Sigitas STASAITIS
Benamis Donaldas Šliužas tebaigęs vos 7 klases, nors jam jau 17 metų. Užuot šiųmetę rugsėjo 1-ąją nuėjęs į mokyklą, Donaldas pas bičiulį bute Šiauliuose sėdo girtauti. Vėlai vakare prie namo kilo muštynės. Donaldas, kuris su draugais jau buvo ištuštinęs 5 litrus alaus, pasičiupęs peilį išpuolė į gatvę ir prisivijęs jaunuolių kompaniją dūrė pirmam pasitaikiusiam. 17 metų šiaulietis Tadas Šantaris parkrito su mirtina žaizda krūtinėje ir greitosios pagalbos nebesulaukė.
Kitą dieną visa žiniasklaida skubėjo pranešti, jog suimtasis nepilnametis žudikas D. Šliužas - šalyje garsių L. Laugalienės šeimyninių vaikų globos namų "Vaiko sodžius" augintinis. Pastarieji žodžiai buvo akcentuojami labiau nei pati žmogžudystė, nors jau metai kaip Donaldui atimta globa. Nepareiškusi jokių kaltinimų, prieš metus Vaikų teisių apsaugos tarnyba išdraskė "Vaiko sodžių", kur pašalpas gaudavo 17 vaikų, nors gyveno 32. L. Laugalienei teleista pasilikti ir globoti 4 vaikus, kitiems, tarp jų ir D. Šliužui, buvo liepta rinktis savo alkoholikus tėvus ar valstybinius vaikų namus. Kai kuriuos vaikus policininkams teko išvežti klykiančius. Keliuose laikraščiuose po to piktdžiugiškai pasipylė itin sensacingi liudijimai apie žiaurų elgesį "Vaiko sodžiuje" ir net apie globotinių lytinį išnaudojimą, nors už rūpestį beglobiais Lietuvos vaikais prezidentas L. Laugalienei prisegė ordiną.
Anksčiau padėdavo verslininkai
Žadžiūnuose (Šiaulių raj.) gyvenantys sutuoktiniai Laima Bronislava ir Vladas Laugaliai turi net 7 savo vaikus (du dar nepilnamečiai), tačiau nuo pirmųjų santuokos, užregistruotos prieš 30 metų, dienų ėmė globoti našlaičius ir beglobius. 1996 metais Laugalių namuose ilgiau ar trumpiau gyveno apie 40 vaikų, o nuolat gyvendavo per 20, nors nebuvo įregistruoti jokie globos namai, valstybė nemokėjo jokių pašalpų (L. Laugalienė tuomet turėjo tenkintis 240 litų daugiavaikės motinos pašalpa). Tai išgirdęs dažnas tautietis užduoda tokį patį klausimą: "Kokia jiems iš to nauda užsikrovus tokį rūpestį?" Atsakymas labai paprastas: materialinės - jokios, vieni nuostoliai. Paprasčiausiai L. Laugalienė pati užaugusi vaikų namuose, jos vyras Vladas - daugiavaikėje šeimoje, tad šie du žmonės, kurie net ir šiandien gyvenimą matuoja ne vien pinigais.
Idealizmas idealizmu, tačiau kaip be pašalpų išmaitinti tokią vaikų armiją? L. Laugalienė sako tuomet nuolat mynusi įvairių įmonių slenksčius. Prieš dešimtmetį buvo nemažai bendrovių, kurių vadovai neatsisakydavo padėti vaikams, atjausdavo ir jų pačių užaugę globotiniai, tad L. ir V. Laugaliai savo žiguliais iš Šiaulių nuolat parsiveždavo duonos, vaisių, mėsos, saldainių ir kitokių gėrybių.
Valdininkai džiaugėsi idealistais
1993 metais valdininkai suskaičiavo, jog šeimyniniuose vaikų namuose augantys vaikai ne tik geriau, bet ir pigiau auklėjami - valstybiniuose vaikų namuose vieno statistinio vaiko priežiūra kainuoja apie 1 500 litų per mėnesį, tad tais metais Kultūros ir švietimo ministerija su Lietuvos vaikų fondu parengė šeimyninių globos namų įstatus, kurie numatė už kiekvieną prisiimtą globotinį skirti 240, vėliau - 500 litų pašalpą. Kol L. Laugalienė dešimtimis svetimų vaikų rūpinosi iš pasišventimo ir pasiaukojimo, ją labai mylėjo ir vertino Šiaulių rajono vaikų teisių apsaugos tarnybos pareigūnės.
