Sigitas STASAITIS
Kasmet pavasariop televizija ir spauda praneša - pamaryje prasidėjo potvynis. Pasipila egzotiški reportažai: apsemtomis pievomis žmones veža amfibijos, automobilius - traktoriai, pas nelaimėlius skraido lėktuvai ir sraigtasparniai. Apie gyvenimą potvynio užliejamame pamaryje sklando legendos. Vieni tvirtina, jog ten gyventi apsimoka dėl žuvų ir derlingų laukų, o kiti įsitikinę, kad žmonės bėgtų iš potvynio zonos, jei tik turėtų kur ir už ką. "Akistatos" korespondentas kartu su Lietuvos spaudos klubo fotografais nuvyko kelias dienas pagyventi į pamarį ir buvo nubridęs pas ne vieną potvynio zonos gyventoją.
- Tai - nelaiminga laimingų žmonių žemė, - ką tik atvykusiam "Akistatos" korespondentui pasakė pagyvenęs inteligentas rusniškis, Šilutėje laukęs autobuso į savo kaimą. - Kitose šalyse, ten, kur didžiosios upės įteka į jūras, iškilo didžiausi prekybiniai uostai, o Nemuno žemupyje gyvenusios baltų gentys neįsitvirtino. Prūsai ir kuršiai visai išnyko, o lietuviai nepažabojo Nemuno potvynių. Civilizuotas Nemuno slėnis tapo, kai krašte apsigyveno daug vokiečių. Su tautai būdingu kruopštumu ir pedantizmu vokiečiai grindė kelius, kasė kanalus, statė pylimus. O sovietų ir mūsų valdžios, et...
Pašnekovas sakinio nebaigė, nes atburzgė didžiulis visureigis, beje, irgi vokiškas, perdarytas į autobusą. Jis vienintelis gali pusšimtį žmonių pervežti per užlietą kelio atkarpą tarp Šilutės ir Rusnės. Šis kelias - lyg potvynio indikatorius. Užtenka iš Šilutės pasukti į Rusnę ir manyk, kad žinai visą potvynio mastą. 1958-aisiais potvynis truko 3 savaites ir užliejo 40 000 hektarų laukų. Rusnės kelias tuomet buvo paskendęs 1,80 metro gylyje. Šiemet kelią radome perbrendamą, tačiau lengvieji automobiliai nebepravažiuoja. Juos kelia du traktoriai su specialiai tam suvirintomis priekabomis. Traktorininkai žvelgia nervingai. Pernai už mašinos perkėlimą reikėjo mokėti 10 litų. Vietiniai, traktorininkui į kišenę įbrukę dešimtinę, už ją persikeldavo į abu galus. Šiemet bilietų nėra, tad traktorininkams ir darbo daug, ir biznio jokio. Gerai, kad "žalieji" nemato, kaip iš traktorių transmisijos į Nemuną teka tepalai - vanduo išplauna visus važiuoklės guolius.
Nemunas žemupyje tvinsta kasmet, todėl net liežuvis nesiverčia potvynio vadinti stichine nelaime. Geriau - planuota nelaime. Tačiau mes, lietuviai, juk taip mėgstame paverkšlenti. Bėdojame, jei žiemą labai daug prisnigo, keikiame Lietuvai būdingas lietingas vasaras. Jei kartą per dešimtmetį nusistovi sausra, mes, gyvenantieji numelioruotų pelkynų krašte, šaukiame apie ypatingąją situaciją.
Šilutės F. Bajoraičio vardo biblioteka pernai sugalvojo gražų projektą - įamžinti "planuotą stichinę nelaimę" fotoalbume. Savivaldybės išlaikomai bibliotekai būtų ne pagal kišenę samdyti kokį nors garsų fotomenininką, tad bibliotekos vedėja Dalia sugalvojo pasikviesti fotografus iš Lietuvos spaudos fotografų klubo. Paprasčiau sakant, tai respublikinių laikraščių fotografai, kuriuos vedėja pasirūpina kelias dienas apgyvendinti, o fotografai atsilygina nuotraukomis. Pernai, lyg tyčia, potvynio praktiškai nebuvo. Šiemet potvynis taip pat kaprizingas - Nemunas tai kilo, tai slūgo. Galop, kai atvažiavome, patvinusį vandenį sukaustė ledas. Ką gi, nutarėme, jog geriausios nuotraukos bus kitąmet, o šiemet įamžinsime "ledinį potvynį".
