Aurelija Žutautienė
"Kaip įsigyti tą mažą žemės gabalėlį, kuriame galėčiau ramiai atsigulti amžinojo poilsio?" - tokiais žodžiais savo laišką pradėjo labai susirūpinusi laikraščio skaitytoja iš Žemaitijos.
Garbaus amžiaus, 83 metų, sulaukusi moteris reiškė didžiulį sielvartą dėl to, jog niekaip negali gauti... kapinėse sklypo, kuriame norėtų iš anksto pasistatyti paminklą... Senutė guodėsi, jog nugyvenus tiek metų, visą laiką sąžiningai dirbus, dabar tenka patirti neteisybę, dėl kurios "ašaros liejasi upeliais"... Jos manymu, ko gero, reikėjo numirti prieš 10 metų, kuomet kapinių vedėja turėjo dideles teises ir buvo dosni - leido užsiimti būsimo poilsio vietas visiems norintiesiems... Laiško autorės teigimu, jos gimtojo miestelio kapinaitėse ne vienas jaunas ir senas dar gyvas žmogus užsiėmęs vietą kapinėse ir paženklinęs paminkliniu akmeniu. Moteris sakė, jog Lietuvoje tik tuomet pajustų teisingumą, jei galėtų už savo laidotuvėms sutaupytus pinigus nusipirkti būsimo kapo vietą. Senutės prašymo niekas nenori išgirsti...
Kapo vieta - ne sklypas
Deja, susipažinus su Vyriausybės priimtais įstatymais, garbaus amžiaus sulaukusiai mūsų laikraščio skaitytojai iškart galime pasakyti, jog kapinėse žemė nepardavinėjama ir neskirstoma lyg kokio namo statybai... Tiesa, negalima tvirtinti, jog ateityje situacija šiuo klausimu nesikeis - galbūt bus priimti kiti įstatymai, gal bus numatyta galimybė žmogui dar gyvam esant pasirinkti ir "privatizuoti" amžinojo poilsio vietą. Tačiau dabar yra taip, kaip yra. Vis dėlto senutę norisi nuraminti - jai tikrai neverta baimintis. Kalbinti kapines prižiūrinčių įmonių darbuotojai patikino, jog nė vienas miręs žmogus neliks nepalaidotas. Amžinojo poilsio vieta suteikiama tiek nusipelniusiems ir gerai žinomiems asmenims, tiek paprastiems piliečiams, taip pat ir benamiams, gyvenimo dugne atsidūrusiems ir po mirties niekieno neatpažintiems žmonėms. Žodžiu, mirtis sulygina visus...
Kapinės - vietos savivaldybių žinioje
Pagal šiuo metu galiojančias 1990 metais Lietuvos Vyriausybės patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles, mūsų šalies teritorijoje esančios kapinės yra vietos savivaldybių žinioje. Jų įrengimo, tvarkymo ir priežiūros darbus atlieka savivaldybių valdymo organai. Tikintiesiems pageidaujant kapinės arba jų dalis gali būti perduotos religinės bendruomenės žinion. Už tokių kapinių priežiūrą ir laidojimo tvarką atsako religinės bendruomenės taryba arba kita religinė organizacija, kuriai šias funkcijas atlikti paveda bendruomenės vadovybė. Tikintiesiems pageidaujant, suderinus su Respublikos miesto arba rajono valdyba, bažnyčios vadovybe ir architektu, bendruomenės lėšomis kapinėse gali būti pastatyta nedidelė bažnyčia, koplyčia, varpinė, šarvojimo pastatas. Kapines prižiūrinčios organizacijos joms tvarkyti skiria prižiūrėtojus.
Kiekvienas mirusysis laidojamas atskirame kape. Sklypas skiriamas iš eilės pagal kapinių suplanavimą. Raštišką laidojimo leidimą išduoda merai (miestuose) arba jų paskirti pareigūnai, kaimuose - apylinkės (gyvenvietės) viršaičiai pateikus mirties liudijimą. Kaip teigė vienų kapinių vedėjas, pasitaiko atvejų, jog žmonės prašo leisti pasirinkti kapo vietą artimajam, kuri, jų požiūriu, atrodo gražesnė, patogesnė, tačiau tokios išimtys daromos retai. Šeimos kapo sklype laidoti šeimos nario palaikus leidžiama kapą prižiūrinčiam šeimos nariui, o jam nesant - kitam šeimos nariui. Mirus paskutiniam šeimos nariui, leidimas išduodamas suinteresuotam asmeniui arba organizacijai. Pakartotinai laidoti toje pačioje vietoje leidžiama praėjus 20 metų po paskutinių laidotuvių. Kapines prižiūrinčios organizacijos visus laidojimus registruoja laidojimų ir kapų statinių registravimo knygoje. Laidojama ne anksčiau kaip praėjus 24 valandoms po mirties, jeigu nėra specialių nurodymų. Kapo duobė turi būti ne mažiau kaip 2 metrų gylio. Palaidojus pastatoma laikina lentelė su mirusiojo vardu ir pavarde, gimimo ir mirties datomis bei kapo numeriu.