- Man nuolat tai Šiaulių rajono vaikų teisių apsaugos tarnyba, tai policija atveždavo vaikų, nes žinojo, kad neišvarysiu, neatstumsiu, - tuometinius laikus prisimena L. Laugalienė. - Kartą grįžtu iš laidotuvių, o man Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos jau palikusios dvejų metukų Vilių ir trejų jo broliuką Mažvydą. Manęs net nepalaukė paklausti, ar sutinku. Kitą kartą policininkai atvežė vaiką, kurį paprašė pagloboti iki sekmadienio. Nieko, globojam, nors žadėtasis sekmadienis jau penkti metai neišaušta.
Registruoti šeimynos nesutiko
Bėda ta, kad našlaičių Lietuvoje kur kas daugiau nei gerų žmonių. Per savo gerą širdį, nemokėdama išvaryti vis naujų pas ją prieglobsčio pasiprašančių vaikų, L. Laugalienė netrukus namie nebeturėjo kur jų guldyti, tačiau į valstybinius vaikų namus nevarė nė vieno. Laimai parašius pareiškimą jos sodyboje užregistruoti šeimyninius globos namus "Vaiko sodžius", valdininkų meilė staiga išblėso - jie staiga ėmė matyti daug kliūčių. 1996 metais L. ir V. Laugalių namų slenkstį mynė įvairios komisijos. Jos nustatė, jog "L. ir V. Laugalių sodyboje registruoti šeimyninių globos namų negalima, nes 24 vaikai gyvena per ankštai, kai kurie miega po du lovelėse, dvylikai moksleivių trūksta vietos ruošti pamokas, namuose per mažai (tik 100 litrų) karšto vandens. Tie patys trūkumai užfiksuoti 1996 metų kovą, tačiau padėtis nepasikeitė" (iš Visuomenės sveikatos centro aktų). Valdininkų logika gali pasirodyti keista: sutuoktinių L. ir V. Laugalių name 32 vaikams neankšta, jie gali miegoti net ant sukaltų triaukščių gultų, o štai tie patys vaikai gyventi registruotoje šeimynoje "Vaiko sodžius" nebegali. Valdininkų elgesį galima paaiškinti tik atsakomybės baime - nėra registruotos bendrijos, nėra ir problemų: nereikia tvarkyti dokumentų, skirstyti pašalpų, tikrinti, kaip jos panaudojamos ir t. t. Mėnesiai bėgo, vaikai gyveno toliau, o "Vaiko sodžius" ir toliau buvo neregistruojamas.
Prezidentui neišdrįso prieštarauti
Pavargusi nuo valdininkų biurokratizmo L. Laugalienė kreipėsi į aukščiausias šalies institucijas. Sužinojusi apie be jokios materialinės pagalbos globojamas dešimtis svetimų vaikų Finansų ministerija 1996 metais L. ir V. Laugaliams paskyrė 62 000 litų pašalpą šeimyniniams globos namams "Vaiko sodžius" įkurti, o prezidentūra L. Laugalienę pristatė valstybiniam apdovanojimui. Už skirtuosius pinigus L. ir V. Laugaliai nepirko jokių prabangos daiktų, nelakstė po užsienio kurortus, o praplėtė savo namą, įsigijo žemės ūkio padargų. Tai iš karto sukėlė juodą kelių kaimynų pavydą. Žadžiūnų pavyduoliai Vaikų teisių apsaugos tarnybai tuoj pat sukurpė raštą, kuris rado garbingą vietą segtuve prie jau mums žinomų Visuomenės sveikatos centro aktų.
"Laugaliai nežinia iš kur nusipirko traktorių, automobilį, plečia savo namą. Sąžiningai dirbdami mes negalime sau to leisti, todėl manome, jog ir Laugliai negalėjo doru būdu su tiek globotinių taip greitai prasigyventi, todėl mes prieštaraujame, kad jų sodyboje būtų įregistruoti šeimyniniai vaikų globos namai". Raštą pasirašę žadžiūniškiai, kurių kaime atsirado tik 15, suskaičiavo svetimas pajamas, užmiršę suskaičiuoti Laugalių išlaidas globotiniams.
