Kaip ir dera, prastesnės naujienos pateikiamos užmaskuotai, it serviruojant baltomis pirštinėmis - “keičiasi elektros kainos”, pranešė abu monopolistai.
Kodėl jos “keičiasi”? Tikriausiai, pamanys koks išmanėlis puseruditis, darbo našumo didėjimas ir naujų technologijų diegimas neaplenkė ir elektros tiekimo - mažėja gamybos išlaidos ir elektros kaina gyventojams bus mažinama. Antraip juk konkurentai perims tuos tris su puse milijono vartotojų.
Apsirikot. Per daug skaitot literatūros apie technologijos pažangą ir gamybos efektyvumo didėjimą. Kainos keičiasi į viršų. Elektra brangsta. Nuo 2005 m. sausio 1 d. gyventojai už elektrą mokės ne 29 centus už kilovatvalandę, bet 31 centą. Tiek Rytų skirstomiesiems tinklams (RST), tiek Vakarų skirstomiesiems tinklams (VST). Kad viena (RST) bendrovė yra valstybinė įmonė, o antra - privati (priklausanti “VP Market” įkurtai “NDX Energija”) - neturi jokios reikšmės. Konkuruoti tarpusavyje šioms bendrovėms nereikia, teritorija pasidalyta, abi yra vienintelės it kokie “elektros dievai”.
Kadangi Lietuvoje suvartojama gerokai daugiau nei 6 milijardų kilovatvalandžių elektros energijos kasmet, tai kainų “pasikeitimas” atneš sumanytojams papildomai apie 150 milijonų litų.
Elektra brangsta ne todėl, kad brangsta elektros gamyba ir jos gamintojai paprašė iš perdavimo įmonės ir perskirstomųjų tinklų didesnių kainų už elektrą. Brangsta todėl, kad taip nusprendė skirstomieji tinklai. Savo ruožtu jie tai padarė taip ir tiek, kaip ir kiek jiems leido įstatymų leidėjai. Nes monopolistų kainodarą turi prižiūrėti visuomeninis reguliuotojas, tai yra pas mus - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), kuri ir prižiūri, kad monopolinės kainos būtų nustatomos įstatymo numatyta tvarka.
VKEKK funkcija, tiesą sakant, tėra formali - patikrinusi, ar neprivėlė klaidų naujos kainos iniciatoriai savo išlaidų skaičiavimuose, ji priversta pripažinti tokią aukščiausią leistiną elektros energijos kainą tiek gyventojams, tiek pramoniniams jos vartotojams, kokią kainai leidžia būti nuo 2004 m. liepos 10 d. įsigaliojęs (su pakeitimais) Elektros energetikos įstatymas.
Kadangi pagal šį įstatymą pelnas elektros kainoje priskaitomas pagal įmonės turto vertę, o vertė, atlikus naują jo įvertinimą, padidėjo net keturis kartus (kitais duomenimis - daugiau nei 3 kartus), tai automatiškai tiek turėjo padidėti priskaičiuotino pelno absoliutus dydis.
Turėjo, bet padidėjo mažiau. Ir VKEKK pasibaisėjo, ir monopolistai sutiko, kad prie to keturgubo pelno masės padidinimo bus einama palengva, ir kelerius metus pelnas bus apskaičiuojamas tik pagal to perkainoto turto nusidėvėjimą, perkeliamą į gamybos išlaidas. Antraip jau nuo Naujųjų metų tektų džiaugtis elektros kainų “pasikeitimu” iki beveik 35 centų už kilovatvalandę.
Skaičiuojant dabartiniu maždaug 2,6 Lt. už 1 JAV dolerį kursu elektros kilovatvalandė Lietuvos namų ūkiams nuo Naujųjų metų kainuos beveik 12 JAV dolerio centų. Tai reiškia, kad Lietuvos vartotojai mokės už elektros energiją smarkiai daug. Pavyzdžiui, jei lygintume tik su labiausiai išsivysčiusiomis pasaulio šalimis, Lietuva kainos dydžiu būtų tarp lyderių - nes JAV, Didžiojoje Britanijoje, Korėjoje, Naujojoje Zelandijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Norvegijoje, Turkijoje, Airijoje, Liuksemburge elektra gyventojams pigesnė.
