Sigitas STASAITIS
Kas atsitiktų, jei dėl kokio nors kataklizmo pritrūktume duonos? Užsikištume bulvėmis. Pritrūkę vandens, pirktume atvežtinį, taupytume ir gertume. Iš bėdos išmoktume gyventi ir be automobilių, televizorių ar net elektros. Tačiau jei didmiesčiuose pranyktų kanalizacija, labai greitai paskęstume patys suprantate, kame. Taigi būtų laikas prisiminti šią subtilią, sakytume, kur kas svarbesnę ir intymesnę gyvenimo pusę nei seksas (tai seniai nebeintymu, nes pikantiškiausias meilės subtilybes kuo detaliausiai nagrinėja net paauglių žurnalai, kartais be skrupulų parodo televizija ir kinas). Skirtingai nei sekso partneriais, tualetais ir kanalizacija naudojamės kur kas dažniau, be to, nuo pat pirmos iki paskutinės mūsų gyvenimo dienos. Valstybė gali daug ko neturėti, tačiau be kanalizacijos jos niekas nelaikys civilizuota! Nors tualetai ir kanalizacija tokie svarbūs mūsų gyvenime, mokslininkai kažkodėl ignoruoja šią labai svarbią civilizacijos istorijos dalį. Jiems bepigu, patogiai įsitaisius ant porcelianinio unitazo, dūmas dūmoti. O kas visa tai išrado? Kas svarbiau - skrydis į žvaigždes ir atominė bomba ar modernus unitazas? Ko verti būtų žmonijos laimėjimai, jei į Mėnulį nuskridę kosmonautai atsisegę skafandrus turėtų tūpti už krūmiukų, atsiprašau, už kraterio? Beveik niekas nežino, kad žmonės žymiai greičiau ištobulino kompiuterius ir raketas, nei išmąstė vamzdžio alkūnę, dėl kurios tualetas ir smarvė tapo nebe sinonimai. Perskaitę šią publikaciją sužinos, kaip išmatose nuskendo karalius Frederikas, o Luvro rūmai šimtmečius (!) buvo taip pridergti ir dvokė, jog negelbėjo nė raudoni kryžiai. Publikacijos autorius, žinoma, primins ir tai, kada Lietuva tapo civilizuota kanalizuota valstybe.
Išmatos ant graikų stalo
Pirmoji kanalizacija egzistavo jau senovės Egipte. Architektai atkapstė nuotekų kanalus, kuriems per 2 500 metų, tačiau jie aptikti tik po rūmais ir šventyklomis. Ir Babilono, Kartagenos, Jeruzalės gyventojai bandė kažką panašaus statyti, tačiau geroji patirtis pražuvo kartu su šiomis civilizacijomis. Senovės graikai, nepaisant jų didelių pasiekimų meno ir kultūros sferose, kanalizacijos nesugalvojo. Jie mėgo palėbauti per naktis ir nebuvo laikoma gėdinga pasikelti tuniką paėjus vos kelis žingsnius nuo stalo. Graikai naudojosi naktinėmis vazomis, paprasčiau tariant - šikpuodžiais, kurie antikinėse pjesėse minimi kaip ginklas per užstalės barnius - neretai desperatiškas argumentas palaužti nesukalbamą oponentą būdavo ant stalo vidurio pastatyta sklidina naktinė vaza! Logiška - kam po to šeimininko poelgio berūpės ginčytis, o ne mauti nuo stalo?
Tualetų menas gimė Romoje
Pirmieji tikrą galingą kanalizaciją pasistatė senosios Romos gyventojai, ir pavadino Cloaca maxima. Ji tarnavo tiek sausinant pelkėtą dirvą, tiek nešvarumams nuleisti. Statyti "maksimą" įsakė septintasis Romos etruskų karalius Tarkvinijus Superbusas Liucijus (mirė 496 pr. m. e.). Įvertinant tirono Cloaca maxima derėtų įvertinti, jog šie kanalizaciniai kanalai buvo sumontuoti anksčiau nei senovės graikai pasistatė savo garsųjį Panteoną. Ką ten Panteonas, jei kanalizavę savo mylimą miestą patys romėnai grįsti jo gatves pradėjo net trim amžiais vėliau. Matyt, Superbusui, dar vadintam Tarkvinijumi Išdidžiuoju, išdidumas neleido uostyti išmatų dvoką gatvėse, tad karalius kartu su kanalizacija bent čia įsivedė tvarką. Tiesa, netrukus karaliaus sūnelis išžagino kilmingo giminaičio žmoną Lukreciją - Romos matroną, - ir visa kloakos statytojo giminė buvo ištremta. Senovės Romos imperijos tironai keitė vienas kitą, o Cloaca maxima, kai kur buvusi net 5 metrų pločio, visoms valdžioms buvo reikalinga. Virš kanalų buvo pastatyti frikai - pirmieji prabangūs tualetai - poilsinės. Frikuose prie čiurlenančių fontanėlių buvo rengiami dalykiniai susitikimai, tačiau šiose įstaigose lankytis galėjo tik patys turtingiausieji romėnai. O plebėjams teko tenkintis viešosiomis tupyklomis. Iš išlikusių griuvėsių galima spręsti, jog tupyklos buvo žemi mūriniai namukai su skylėmis grindyse. Aišku, vieši tualetai dvokė, juose dūzgė pulkai musių, tačiau jie į istoriją įėjo kaip vieta, kur gimė tualetinis menas - ant tupyklų griuvėsių archeologai randa nepadorių piešinių bei nešvankaus turinio užrašų.
