Birželio 28-ją suėjo 95 metai nuo vieno lemtingo įvykio.
***
— Mūsų Ferdinandą nušovė, — pasakė Šveikui jo šeimininkė.
Šveikas, prieš keletą metų medicinos komisijos pripažintas idiotu, buvo paleistas iš karo tarnybos ir dabar vertėsi pardavinėdamas šunis — nusususias baidykles, kurioms jis kurdavo suklastotas genealogijas.
Be to, jis sirgo reumatu ir šiuo momentu tepė dešinįjį kelį apodeldoku.
— Kurį Ferdinandą, ponia Miulerova? — pasidomėjo Šveikas, tebemasažuodamas savo kelius. — Aš pažįstu du Ferdinandus. Vienas tarnauja pas farmacininką Prusą ir kartą apsirikęs išgėrė butelį tepalo plaukams atauginti. Dar pažįstu Ferdinandą Kokosą, tą, kuris renka šunų mėšlą. Abiejų nė trupučiuko negaila.
— Ne, meldžiamasis, erchercogą Ferdinandą, kuris gyveno Konopiščėje, šitą storą, dievobaimingą...
— Jėzau Marija! — sušuko Šveikas. — Še tau... O kurgi ponui erchercogui taip atsitiko?
— Sako, jį nudėjo Sarajeve. Iš revolverio. Važiavo jis ten su savo erchercogiene automobiliu.
***
Daug laiko nepraėjo, ir Šveikas buvo mobilizuotas. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
„Mūsų Ferdinandas“, erchercogas, Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis, pagal istorinių vardų rašymo tradiciją lietuviškai vadinamas Pranciškumi Ferdinandu.
Erzherzog Franz Ferdinand
Koks jis buvo protingas, aprašyta palyginti neseniai išleistoje knygoje
Oficialiai teigiama, kad Pranciškaus Ferdinando žmogžudystę organizavo serbų valstybininkų grupuotė „Juodoji ranka“. Konkrečiai – pulkininkas Dragutinas Dimitrievičius. Jis pasiuntė tris žudikus į Sarajevą. Gavrila Principas paspaudė gaiduką.
Kodėl Pranciškus Ferdinandas, galingos imperijos sosto įpėdinis, buvo pasmerktas? Viena iš priežasčių – jo puoselėti imperijos reformos planai. Erchercogas palankiai žiūrėjo į Didžiosios Austrijos Jungtinių Valstijų (DAJV) projektą.
Imperijos viduje DAJV buvo nepatenkinti Austrijos vokiečiai. Vengrai, kuriems kaip pasakose priklausė „pusė karalystės“, irgi būtų praradę daug įtakos.
Didžiosios Austrijos valstijų sienos sutapo su etninėmis ribomis. Nenuostabu, kad po karo Austrija-Vengrija skilo į nacionalines valstybes beveik pagal DAJV projekto žemėlapį.
Senosios Austrijos-Vengrijos tautas ganė dvi prievaizdų nacijos: austrai ir vengrai
Tarkime, Rumunijai turėjo kelti nerimą rumunų valstija Transilvanijoje; Rusijai – lenkiška (Krokuva) ir ukrainietiška (Lvovas) valstijos. Kiekvienu atveju kiltų grėsmė, kad DAJV gyvenantys rumunai, lenkai, ukrainiečiai būtų turtingesni, turėtų daugiau teisių už kitose šalyse gyvenančius savo tautiečius. Tada galima kelti klausimą ne, pavyzdžiui, apie Transilvanijos prijungimą prie Rumunijos, o apie Rumunijos karalystės prisijungimą prie DAJV. Viena Habsburgų atšaka savo atžalas rengė Lenkijos ir Ukrainos sostams. Kaip į tai turėjo žiūrėti Sankt-Peterburgas?
Politiškai ir ekonomiškai pažangesnis kaimynas kelia grėsmę. Tai suprato ir Serbijos valstybininkai, kuriems Pranciškus Ferdinandas buvo neparankus ne vien dėl DAJV planų (kokio velnio Slovėnijos ir Kroatijos valstijoms reikėtų jungtis prie „didžiosios Serbijos“?), bet ir tuo, kad buvo pabrėžtinai taikiai nusiteikęs Serbijos atžvilgiu – o be karo juk neįmanoma išsprogdinti Austrijos-Vengrijos ir sukurti serbų imperijos.
„Juodąjai rankai“ priklausė kieti dėdulės, Serbijos generalinio štabo karininkai
Serbija savo kainą sumokėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo Serbijos imperija atsirado, bet Serbija neteko 1 mln. 264 tūkst. žmonių (28% visų gyventojų; tarp jų - 58% visų Serbijos vyrų).
„...žuvusių prancūzų iš viso buvo 2 681 km, žuvusių anglų 1 547 km, o žuvusių vokiečių 3 010 km, vienam lavonui vidutiniškai esant metro 72 cm ilgio. O visame pasaulyje žuvo 15 508 km karių.“
Matuojant lavonkilometriais Lietuvos aukos nėra didelės. Žuvusiųjų nepriklausomybės kovose griovys būtų gal 8 km ilgio (duomenis, aišku, reikia tikslinti, be to reikėtų pridėti žuvusiuosius vokiečių ir rusų armijose).
Pats savaime tas griovys niekur nenuvestų – nepriklausomybė tapo galima tik todėl, kad tūkstančius kilometrų nusidriekė kitų tautybių lavonais užpildytos tranšėjos.
Įdomų būtų pafantazuoti, kaip būtų pasielgę iškilūs Lietuvos veikėjai, jeigu 1914 m. birželio 28 d. jie būtų galėję telepatiškai matyti ir paveikti Gavrilą Principą? Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, prel. Konstantinas Olšauskis - kurie būtų paskatinę, o kurie sulaikę žudiką? Įtariu, kad, tarkime, Augustinas Voldemaras būtų ir pats mielai nušovęs erchercogą.
***
Susijęs įrašas: Belaukiant Dovydo ir Gedimino ainio
***
