Rimantas SVIRBIGALA
Vieną gražią vasario dieną abu Jonauskus, gyvenančius Telšiuose, aplankė toks Jonas Karbauskas, regis, antrosios grupės invalidas. Gretimame name gyvenanti moteris tvirtino mačiusi šį suvargėlį jau bent tris kartus. Niekas iš aplinkinių jo nepažinojo, na, o jo asmenybė vėliau buvo nustatyta iš kišenėse aptiktų dokumentų ir leidimo į "Carito" valgyklą. Matyt, vyriškis ten gynėsi nuo bado.
- Jis sakė kilęs iš Dzūkijos, iš Alytaus, tik nežinau, ar tai gryna teisybė, - pasakojo jaunasis Jonauskas. - Ateidamas atsinešė nedūžtamą butelį, nei per didelį, nei per mažą, vienu žodžiu, normalų. Pilną. Kas jame buvo, atvirai šnekant, man pačiam neaišku. Kvepėjo samane, bet į tą indą naminė degtinė galėjo būti įpilta ir seniau. Va, dėl stiprumo tai beveik galvą dedu. Turbūt penkiasdešimt laipsnių, ne mažiau. Pauostėme. Pakaštavojome. Nieko, smagiai ima! Tiesa, kliustelėjus į stiklinaitę, skystis pasirodė esąs truputėlį drumzlinas, bet nei tėvas, nei aš vaišių nebrokijome. Jonas irgi gėrė vienodai. Siūliau užkąsti obuoliu, atseit permuš kvapą ir geriau slys gomuriu, tačiau jiedu tik numojo rankomis. Ir taip, girdi, sueis! Na, tada nepykino, bet vis dėlto nustebau, kad visi trys iš tikrųjų greit apspangome. Jonas atėjo dar dieną, o popiet jau griuvome miegot. Aš - į vieną lovą, tėvas su svečiu - į kitą. Tarp mūsų migių buvo tarpas. Keisčiausia, kad neprabudau nei vėlų vakarą, nei naktį. Paprastai šitaip nebūdavo. Rytmetį kilst galvą - ogi kambarys sukasi! Bloga. Paeiti negaliu, o tiedu, matau, nejuda. Ištiesiau ranką, patuskinau vieną, patuskinau kitą ir nustėrau. Atrodo, abu negyvi! Gerklę sukabino išgąstis, kojos nelaikė. Taip ir sėdėjau lovoje, kol užsuko prošal drožusi ir, matyt, mano švokštimą išgirdusi kaimynė. Gal būčiau nusigalavęs, bet ji iš kelių žodžių susivokė, ką daryti. Gydytojai atpumpavo. Lig šiol nesumezgu, kaip čia nutiko, kad tėvas su tuo Jonu mirė, o aš likau gyvas. Tikriausiai viską sugėrė obuolys, kuriuo bepliušydamas užkandau.
Tokią užbaigą iš Prano išgirdome apskrities ligoninėje.
- Kai įžengiau pro duris, - prisiminė jį kambaryje aptikusi Ona Noreikienė, - jaunasis Pranas vos krutino lūpas. Tėvas mirė, girdi, svetys mirė. Nubėgau pas telefoną turinčią artimiausią kaimynę. Ji ir iškvietė medikus. Senojo Prano ir lig tol man nematyto vyriškio jau nepavyko atgriebti. Šnekėta, kad jiedu buvo dar šilti, vadinasi, neseniai užgesę, bet gal žmonės ir perdeda. Šeimininko sūnų ištempė už parankių. Kojų nevaldė, tabalavo kaip strampgaliai. Turbūt prisiputo kažkokio maišalo, nes negirdėta, kad nuo rimtos ruginės du žmonės kuo gražiausiai būtų guldomi į karstą, o trečią tektų gaivinti. Kas žino, gal ir obuolys jam padėjo, bet greičiausiai viską lėmė stipresnis organizmas.
Rajono policijos komisariato pareigūnai įtaria, jog du Pranai Jonauskai ir Jonas Karbauskas apsinuodijo alkoholio surogatu, tiktai abu vyresnieji gėrikai nuo jo mirė, o jaunesnysis išsisuko iš myrio gniaužtų. Nemažą patirtį turį telšiškiai medikai irgi linksta prie šios versijos. Įvykį tiria vietos prokuroras Remigijus Daržinskas. Kur jų svečias gavo to pragaištingo skysčio su drumzlėmis, ligoninėje gydomas paežeriškis tikina nežinąs. Kriminalistai mėgina atsekti viešnagėn ėjusio invalido kelią, tačiau ne taip jau paprasta sutaškuoti punktyrus, ypač kėblinant apsukui, šuntakiais. Girtuoklėliai visur vienodi ir dažnai tyli nelyginant vandens prisisėmę į burnas.