1996-ųjų gruodį pas L. ir V. Laugalius užsuko tuometinis Lietuvos prezidentas A. Brazauskas. Žurnalistams pasakęs, jog "šventi žmonės, kurie rūpinasi svetimais vaikais", valstybės galva užkabino L. Laugalienei Gedimino ordiną, o Šiaulių rajono valdininkus paragino baigti biurokratines pinkles ir užregistruoti "Vaiko sodžių". Šiaulių rajono vaikų teisių apsaugos ir kiti pareigūnai lyg paskutiniai bailiai prezidentui neišdrįso prisipažinti, dėl ko nenorėjo registruoti šeimynos, ir klusniai įvykdė valstybės vadovo prašymą. Taip Šiaulių rajono mero potvarkiu nuo 1997-ųjų sausio 1-osios "Vaiko sodžius" pagaliau tapo oficialia šeimynine vaikų globos įstaiga.
Pavydėjo pinigų, bet ne rūpesčių
Metus dvejus "Vaiko sodžius" gyvavo puikiai, vienu metu jam buvo skiriamos net 22 pašalpos po 500 litų kas mėnesį bei dar trys savivaldybės apmokami etatai. Paskaičiavę, kiek L. ir V. Laugaliai kas mėnesį gauna pašalpų, pavyduoliai žaliavo iš pavydo, tačiau kažkodėl nė vienas rajone taip ir nepasiryžo įsteigti savų vaikų globos namų.
- Taip, tuo metu tai buvo tikrai ženkli valstybės parama, tačiau pavyduoliai kažkodėl užmiršta suskaičiuoti, kiek "vaiko sodžius" turėdavo išlaidų. Iki 1997-ųjų 40 vaikų augo be jokių pašalpų. Vėliau, atvykus naujam vaikui, pašalpos būdavo paskiriamos, tačiau beveik visada vėluodavo 1-3 metus, - vartydama dokumentus rodo L. Laugalienė. - Pavyzdžiui, Renata pas mane gyveno nuo 1996-ųjų, o pašalpa paskirta 1998-aisiais. Pinigai Sonatai ir Ilonai skirti tik čia pragyvenus trejus metus. Kartą, pamenu, skaičiavau, jog pašalpas gaudavome už 17 vaikų, nors tuo metu turėjome 32 globotinius. Vaikui įstojus į profesinę technikos mokyklą globos pašalpos nutrūksta, nors tie paaugliai savaitgaliais parvažiuodavo ir parvažiuoja pas mus. O kiek kartų policininkai yra atvežę vaiką, kad priglausčiau dieną dvi ir, aišku, aprengčiau, pamaitinčiau.
- Aš "Vaiko sodžiuje" nuo 1997-ųjų sausio 13-osios, o Vaikų teisių apsaugos tarnyba globą sutvarkė ir pašalpą mokėti pradėjo tik 1998-ųjų gruodžio 21-ąją, - "Akistatos" korespondentui patvirtino 17 metų globotinė Marija (vardas pakeistas). Šią merginą L. Laugalienei atidavė tikras tėvas, nes šio žmona pabėgo, o jam grįžus iš kalėjimo ir apsigyvenus pas sugyventinę, pamotė Marijos ėmė nekęsti. - Klausiate iš ko mane mama (visi "Vaiko sodžiaus" augintiniai taip vadina L. Laugalienę - S. S.) rengė ir maitino? Mama vaikų neskirstė į savus ir svetimus, ji iš pašalpų visiems pirkdavo to, ko tuo metu labiausiai reikėjo. Be to, gyvename ūkiškai, patys užsiauginame ir gyvulių, ir daržovių.
Kitame numeryje skaitykite: Į "vaiko sodžių" kartais pakliūdavo taip sugadinti vaikai, kad net jų pedagogai siūlydavo tų vaikų saugotis; profesinėje technikos mokykloje išmokusi... gimdyti Lina M. kūdikius į pasaulį leido greičiau nei Vaikų teisių apsaugos tarnyba paskirdavo pašalpas; kaip ištirpo 40 žaginimo faktų; 12 globotinių pasiprašė pas ginekologą.
