalykai. Didžioji dauguma vaikų bent po vienerius metus yra likę toje pačioje klasėje, kiti - net po kelerius metus kartoję tos pačios klasės mokymo kursą...
Centro darbuotojai gali paaugliams organizuoti išvykas į miestą, tačiau privalo atsakyti, jei kuris iš vaikų staiga pabėga. Dėl to vietoje praktikuojami susitikimai su "Jaunojo kario mokyklos", kurią įkūręs Vidaus tarnybos Pirmasis pulkas, atstovais, čia dažnai apsilanko kaimynystėje įsikūrusios Šv. Antano bažnyčios klebonas.
Nenori keisti gyvenimo būdo
Dauguma šiame centre atsidūrusių paauglių turi susikūrę tvirtą savo gyvenimo modelį, todėl nenori, kad kas nors bandytų jį pakeisti, nenori priimti visiškai kitokio gyvenimo būdo. Dauguma jų yra augę tarp girtaujančių tėvų, skurdo ir vargo. Tad centro darbuotojai stengiasi pratinti vaikus gyventi kitaip. Pavyzdžiui, pirmiausia mokoma pasikloti lovą, susitvarkyti aplinką, prisižiūrėti save. Centre draudžiama rūkyti, tačiau, nors ir gaila, bent 90 procentų čia patenkančiųjų jau senokai traukia dūmą.
Komisaro inspektoriaus įsitikinimu, pagrindinės tokios situacijos priežastys - sunki ekonominė padėtis, bedarbystė. Daugelis vaikų nurodo, jog tėvai nedirba, visas problemas bando skandinti alkoholyje. Be to, nėra darbo su paaugliais sistemos ir apskritai visuomenė rūpinasi tik savimi...
Nori gyventi laisvai
Pavasarį iš šio centro pabėgo trys vaikinukai - vietnamietis Nguenas van Hungas, Armėnijos pilietis Edgaras ir kaunietis Audrius. Pastarasis šiuo metu yra specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose (būtent dėl to jis ir bėgo iš centro, kad nebūtų išvežtas į šiuos namus). Netrukus paaiškėjo, jog vietnamietis Nguenas van Hungas buvo save pajauninęs dvejais metais, nes žinojo, kad jo, kaip nepilnametį, negalės išvežti į Pabradės užsieniečių sulaikymo punktą. Armėnijos piliečio Edgaro, dėl mylimos mergaitės atsibasčiusio į Lietuvą iš tolimosios Ispanijos, likimas nežinomas. Gal jis jau antrojoje savo tėvynėje?.. Taigi paaugliai nori gyventi laisvai. Tokią mintį patvirtino ir dvi šiame centre apgyvendintos keturiolikmetės. Štai kaunietė Kristina teigė, jog čionai pateko dėl nuolatinio bėgimo iš namų. Mergaitė tvirtino, jog labai nesutarė su patėviu, nes šis ją skriaudė, o motinai apie tai pasiskųsti vengė, nes bijojo būti nesuprasta. Iš tiesų, motina ja netikėjo. Vis dėlto Kristina mano, kad ji pasikeitė į blogąją pusę, nors pastaruoju metu jau susitaikė su motina, išėjusi iš šio centro apsigyvens su ja. Vien dėl dukters motina išsinuomojo atskirą butą, nors su sugyventiniu santykių nenutraukė. Mergaitė tiki, kad retai matydama patėvį išvengs tarpusavio konfliktų, gyvens normalų gyvenimą ir čia daugiau negrįš.
Meilė už viską svarbiau
Aštuntąją parą šioje įstaigoje gyvenanti Ieva - taip pat kaunietė. Ji čionai pateko dėl to, kad nelankė mokyklos, bėgo iš namų, slapstėsi. Pasirodo, jog didžiausias paauglės gyvenimo problemas sukėlė meilė. Mergaitė prisipažino, jog dar besimokydama trečioje klasėje įsimylėjo vieną vaikiną. Nuo tada mokslai visiškai nerūpėjo. Ieva melavo mamai, savo draugui, močiutei. Ji kas rytą išeidavo iš namų, tačiau neskubėdavo į mokyklą, o patraukdavo į Laisvės alėją, bastydavosi po miestą. Baisiausia, jog paauglė ir dabar nesupranta, kad nuklydo į blogąjį kelią. Ji džiaugiasi turinti labai gerą draugę, kuri pastaruoju metu už vagystes atlieka bausmę, yra nėščia, išmokė ją rūkyti, keiktis ir t. t. Dabar jai labiausiai gaila, kad negali matytis su savo draugu. Artimiausiu metu mergaitė tikriausiai bus išvežta į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus. Ieva ten vykti paniškai bijo (prisiklausė pasakojimų iš vienos kiemo mergaitės, kuri ten jau buvo), tačiau žino, jog namo jos taip pat niekas neišleis dėl blogos socialinės aplinkos (brolis - narkomanas, patėvis - girtuoklis). Todėl vienintelė paauglės svajonė - kuo greičiau sulaukti šešiolikos metų ir prašyti leidimo vestuvėms...