Į žygį mes, septyni fotografai, iš bibliotekos išlydimi lyg karaliai - su orkestru ir valdžios palinkėjimais. Kiekvienam iš mūsų septynetuko įteikiama po gelbėjimosi liemenę bei ilgaaulius giminius batus. Liemenes visi numeta į kampą, užtai dėl batų - vos ne peštynės.
Mudviejų su Rolandu gidas - Juknaičių seniūnas Valentinas Dylertas. Ar pamenate sovietinę Juknaičių šlovę? Tuometinė valdžia buvo sumaniusi gyvenvietę paversti pavyzdine. Pažiūrėti Juknaičių sveikatingumo komplekso, kolūkiečių namų ir skulptūrų buvo net pradėjusios važiuoti ekskursijos. Viskas buvo statoma išlaikant senąjį pamario stilių - iš raudonų lietuviškų plytų, o centriniam vandentiekio bei vėtrungės bokštui Maskvos užsakymu atvežtos gerėlesnės latviškos plytos. Šiandien Juknaičiuose vaizdas graudokas - tiek lietuviškos, tiek latviškos plytos sutrupėjusios, kaip ir pati kolūkinė santvarka. O vokiški namai skaičiuoja po antrą šimtą metų ir jų sienose plytos lyg vakar suklotos.
Seniūno nuvežti į apsemtas pievas pamatome, jog čia reikia ne guminių batų, o pačiūžų - visur ledas. Tačiau juo vaikščioti pavojinga - vanduo po ledu nuslūgęs, einant ledas lūžta, žmogus įsmunka. Vietiniai tai gerai žino ir saugosi prieš save ledą baksnodami slidžių lazdomis.
- Ar užsukame pas šišioniškį Erviną Prūsą? - klausia seniūnas, "audinę" vairuodamas per nenormaliai duobėtą kelią, kurį išmalė pasieniečių visureigiai.
Mintyse stebiuosi, kaip seniūno mašinai nenukrinta ratai.
Šišioniškiais pamaryje vadinami vokiečiai bei prūsų palikuonys. Dauguma jų išvyko į Vokietiją, likę daugiausiai senukai. Šišioniškius visi giria dėl tvirto žodžio bei vokiško tvarkingumo. Visur aplink E. Prūso sodybą - vanduo, tiksliau - ledo laukai, o Ervino namas sausut sausutėlis ir, pasak paties išėjusio šeimininko, beveik niekada neapsemiamas. Tuomet išaiškėjo neslapta paslaptis. Prie vokiečių vietą namui išsirinkę žmonės neskubėdavo statyti, žiūrėdavo, kaip visa atrodys per potvynį. Ne visi tai žino. Prieš dešimtmetį ūkininkas M. atsiėmė žemę Sausgalviuose prie kelio į Rusnę ir iškart ėmėsi statybų. Vasarą. O jau kitą pavasarį nusiminęs braidė po apsemtą kiemą.
- Vietiniai mane perspėjo, kad apsems, bet aš netikėjau, maniau, kad jie iš pavydo mane nori atkalbėti čia įsikurti, - bėdojo žmogus.
Netoli šio ūkininko gyvenantis šišioniškis pensininkas Valteris Valinčius irgi kasmet apsemiamas. Į tvartą kieme jis kas pavasarį plaukia valtimi. Kambaryje dažniausiai sausa, nors prieš keletą metų užėjo toks potvynis, jog vanduo tyvuliavo sulig stalo viršumi.