Be jokios abejonės, rinka išspręstų problemą nepalyginamai geriau. Kai vartotojas gali rinktis, o paslaugos teikėjai konkuruoja dėl pirkėjo - efektyvumas garantuotas abiem pusėm. Dabar gi turim naują telekomą. Dar prisimename tą telefono ryšių bendrovę, kuriai valdžia buvo suteikusi monopolines fiksuoto telefono ryšio teises kartu su teise kasmet didinti paslaugų kainas. Turėjom gerą progą ir ilgą laikotarpį purkštauti; ir net kaltinti niekuo dėtą suomį saksofono meistrą, kuris kuo racionaliausiai tas galimybes išnaudojo.
Dabar vėl, tik šįkart ne dėl suteiktos monopolinės teisės, bet dėl skirstomųjų tinklų turto vertės perskaičiavimo ir atitinkamų pelno apskaičiavimo taisyklių faktinė (natūrali) monopolija turi galimybę elgtis racionaliai. O vartotojas užspeistas į kampą ir apie jokį jo elgesio racionalumą kalbėti netenka.
Elektros kainų viršutinių ribų nustatymas ir šiaip įdomus. Planinė kainodara, nieko nepadarysi; įmonininkui belieka tik užsitikrinti, kad kainų planuotojai kuo daugiau atsižvelgtų į jo interesus. Todėl kainos metodika kaip iš akies trauktos buvusio “Lietuvos telekomo” arba tokio pat racionalaus, visą savo galią nauda pavertusio monopolisto “Williams Lietuva” produkcijos kainų skaičiavimo taisyklės. Tas pats pelno užsigarantavimas iš visų pusių, bet kokios rizikos eliminavimas.
Net jei elektros tiekėjas nesurenka visų jam priklausančių pajamų, įvedamas “korekcijos koeficientas” ir nemokių ar nemokančių elektros vartotojų vartojimas per atitinkamą kainos dalį perkeliamas sąžiningiems mokėtojams.
Ir infliacija formulėje skaičiuojama pagal Vartojimo kainų indeksą, nors elektros tiekimo sąnaudos - tai daugiausia gamybinės paskirties produktų ir paslaugų sąnaudos, todėl kur kas tiksliau būtų naudotis Gamintojų kainų indeksu. Bet šis paprastai visada kyla lėčiau...
Labai gali būti, kad VST (ir jų dvynio - kainodaroje - RST) strategija grindžiama vien tik įmonių veiklos racionalizavimo ir galiausiai efektyvumo didinimo tikslais. Juk ateis laikas ir teks iš tikrųjų stoti į konkurencinę kovą su švedų, vokiečių ar bet kuriais elektros energijos gamintojais ir tiekėjais; su atsilikusia infrastruktūra toje kovoje būsi žuvęs. Didelio pelno jiems taip pat reikia ir esmingiau atnaujinant smarkiai apleistą iki tol buvusį valstybinį elektros tinklų ūkį.
Bet racionalizavimo motyvas gerai žinomas nuo senų laikų; juk ir komandinės ekonomikos ideologija buvo grindžiama ūkininkavimo racionalizavimo argumentu.
Todėl ar tai racionalizavimas, ar tik “VP Market” veiklos išplėtimo į dar kitas sferas finansinis šaltinis - gali parodyti, kai nėra konkurencijos, tik veiklos struktūros skaidrumas ir viešumas. Nuo pat veiklos pradžios.
Šito kaip tik ir trūksta.
Todėl, kalbant ezopiška elektros tiekėjų kalba, Lietuvos gyventojai žinią apie elektros brangimą priėmė su tam tikrais jausmais monopolijų atžvilgiu.
