Aš atsiradau visai neseniai. Dabar aš sėdžiu mamos pilve, bet po kelių mėnesių pasirodysiu šviesoje. Man čia taip gera ir patogu. Mama rūpinasi manimi, dažnai klauso ramios muzikos, ir mes kartu užmiegame. Kiekvieną vakarą iš darbo pareina tėtis. Jis pakabina mamą, glosto pilvuką, kuriame aš gyvenu. Kai aš pasirodysiu šiame pasaulyje, mūsų šeima bus pati laimingiausia.
Mano mama kasdien eina į darbą. Ji mokytoja. Vaikai, kuriuos ji moko, myli mano mamą, bet kai aš gimsiu, mylėsiu ją dar labiau. Iš mokyklos mama eina namo, daro valgyti. Kai ji valgo, pavalgau ir aš. Kaip viskas skanu. Po to mama žiūri televizorių, mezga, ruošiasi pamokoms. Vakare grįžta iš darbo tėtis ir jie abu eina miegoti. Taip ir eina dienos. Tėtis stengiasi įtikti mamai. Jis toks geras!
*
Kiekvieną dieną aš vis paaugu. Jau pasirodė rankytės ir kojytės. Aš viską jaučiu ir matau, bet mano tėvai tikriausiai to nežino. Kaip įdomu! Aš matau, ką jie daro, o jie pažiūrėti į pilvuko vidų negali, todėl nemato, kaip aš šypsausi ir mojuoju jiems rankute. Kartais pas mamą atvažiuoja senelė. Ji taip pat rūpinasi mama, atneša jai pavalgyti, nors ir taip namie visko pilna. Kartą atnešė mažyčius šliaužtinukus, abi žiūrėjo su mama ir juokėsi. Jos jau ruošia man drabužius, nors nežino, kas gims - berniukas ar mergaitė. Man irgi smagu, kad jos galvoja apie mane, rūpinasi manimi.
*
Praėjo dar mėnuo. Kiekvieną dieną aš vis paaugu. Man patinka tas maistas, kurį valgo mama, patinka ir ta muzika, kurios ji klausosi. Vakar mano tėtis pridėjo ausį prie mamos pilvuko ir klausė, kaip aš gyvenu. Buvo taip linksma. Aš paliečiau mamos pilvuką ir pajudinau pirštukus. O tėtis pasakė, kad išgirdo, kaip aš kvėpuoju. Tai kvailelis.
Šiandien mamos mokiniai su kita mokytoja išvažiavo į ekskursiją, todėl namo mama parėjo anksčiau. Ji atidarė miegamojo duris ir pamatė ten tėtį su kažkokia mergina. Man atrodo, kad ta mergina irgi buvo tokia pat švelni kaip mano mama, nes tėtis ją irgi buvo apsikabinęs ir bučiavo. Bet mamai kažkodėl visa tai nepatiko. Ji pradėjo rėkti. Mergina susirinko savo rūbelius ir išbėgo, o tėtis su mama ėmė pyktis. Aš niekada nebuvau to matęs. Mama rėkė, trenkė tėčiui per veidą. Tėtis įsižeidė ir išėjo, o mama suriko, kad daugiau negrįžtų. Po to ji sėdėjo fotelyje ir verkė. Aš taip jos gailėjau, bet niekaip negalėjau padėti.
*
Pirmą kartą pilvuke man pasidarė nejauku. Kažkodėl suskaudo kairę rankutę. Gal dėl to, kad mama verkė ir nervinosi? Ji vaikščiojo po kambarį, o ašaros ritosi jai iš akių. Aš norėjau valgyti, bet mama mane pamiršo. Keista, iki tol taip nė karto nebuvo. Bet nieko - aš pakentėsiu. Svarbiausia, kad mama susitaikytų su tėte.
Bet jis taip ir negrįžo. Mama atsigulė viena, bet užmigti negalėjo, vis verkė ir verkė. Kaip aš norėjau išlįsti iš pilvuko ir apkabinti ją savo mažomis rankutėmis! Gal jai būtų pasidarę lengviau...
*
Niekas jau manimi nesirūpina taip kaip anksčiau. Aš alkanas... Pasiilgau tėčio, bet jo irgi nėra. O mama, užuot mane pamaitinusi, vos neuždusino. Ji į burną įsikišo kažkokį baltą pagaliuką ir spragtelėjo žiebtuvėliu. Pilvukas prisipildė kažkokių dūmų. Iki šiol to dar nebuvo. Tfu! Man bloga, dūmai griaužia akis, aš kosėju. Mama, pasigailėk manęs! Tai taip nemalonu! Bet ji manęs negirdi ir traukia į save tą smarvę. Aš verkiu. Mama griebiasi už pilvo. Jai pasidarė bloga. Nors jau neberūkė, bet dūmų buvo pilnas pilvas. Mama vėl verkia. Ir aš verkiu kartu su ja, nes nuo tų baisių dūmų aš kosėju ir skauda širdelę.
Mama pamaitino mane, bet ne tuo, ko aš norėjau. Ji valgė kažkokius džiūvėsius, bet man buvo labai neskanu. Kodėl viskas taip pasikeitė? Nejaugi aš įžeidžiau savo mylimą mamą? Ji šiandien nėjo į mokyklą, o praverkė visą dieną namuose. Man dar labiau įsiskaudėjo širdutę, nes ji vėl traukė į save tuos bjaurius dūmus. Pilvuke pasidarė nejauku - čia dvokė, dūmai graužė akis,norėjau valgyti...