- Matot po palange įkaltą vinuką, - rodo Valteris. - Tiek buvo vandens. Tąkart turėjau pasigavęs stambių raudžių, tai aš jas dėl pramogos buvau paleidęs plaukiot į kambarį. Klausiate, ar nesinervinu dėl tokio gyvenimo? O ką nervais pakeistum?
Tikta teisybė. Užliejamuose namuose gyvena tik ramūs, išmokę nesinervinti žmonės. Nervingieji išsikėlė.
Kasmet Nemuno potvynis apsemia iki keliasdešimt kaimų, kuriuose - iki 800 žmonių. Kalbama, jog nebeapsikentusi valdžia buvo paruošusi planą visus juos iškeldinti. Tuomet išaiškėjo, jog trečdalis (pavyzdžiui, Valterio žmona) su džiaugsmu nedelsdami išsikeltų bet kur. Antras trečdalis iškelia neįvykdomas sąlygas - keltųsi, jei valstybė už seną lūšnelę sumokėtų, tarkim, trečdalį milijono. Likusi dalis užsispyrėlių, tarp kurių - ir V. Valinčius, nesikeltų nė už milijoną. Valdininkai spjovė ir viską paliko kaip buvę.
Nors greičiausiai tai - tik kalbos. Kitą dieną kitas seniūnas (neminėsiu jo pavardės, nes žmogus už teisybę dar nukentės) papasakojo, ką iš tikro sugeba nepriklausomos Lietuvos valdžia.
- Pamaryje tvarkytis mokėjo tik vokiečiai, - kalbėjo seniūnas. - Jie sprendė problemas. Sovietiniai valdininkai nemokėjo skaičiuoti ir projektuoti, o dabartinė valdžia iš viso kovoja tik su pasekmėmis, "užkaišiodama skyles". Vokiečiai nuolat gilino Nemuno vagą, kad vanduo pavasarį galėtų "išeiti". Dabar tam nerandama lėšų, Nemuną ties mariomis jau galima perbristi! Upė juk neša smėlį ir dumblą, jis žemupyje nusėda, tad atėjus potvyniui vanduo, netilpdamas vagoje, išsilieja laukuose. Ar niekada nesusimąstėte, kodėl pedantiškieji vokiečiai nepaaukštino kelio tarp Šilutės ir Rusnės? Ogi dėl to, kad prie jų tas kelias nebuvo apsemiamas. Sovietmečiu buvo pastatyti papildomi pylimai, išderinta visa sistema ir kelias kasmet pradėjo skęsti. Vokiečiai būtų kelią paaukštinę, tai bandė padaryti ir sovietiniai valdininkai, bet stebėtinai nemokšiškai. Sovietmečiu užliejama kelio atkarpa buvo paaukštinta, bet nepadaryta vandens pralaidų. Užėjęs pirmas rimtas potvynis visą paaukštinimą nuplovė, neliko nė pėdsako. Tačiau sovietiniams valdininkams potvynis nuplovė kelią, o nepriklausomos Lietuvos valdininkai moka nuplauti pinigus. Prieš pastaruosius rinkimus į Seimą projektuotojams už 120 000 litų buvo užsakytas projektas keliui į Rusnę paaukštinti. Neva tik baigus projektą pamatyta, kad darbai kainuotų 28 milijonus litų, kurių biudžete nėra. Pasakykite, ar ūkiška išmesti dešimtadalį milijono už nereikalingą projektą? Kaip po to negalvoti, kad tie pinigai nebuvo specialiai išplauti? Pro sostinės ministerijų langus potvynio nematyti, tad valdininkai geriau skirs pinigų Vilniuje tarp dviejų tiltų suręsti trečiąjį, o Nemunui lėšų ir nelieka. Pakankamai negilinama jo vaga, laiku nesutvirtinami polderių pylimai, nenuperkama reikalingos gelbėjimo technikos. Pavasarį išsiliejus upei lėšos metamos stichiškai užkaišioti skyles bei į Stichinės nelaimės fondą potvynio žalai apmokėti.