Asmenys ir organizacijos, kurių vardu skirti sklypai, privalo nuolat prižiūrėti kapus, jų statinius ir laisvą plotą šeimų kapuose. Tačiau besilankant kapinėse tenka pamatyti nemažai apleistų kapų (juos neretai bent iš dalies prižiūri kaimyninių kapų prižiūrėtojai - išrauna piktžoles, per Vėlines uždega žvakutę). Jei kapas netvarkomas daugiau kaip dvejus metus, kapines prižiūrinti organizacija raštiškai įspėja kapą prižiūrintį asmenį ar organizaciją, kad būtina jį sutvarkyti. Per metus nuo įspėjimo kapo nesutvarkius, miesto rajono, valdybos arba apylinkės (gyvenvietės) viršaičio sudaryta komisija surašo atitinkamą aktą. Kaip toliau naudoti laisvą plotą, sprendžia kapines prižiūrinti organizacija.
Muštynės prie artimųjų kapo
Kaip rodo patirtis, gana dažnai tarp šeimos narių iškyla nesutarimų dėl kapo priežiūros. Besilankant Kauno Petrašiūnų kapinėse teko sutikti moterį, jau septynerius metus konfliktuojančią su savo seserimi. Ponia Elena (71 m.) pasakojo, jog 1961 - 1962 metais čia palaidojo savo tėvus. Ji tapo kapo prižiūrėtoja. Likusi gyva sesuo tėvų kapus aplankydavo tik per Vėlines. Iki 1995 metų nekilo jokių konfliktų. Deja, tais metais mirė sesers dukra, kurią sesuo paprašė palaidoti tėvų kape. Moteris neprieštaravo, tačiau nuo tada prarado ramybę. Nors Elena pasiūlė bendrai prižiūrėti šeimos kapą, tačiau sesuo nesutiko - ji norėjo tapti vienintele kapo prižiūrėtoja. Prasidėjo skundų rašymas, valstybinių įstaigų durų varstymas, buvo kviečiamos komisijos, kol galiausiai nuspręsta kapą padalinti į dvi dalis ir paskirti dvi prižiūrėtojas. Ponia Elena su liūdesiu pripažino, jog jai be galo skaudu matyti, kad sesuo rūpinasi tik ta kapo dalimi, kurioje palaidota jos dukra. O juk šalia guli tėvai...
- Aš už tai, kad po mirties žmonės būtų kremuojami, - sakė ponia Elena.
Jos manymu, tai būtų ne tik pigiau ir estetiškiau, bet ir nekiltų tokių problemų, su kokiomis teko susidurti jai ir jos šeimai. Medikės profesiją turinti moteris ir jos vyras pripažino, jog jau seniai laikas žmonių palaikus deginti.
Komercinės kapinės - realus dalykas
Kauno savivaldybei priklausančios įmonės "Kapinių priežiūra" direktorius Valdemaras Olšauskas patvirtino, jog miesto taryba neseniai priėmė sprendimą, kuriuo Eigulių kapinėse, maždaug 0,6 hektaro plote, leidžiama steigti komercines kapines. Šis plotas, kuriame būtų galima palaidoti apie 600 žmonių, būtų prestižiškai sutvarkytas, apželdintas. Netgi numatyta, jog vieno šeimos kapo vieta kainuotų 1 500 litų. Vilniuje, Sudervės kapinėse, tokios komercinės kapinės jau veikia. Deja, V. Olšauskas pripažino, jog minėtoms komercinėms kapinaitėms skiriamas plotas yra labai apleistas - tai tikras sąvartynas, kurį sutvarkyti, apželdinti kainuotų apie vieną milijoną litų. Deja, savivaldybė iš savo biudžeto tokios pinigų sumos skirti negali. Taigi kol kas šio klausimo sprendimas Kaune lieka atviras. Įmonės "Kapinių priežiūra" direktorius nemato nieko bloga, jei atsirastų norinčiųjų artimus žmones laidoti gražiai sutvarkytose, pačiame mieste (o ne tolokai už jo ribų) įkurtose kapinėse. V. Olšauskas tvirtai įsitikinęs, kad vadinamųjų privačių kapinių idėja visiškai reali. Iš tiesų, jeigu steigiami privatūs kalėjimai, kodėl negali būti ir privačių kapinių? Beje, V. Olšauskui didelį įspūdį padarė Čikagos lietuvių kapinės, kuriose kiekvienas norintysis gali iš anksto pasirinkti savo amžinojo poilsio vietą, pasistatyti paminklą, jame iš anksto iškalti savo pavardę. Tiesa, tiktai su gimimo data... Mirusiojo artimiesiems vėliau atkrinta daug su kapo priežiūra bei paminklo statymu susijusių rūpesčių. V. Olšauskas patikino, jog užsienyje toks kapo pasirinkimas dar žmogui gyvam esant visiškai natūralus ir suprantamas, nekelia jokių neigiamų emocijų.