Mokslas baisiau už dievus
Pasižymėjo nevalyvumu ir buvo peckiojamos užrašais ir senovės Romos viešųjų pirčių - termų - sienos. Nuo šio žalingo įpročio atpratinti liaudį buvo bandoma pakabinant tuometinių Dievų atvaizdus su bauginančiais užrašais. Vienas toks išlikęs: "Nesišlapink ir nesituštink šitoje vietoje, nes patirsi dvylikos dievų, tarp kurių Diana ir visagalis Jupiteris, rūstybę!" Sprendžiant iš beviltiško užrašo tono, nevalyvieji romėnai, termose mėgę bet kur pasikelti tunikas, dangiškosios rūstybės ne itin bijojo. Ko negali dievai, sugeba šiuolaikinis mokslas. Šiandien į viešbučių bei kruizinių laivų baseinus įpilama specialus, su šlapimu reaguojančio ir nuo jo spalvą keičiančio chemikalo. Sovietiniams laikraščiams cenzūra neleido aprašyti didžiulės gėdos, kurią patyrė viena žinomiausių to meto dainininkių. Užsienyje plaukdama baseine, liaudies numylėtinė senu papratimu tyliai paleido srovelę ir nesusimąstė, kodėl aplink ją vanduo nusidažė violetine spalva. Menininkė net nesunerimo, kai užkaukus sirenai iš baseino išsiropštė visi poilsiautojai ir sužiuro į viešnią iš SSRS. Kvailė pamanė, jog žmonės ją pažino, tad nerūpestingai pamojavo rankute. Buvo linksmas skandalėlis, sovietų ambasada apmokėjo sąskaitą už vandens keitimą, senukai Kremliuje kikeno į saujas, tik proletarų valdoma liaudis taip nieko ir nesužinojo.
Karalius nuskendo išmatose?!
Viduramžiais žmonių buitis mūsų nagrinėjamos problemos prasme nebuvo niūri turtingiesiems. Neturtėliams kaimiečiams kas - kur patvory atsitūpei, ten tavo tualetas. Užtat miestelėnai bei turčiai turėjo problemų: nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei bent kiek padoresnių tualetų. Statydamiesi pilis kilmingieji "tam" reikalui paskirdavo kambarį su skyle grindyse, po kuriomis būdavo iškasamas didžiulė duobė - kad ilgam užtektų. 1183 metais Erfurto pilyje įvyko vienas žymiausių tualetų istorijos incidentų. Į didžiąją menę suvirtus imperatoriui Frederikui Barbarosai su riteriais, neatlaikiusios svorio įlūžo grindys ir karalius su visa savo svita nudribo iš 12 metrų aukščio. Daugelis, tarp kurių buvo ir pats Frederikas I, nuskendo (patys suprantate, kame). Tiesa, kai kurie šališki metraštininkai klastoja šį graudų Vokietijos istorijos faktą ir rašo, jog imperatorius, troškęs atkurti Romos imperiją, nuskendo bežygiuodamas į trečiąjį Kryžiaus žygį prieš musulmonus. Taip manė ir didžiausias pasaulio nedorėlis A. Hitleris, Barbarosos vardu pavadinęs SSRS užpuolimo planą. Lemtinga, kad tas niekšelis Europoje perkeltine prasme tiek pridirbo mėšlo, jog 1945 metais ir pats jame gavo galą.
Miestiečiai buvo nevalyvi
Pasimokę iš karčios Frederiko I Barbarosos patirties, viduramžių pilių statytojai pradėjo dažniau kasti gilias duobes ne po menėmis, o išorinėje sienoje padaryti lovelį, kuriuo išmatos ar nešvarumai krisdavo lauk už pilies sienos.
Viduramžiais miestuose statydamiesi namus biurgeriai bei amatininkai nemokėjo įsirengti tualetų, tad visus reikalus tekdavo atlikti į naktipuodžius. Be išimties visų Europos miestų (tarp jų ir Vilniaus) gyventojai kažkodėl įprato tų šikpuodžių turinį paprasčiausiai šliūkštelėti per langą į gatvę. Tuo nevalyvu papročiu itin piktinosi nuolat apliejami praeiviai ir net raiteliai. 1270 metais, kai atsibodo miestiečių skundai dėl sugadintų drabužių, Paryžiuje išleidžiamas įstatymas, jog "draudžiama pilti paplavas ir nešvarumus iš viršutinių namų aukštų, kad nebūtų apipilti praeiviai". Plebėjai įstatymo aiškiai nepaisė, antraip kam po šimto metų būtų reikėję išleisti dar vieną tokį pat draudimą?! Ką ten viduramžiai - panašų įsakymą, draudžiantį Maskvos gatvėse ir skersgatviuose pilti nešvarumus, Petras I pasirašė... 1699 metų balandį.
Žinia, viduramžių miestai gynybos tikslu buvo apjuosiami sienomis. To meto miestiečiai išmatas bei stambias šiukšles laikė normaliu reikalu mesti už miesto sienos. Vasarą priartėjusį prie didmiesčio keleivį pasitikdavo neapsakomas dvokas, musės, žiurkės bei gražios pūvančių ir rūgstančių atmatų spalvos. Šaltuoju metų laiku dvokdavo mažiau, tačiau atsirasdavo kita problema - vieną viduramžių žiemą prie Paryžiaus sienos išaugo tokia išmatų piramidė, jog pačią sieną teko skubiai aukštinti. Tai žinant visai nenuostabu, kad viduramžiais kartkartėm užeidavo baisios mirtinų ligų pandemijos, kurias platindavo žiurkės, blusos bei nešvarumais užterštas geriamasis vanduo.
Kitame numeryje skaitykite: Anglijos karalienės tualetas labai dvokė; kryžiai neišgelbėjo Luvro; unitazą piešė Leonardas da Vinčis, o tobulino - anglai; lietuviai visada murmėjo, kad patogumai brangūs.
