Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Gindamasis nuo peiliu ginkluoto plėšiko, nuošalios Šiurmonių kaimo (Sudervės sen., Vilniaus r.) sodybos šeimininkas 72 metų Jonas Čepukas netyčia nušovė beveik 30 metų už save jaunesnį užkietėjusį nusikaltėlį Zbignevą Jodko, gyvenusį kaimyniniame Antakalnių kaime. Išgąsdintas netikėto šūvio kitas užpuolikas pabėgo, tačiau tą pačią dieną buvo sulaikytas. Paaiškėjo, jog tai praeityje net septynis kartus teistas V. Muchinas. Vilniaus rajono policijos pareigūnai buvo trumpam sulaikę J. Čepuką, tačiau po apklausos jis buvo paleistas. Šiam vyriškiui įtarimai dėl ginties viršijimo nepareikšti.
Gražiame gamtos prieglobstyje ant aukšto Neries kranto, miškų apsuptyje įsikūrusį pensininką ir jo žmoną vagys bei plėšikai terorizuoja jau seniai, tačiau ypač suįžūlėjo paskutiniu metu. Per pastarąsias dvi savaites J. Čepuko sodyboje nusikaltėliai apsilankė net keturis kartus. Paskutinis išpuolis vienam iš jų buvo lemtingas.
Sunkiai tramdydamas jaudulį J. Čepukas pasakojo, jog paskutiniąsias dvi savaites jis praktiškai nemiega. Kaip užmigsi, kai tavo namuose brutaliai šeimininkauja svetimi... Pirmą kartą per šį trumpą laikotarpį vyriškis po nakties pamatė, jog vagys nuėmė kieme stovėjusio jo traktoriaus DT 75 variklio šoninius dangčius ir priekines apsaugines groteles. Buvo bandyta pagrobti ir paleidimo variklį (jis kainuoja apie 2 000 litų), bet kadangi šeimininkas jį buvo pritvirtinęs specialiais varžtais, nusikaltėliams jų atsukti nepavyko. Deja, netrukus paaiškėjo, jog tokia kliūtis vagišiams įveikiama. Todėl kitą naktį jie pasirodė vėl - šįkart su savimi buvo pasiėmę specialius raktus, galingas reples ir jėga bandydami nulaužti varžtus vėl bandė pagrobti paleidimo variklį. Tą naktį J. Čepukas kėlėsi keletą kartų ir pasišviesdamas žibintuvėliu apeidavo savo sodybą, tačiau svetimame kieme šeimininkavusių nekviestų svečių nepamatė. Tiktai išaušus rytui pastebėjo, jog jie buvo apsilankę vėl. Tačiau ir šįkart vagims nepasisekė pagrobti vertingo daikto... Apie šiuos naktinius vagių žygius vyriškis pranešė policijai, tačiau jam buvo atsakyta, jog vagys ieškomi, ir buvo liepta laukti... Praėjo savaitė ir vėl pasirodė tie patys nusikaltėliai (taip vėliau buvo informuotas nukentėjėlis). Šįkart dar daugiau drąsos įgavę du vagišiai nuplėšę tvarto durų spyną išnešė iš jo visa, kas buvo vertingiausia - kompresorių, du balionus, užpildytus propano-butano dujomis ir deguonimi, su reduktoriais, metalo pjovimo ir metalo virinimo degiklius, kanistrą dyzelinio kuro ir kitų vertingų daiktų, padarydami jų savininkui nuostolių daugiau nei už 4 000 litų. J. Čepukas vėl kreipėsi į policiją ir vėl gavo tą patį raštišką atsakymą, jog tyrimas vyksta... Deja, brutaliai terorizuojamo žmogaus kantrybės bei sveikatos atsargos seko.