*
Mama vėl beveik nemiegojo visą naktį. Aš taip norėjau gerti. Mama, tarsi išgirdusi mano mintis, prieina prie šaldytuvo ir paima kažkokį butelį. Ji prisipila nedidelį stikliuką skaidraus skysčio. Aš džiaugiuosi: pagaliau ji prisiminė mane ir pagirdys! Mama pakelia stikliuką prie lūpų ir... Dieve, koks baisus skonis! Kokių nuodų ji išgėrė? Aš viską išspjaunu. Man labai skaudu. Kodėl mama kankina mane? Nejaugi jai nesvarbu, kas man bus? Ne, taip negali būti. Ji mane myli kaip ir anksčiau. Ji juk negali linkėti man blogo. Tai jai labai blogai.
*
Praėjo dar kelios dienos. Darosi vis blogiau. Mama beveik nemaitina manęs - tik traukia tuos dūmus, geria, ištisomis dienomis guli ant sofos ir verkia. Mane pykina, dažnai skauda galvą ir širdutę. Gyventi tame pilvuke pasidarė visai neįmanoma. Aš dažnai beldžiuosi ir noriu iš čia ištrūkti, bet niekas mane neišleidžia. Tėtis manęs taip nė karto ir neaplankė. Žodžiu, aš jau niekam neberūpiu. Sėdžiu čia vienas ir verkiu...
*
Atvažiavo senelė. Ji kažko ilgai ginčijosi su mama ir išvažiavo verkdama. Kodėl mama ją įžeidė? Susiginčijo jos dėl kažkokių menkniekių. Iš pradžių taikiai kalbėjosi, o po to mama pasakė kažkokį vieną žodį: "aportas" ar "abortas", ir senelė pravirko.
Kitą rytą mama atsikėlė labai anksti. Ji vėl užmiršo mane pamaitinti, bet prie to aš pripratau. Mama apsirengė ir kažkur išėjo. Ji ėjo, o iš akių jai bėgo ašaros. Praeiviai atsigręždavo į mamą ir kažką šnabždėjosi. Mama atėjo į kažkokį pastatą. Čia koridoriais bėgiojo žmonės baltais chalatais. Man kažkodėl pasidarė baisu, ir aš susiriečiau į kamuolėlį. Mama priėjo prie žmogaus baltu chalatu, kuris paėmė ją už rankos ir nusivedė į kabinetą. Čia stovėjo dar du gydytojai. Kabinetas baltas, o viduryje stovi lyg lova, virš kurios šviečia lempos. Man baisu, labai ima skaudėti širdelę.
Gydytojai sodina mamą ant tos keistos lovos, kurią jie vadina operaciniu stalu. Vienas iš jų atneša metalinį padėklą, ant kurio kažkokie peiliai, replės. Viešpatie, ką jie ruošiasi daryti?.. Jie nori išgąsdinti mane? Nereikia, mieloji mama, aš ir taip išsigandęs. Aš noriu kuo greičiau gimti, paaugti, padėti tau, tik neleisk tiems gydytojams manęs skriausti. Aš taip tave myliu!..
Bet niekas manęs neklauso. Mamai kažko suleidžia ir ji kaip mat užmiega. O aš viską matau ir jaučiu... Gydytojai ima į rankas tuos baisius instrumentus ir pasilenkia prie mamos. Dieve, kas čia vyksta? Kodėl man taip baisu ir taip skauda širdutę? Kodėl tos gąsdinančios lempos taip ryškiai šviečia? Ką sugalvojo žmonės baltais chalatais? Jei mama nemiegotų, ji tikrai neleistų manęs skriausti...
Štai gydytojas ima reples ir siekia manęs. Aš traukiuosi kiek galiu, bet jis nuplėšia man kojytę. Iš jos plūsteli kraujas. Skausmas begalinis. Trauktis jau nebėra kur, o tie beširdžiai vėl artėja prie manęs su tomis replėmis. Mama, kodėl tu miegi ir jų nesulaikai? Geriau jau gyventi tame dūmų pilname pilve nei numirti... Nereikia... Aš verkiu, o tie geležiniai pirštai suspaudžia man širdutę. Jaučiu, kad mirštu. Kodėl jie taip elgiasi su manimi? Aš dūstu, kraujas bėga iš mano kūno. Gydytojai ištraukia mane į šviesą, bet aš jau miręs...
*
Gydytojai abejingai žiūri į tai, kas liko iš manęs, ir be sąžinės graužaties meta į atliekų kibirą. O mamą perveža į kitą palatą. Greitai ji prabus ir grįš mano. Viskas bus kaip anksčiau, tik manęs jau niekada nebus - aš negimsiu ir neužaugsiu. Visiems laikams liksiu atliekų krūvoj. Niekada neapkabinsiu jos, nepriglausiu prie savęs, nepabučiuosi. Aš neisiu nei į darželį, nei į mokyklą. Mano mama niekada nepamatys mano pirmųjų žingsnių, neišgirs pirmųjų žodžių ir niekada nesužinos, kaip labai aš ją mylėjau...
Ir vien dėl to, kad susipyko du žmonės...
