Į madą Lietuvoje ateina vedybų sutartys. Pasauliui tai jokia naujiena - dar senovės Graikijoje ir Romoje jaunavedžiai susitardavo, kaip gyvens, kaip dalinsis turtą ir vaikus. Po to kelis šimtmečius sutuoktinių santykius reguliavo bažnytiniai įstatymai. XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Austrijoje civiliniuose kodeksuose vėl atsirado įstatymai apie vestuvines sutartis.
Plintant feministiniam judėjimui, tokios sutartys tapo kasdienybe. Prieš susituokdami vyras su žmona sutaria ir notariškai patvirtina net tai kas kiekvieną rytą išves pasivaikščioti buldogą. "Kiekvienas iš sutuoktinių pavalgęs pats susiplauna indus. Puodus, keptuves ir kitus virtuvės įrankius plauna tas, kuris ruošė valgį", - tai eilutės iš vedybinės sutarties. "Vyras Vladas G. Įsipareigoja spręsti techninius buto įrengimo klausimus, o jo žmona Aldona G. įsipareigoja prižiūrėti butą taip, kad visą laiką būtų švaru", - rašoma kitoje sutartyje.
Pas notarą galima patvirtinti ir tokius įsipareigojimus: "Abiejų susitarimu vedybines pareigas lovoje atlikti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip penkis kartus per savaitę". Kai viskas numatyta, surašyta ir patvirtinta, tai ir ginčytis nebelieka dėl ko.