Galiausiai atėjo rugsėjo 30-oji. Trečiadienio vakarą J. Čepuką ėmė kankinti bloga nuojauta. Buvo maždaug dešimta valanda vakaro, kuomet išjungęs televizorių, sodybos šeimininkas atsigulė. Tačiau miegas neėmė. Kiek pasvarstęs, vyriškis pasakė žmonai, jog nusprendė naktį praleisti šalia tvarto prigludusioje pirtelėje, suręstoje savomis rankomis. Čia buvo pastatyta sofutė, todėl ant jos prigulęs vyriškis užsnūdo. Vis dėlto ramaus miego kaip ir nebuvo... Apie trečią nakties J. Čepukas atsikėlė ir apžiūrėjęs savo valdas vėl grįžo į laikinosios nakvynės vietą. Iki ketvirtos ryto buvo likę maždaug 15 minučių, kuomet šeimininką iš snaudulio prikėlė šaižus trenksmas. Pažvelgęs pro pirtelės duryse paliktą skylutę J. Čepukas pamatė du vyrus, laužtuvu įnirtingai laužiančius tvarto duris. Jie elgėsi labai drąsiai, visai nekreipė dėmesio į sklindantį triukšmą - tiesiog jautėsi visagaliais... Išeiti laukan ir vyti iš kiemo plėšikus šeimininkas pabijojo - juk šie buvo dviese, o jis - vienas. Be to, buvo aiškiai matyti, kad tai dar gana jauni vyrai. Sukandus dantis beliko kentėti ir laukti, kuo viskas baigsis. Blogiausia, jog šeimininkas su savimi neturėjo mobiliojo ryšio telefono - jį buvo palikęs gyvenamojoje patalpoje. Tuo tarpu nusikaltėliams prireikė maždaug pusvalandį įnirtingai darbuotis laužtuvu, kad patektų į ūkinį pastatą. Netrukus jiedu iš tvarto išsivedė veršiuką. Nieko nelaukęs, J. Čepukas apsirengė, čiupo medžioklinį šautuvą ir nubėgo pasakyti žmonai, kad ši greičiau kviestų policiją. Pats šeimininkas pasuko pas tolėliau įsikūrusius kaimynus.
- Grįždamas atgal maniau, kad plėšikai, pagrobę buliuką, daugiau čionai nebegrįš, tačiau prie pat pirtelės netyčia kliudžiau sukrautus plieno lakštus ir šie suskambėjo, - lemtingosios nakties įvykius iki smulkmenų prisimena nukentėjėlis. - Tuomet staiga visai arti prieš save išvydau du vyrus. Visas kūnas ėmė drebėti, nežinau, kas tą akimirką atsitiko. Vienas jų, mano rankose pamatęs šautuvą sutriko, lyg ir bandė sprukti, o kitas tuo metu užsimojo ranka. Pajutęs didžiulę baimę dėl savo gyvybės, paspaudžiau gaiduką - tikrai į jį specialiai netaikiau. Po šūvio tas vyras šlamštelėjo žemėn, o kitas dingo tamsoje... Tą akimirką pamaniau, jog jis nukrito tyčia. Paskubomis įdėjau kitą šovinį ir pasitraukiau į kiemo gilumą, vis dar bijodamas, kad tuoj tuoj mane užpuls... Po kelių akimirkų staiga pamačiau sugrįžusį veršiuką - jis glaustėsi prie manęs nesitraukdamas nė žingsnio. Matyt, gyvulėlis irgi buvo labai išgąsdintas, jautė grėsmę.
J. Čepuko teigimu, netrukus atvažiavo policininkai, kuriuos buvo iškvietusi žmona. Jie pasirodė labai operatyvūs - atvyko gal per 15 minučių nuo iškvietimo... Vienas iš plėšikų, šalia kurio ant žemės gulėjo numestas peilis, buvo nebegyvas. Kito nesimatė.
Tą ankstyvą rytą greitosios pagalbos medikų pirmiausia prireikė pačiam šeimininkui. Negalėdamas suvaldyti ašarų vyriškis pasakojo, jog po įvykio jo kraujospūdis pakilo iki itin pavojingos gyvybei ribos. Po kelių injekcijų savijauta kiek pagerėjo, tačiau net ir praėjus daugiau nei parai, vyriškis skundėsi bloga sveikata, gėrė raminamuosius. Vaistų prireikė ir vyriškio žmonai. Žinia apie kieme nušautą plėšiką ją labai sunervino, "atėmė" koją - moteris negalėjo žengti nė žingsnio...
J. Čepukas nuo 1952 metų buvo medžiotojas, todėl iki šiol turėjo legaliai laikomą medžioklinį šautuvą. Visai neseniai dar penkeriems metams jam buvo pratęstas leidimas turėti medžioklinį šautuvą. Garbaus amžiaus vyriškis neslėpė, jog matydamas, kaip įžūliai plėšikai siautėja ne tik jo, bet ir aplinkiniuose namuose, kuriuose gyvena gana solidaus amžiaus kaimynai, norėjo įsigyti ginklą savigynai, tačiau jam tiesiog pristigo pinigų. Juk paprasčiausias pistoletas kainuoja apie 2 000 litų. Beliko guostis, jog namuose dar yra medžioklinis... Klausantis nerimu ir baime persunktų kaimo žmonių pasakojimų piršosi vienintelė išvada, jog jiems nebelieka kito kelio, kaip tiktai imti į rankas ginklą ir kautis iki kraujo praliejimo. Paklaustas, ar dėl to nėra kalti policijos pareigūnai, nesugebantys apsaugoti kaimo žmonių ir jų turto, J. Čepukas nebuvo nusiteikęs jų kaltinti. Nukentėjusiojo nuomone, kalčiausi yra įstatymai...