Sunku būtų ginčytis su seniūnu. Nepakankamai finansuojami ir pamario gelbėtojai. Neapsikentus nuolatinių priekaištų, kad civilinės gebėjimo tarnybos nespėja, šiemet koordinuoti gelbėjimo darbus patikėta kariškiams. Tada susizgribta, jog karių technika skirta karui, o ne vandeniu kaimiečius vežioti. Fotografų plenero metu į Šilutę atvyko krašto apsaugos ministras L. Linkevičius. Į šildomą palapinę sulindę tvindomų seniūnijų seniūnai, merai bei pareigūnai ėmė bėdotis, kad šiemet "ledinį" potvynį gali įveikti tik sunkioji vikšrinė technika, kokios kariai neturi. Pasiklausęs ministras numojo ranka nebevargti. Armija - ne gelbėjimo tarnyba ir jokios specialios gelbėjimo technikos nepirks. Taip ir pasakė: "Nėra pinigų".
Važiuoja pas apsemtuosius lengvosios karinės amfibijos - klimpsta. Bando plaukti - stringa, nes sraigtai nepritaikyti kapoti ledą. Kariai didvyriškai neria į ledinį vandenį, prie užklimpusios technikos riša trosus, po ratais kiša rąstus, o girti vietiniai žiūri ir - jau buvo - kikendami šaiposi.
Apie apsemtuosius - atskira kalba. Ne paslaptis, kad Lietuvos kaime šiandien netrūksta girtuoklių bei apsileidėlių. Tokių yra ir apsemiamuose kaimuose. Jie prieš potvynį apsirūpina tik naminės atsargomis, visu kitu tegu rūpinasi valdžia. Šišioniškiai korespondentui sakė, kad "jų" laikais prieš potvynį ateidavo policininkas ir asmeniškai patikrindavo, ar prikaupta maisto atsargų. Apsileidėliui - bauda. O dabar maistu visada iš anksto apsirūpina tik senukai bei šišioniškiai. Na o kai kurie broliai lietuviai... Prieš potvynį seniūnai aplanko visus žemumų gyventojus. Jie lyg mamos apžiūri ūkius, moko, įspėja. Ir duoda pasirašyti, kad perspėjo.
- Pamenu, pamačiau kiemo pakraštyje supiltą kalną bulvių. Buvo koks 12 tonų, - "Akistatai" pasakojo kažkuris iš seniūnų. - Perspėjau, kad bulves iškeltų, nes nuplaus potvynis. Žmogelis atšovė pagalvosiąs, nes bulvės tąmet buvo itin pigios. Po potvynio žiūriu, tas ūkininkas seniūnijoje jau registruoja prašymą, kad iš Stichinių nelaimių pagalbos fondo būtų atlygintas nuostolis. Mat potvynis jam, girdi, netikėtai nuplovė bulves. 30 tonų... Aš žmogui kyšt po nosim jo paties parašą, kad buvo dėl to perspėtas...
Ką ten bulvės. Gelbėtojai kasmet prašo žmonių prieš potvynį nuimti spygliuotas tvorų vielas. Atrodytų, tiek čia to darbo, o jos lieka, nors tu ką. Potvynio metu vielos, kurių vandenyje nematyti, sugadina mašinų ratus bei variklių sraigtus, sudrasko gumines valtis.
Dabar, kai mobilieji telefonai tapę įprastu daiktu, apsemiamieji jaučiasi gerokai drąsiau. Kariai ir gelbėtojai nedelsdami skuba pas potvynio atkirstus žmones, kurie netikėtai susirgo ar patyrė kitokią tikrą bėdą. Deja, neretai sulaukiama prašymų atvežti maišiuką kruopų ar net išvežti primelžtą pieną. O ko neprašyti, jei visos paslaugos - nemokamai?
Neturtingi pamario kaimų žmonės - kai kurie neturi net valties, ne vienam nėra už ką sutvirtinti sienas, suręsti apsaugas nuo sienas griaunančio ledo. Turtinga tik valstybė, turinti pinigų Vilniaus tiltams bei nereikalingiems projektams.