Didelę sodybą ilgą laiką Vilniuje gyvenusiam J. Čepukui ir jo žmonai maždaug prieš 30 metų nupirko uošvė. Iš pradžių sutuoktiniai su sūnumi ir dukra apsilankydavo vasaromis, o kuomet vyriškis tapo pensininku - persikėlė gyventi čia butą sostinėje palikdamas vaikams. J. Čepukas - inteligentiškas (o kaimynų teigimu - ir labai geras) žmogus. 18 metų jis dirbo Žemės ūkio ministerijoje inžinieriumi, paskui 13 metų darbavosi Profsąjungų taryboje Automobilių ūkio vedėju. Prieš išeidamas į pensiją dar padirbėjo Ministrų taryboje Komunalinio ūkio dirbtuvių vedėju. Ne kartą apvogtas ir kitaip nuo vagių nukentėjęs vyriškis, kaip ir kiti kaimo gyventojai, labai nesiskundė, nes bijojo žiauresnių nusikaltėlių išpuolių. Juk apylinkėse ne viena sodyba buvo sudeginta... Po tokių išpuolių ne kartą kilo mintis atsisveikinti su kaimu, tačiau tai padaryti ne taip paprasta. Štai ir šiemet, visai neseniai baigęs kasti bulves, susivežęs šiaudus, sodybos šeimininkas savo žmonai pasiguodė, jog jau baigė didžiuosius ūkio darbus, tad dabar galės ir pailsėti. Braukdamas nuo ašarų drėkstančias akis jis guodėsi nesitikėjęs tokios klaikios atomazgos...
Per apiplėšimą netyčia nušautas Zbignevas Jodko - gerai žinomas policijai, praeityje ne vieną kartą teistas vyriškis. Paskutinį sykį jis kalėjo už savo sesers nužudymą. Žmonės pasakojo, jog kruvinas incidentas daugiau nei prieš aštuonerius metus įvyko laukuose. Tuo metu Zbignevo sesuo kasė bulves. Atėjęs jos brolis ėmė reikalauti pinigų. Pastaroji atsakė neturinti. Tuomet Z. Jodko griebė iš jos rankų kauptuką ir smogė moteriai per galvą. Ši mirė vietoje... Už šį nusikaltimą ne vienerius metus praleidęs už grotų, Z. Jodko anksčiau laiko sugrįžo į laisvę. Tačiau po kurio laiko buvo sulaikytas įtarus vagystėmis ir mėnesį buvo laikomas tardymo izoliatoriuje. Pritrūkus įrodymų, jis buvo paleistas... Z. Jodko bendrininkas V. Muchinas teisiamųjų suole sėdėjo net septynis kartus.
Beje, renkant medžiagą apie šių nusikaltėlių juodus darbus paaiškėjo naujas faktas. Pasirodo, tą patį trečiadienį, tai yra lemtingojo apiplėšimo išvakarėse, Z. Jodko ir jo bendrininkas V. Muchinas įvykdė dar vieną žiaurų apiplėšimą. Vienas vyriškis (jo pavardė žinoma) tą dieną dviračiu per mišką važiavo namo. Jis vežėsi maisto produktų, alaus. Pakeliui pralenkė du vyrus, kurie jį pasivijo, atėmė plastmasinį butelį alaus, savo auką primušė ir pririšę prie medžio paliko miške. Nukentėjėlis dantinis nugraužė virvę ir išsilaisvinęs pasiekė namus. Atrodo, jis pažino nusikaltėlius, tačiau niekam pasiskųsti neišdrįso (o gal nespėjo). Vis dėlto dabar greičiausiai nenutylės...
Per pastaruosius du mėnesius tai jau trečias kartas, kai nuošaliai gyvenantys garbaus amžiaus kaimo gyventojai nušauna į jų namus įsibrovusius plėšikus. Rugpjūčio 15 dieną Skuodo rajone gyvenantis Julius Dvarionas (86 m.) iš savadarbio ginklo nušovė jį mušusį ir pinigų reikalavusį Vaclovą Lekštutį (56 m.). Pastarasis praeityje buvo teistas jau šešis sykius. Praėjus trims dienoms panaši istorija pasikartojo Jurbarko rajone. Tąsyk Skliausčių kaime gyvenantis Jonas Augaitis (73 m.) nušovė į jo sodybą įsibrovusį Leonidą Želvį. Iš medžioklinio šautuvo paleista kulka įsibrovėlį sužeidė, tačiau operuojamas ligoninėje jis mirė.
