Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Praėjusį savaitgalį į Seirijų (Lazdijų raj.) kultūros namų salę, o tiksliau - į šiame bažnytkaimyje gyvenančios Onos Radvilienės sūnaus Arūno Gardziulevičiaus (34 m.), tykaus ir ramaus būdo vyro, dviejų mažamečių sūnų tėvo, šermenis plūdo minios žmonių. Visi jie meldėsi už velionio sielą ir pakuždomis piktinosi baisios tragedijos kaltininkais - Arūno žmona Danguole ir šios meilužiu Vygantu Mikelioniu (32 m). Mat pastarasis, greičiausiai siekdamas, kad šeimą turinti moteris priklausytų tik jam vienam, patykojo vėlų vakarą namo ėjusį Arūną ir abiejų jo mažamečių vaikų akivaizdoje mirtinai subadė kiaulėms skersti skirtu ilgakriauniu peiliu!
Subėgę kaimynai jau negalėjo padėti
Tą vakarą, trumpai paviešėjęs pas tokią Onutę Albertynienę, kelios minutės po devintos valandos Arūnas Gardziulevičius su savo sūnumis - dešimtmečiu Tomu ir devynmečiu Mantu - susiruošė į namus. Jis, tiesa, dar būtų ilgėliau pavakarojęs, bet sūnūs užsinorėjo miego. Nors Arūno namai - vos už puskilometrio, Onutė Albertynienė pasiėmė į kompaniją savo dukrą ir sutiko svečius palydėti. Nepriėję nė pusiaukelės keliauninkai pastebėjo, kaip priekyje kažkas išlindo iš už medžio kamieno ir ėmė greitai artėti jų link. Tai buvo Vygantas Mikelionis! Tą dieną (tai puikiai žinojo aplinkiniai) Vygantas vienam žmogui padėjo paskersti kiaulę ir po skerstuvių galėjo būti išgėręs. Nieko nelaukęs, jis prišoko prie arčiausiai buvusio Arūno sūnaus Tomo ir spyrė jam į pilvą! Po to trenkė Onutei Albertynienei. O kai akis į akį susidūrė su Arūnu Gardziulevičiumi, išsitraukė peilį... Arūnas tespėjo šūktelėti, ko Vygantas jį nuolat persekiojąs - ir pajuto dūrį į paširdžius. Vyras bandė gintis, tačiau aršiai nusiteikusio Vyganto rankose laikomas peilis supjaustė Arūnui abi plaštakas. Ir Arūno vaikai, ir juos lydėjusi Onutė Albertynienė klykdami iš siaubo nulėkė pas artimiausią kaimyną Sigitą Lasavičių kviesti pagalbos, tačiau kai šis atlėkė į vietą, terado sukniubusį Arūną - Vyganto jau nebuvo. Arūnas sunkiai ištarė: "Man nieko..." ir prarado sąmonę. Atvykę greitosios pagalbos medikai konstatavo, kad vyriškis miręs.
Susirado meilužį
Nedidelis Pošnios kaimelis - prie pat Seirijų, tad abiejų šių vietovių gyventojai vieni kitus puikiai pažįsta. Nuo seno Pošnioje gyvena Mikelioniai, o prieš kurį laiką jų kaimynystėje įsikūrė jauna Arūno ir Danguolės Garzdiulevičių šeima. Kaime buvo kalbama, kad nuo Seirijų kilęs lėto būdo Arūnas su motinos nuo gimimo palikta Danguole susipažino besimokydamas žemės ūkio mokykloje. Neilgai padraugavę juodu susituokė, susilaukė dviejų sūnų.
Kurį laiką Gardziulevičių šeimoje, pasak aplinkinių, viskas klojosi lyg ir neblogai.
Gyvenimas šioje šeimoje, pasak kaimynų, greičiausiai ir būtų tekėjęs įprasta vaga, jei maždaug prieš metus Danguolė nebūtų pradėjusi įdėmiau vėpsoti į netolimą kaimyną Vygantą Mikelionį. Šis dvejais metais už josios vaikų tėvą jaunesnis ir kur kas energingesnis vyras irgi, kaip pastebėjo aplinkui gyvenantieji, nebuvo Danguolei abejingas. Antrąkart moters širdyje pumpurą sukrovusi meilė prasiskleidė visu "gražumu": moteris pamiršo net savo vaikus - vieną praėjusios vasaros dieną tarsi skradžiai žemę prasmego! Nebuvo matyti kieme ir Mikelionių Vygio. Ilgai - gal kokias dvi savaites! Prapuolėlės vyras Arūnas, aišku, nujautė, kur ir su kuo jo žmonelė leidžianti dienas ir naktis, tačiau tyliai kentė...
Galiausiai Danguolė sugrįžo. Tarsi iš kurorto būtų parsiradusi - visa švytinti, pailsėjusi! Niekas tiksliai nežino, kuo jai šios gastrolės baigėsi, tačiau po to kurį laiką Gardziulevičių sodyboje vėl buvo ramu.
Arūnas Gardziulevičius, sako, jau taupė pinigėlius ir rimtai svarstė, ką reikėsią pakviesti į svečius Naujuosius 2001-uosius metus sutikti, tiksliau - jo ir Danguolės sutuoktuvių 12 metines paminėti. Širdyje Arūnas, pasak aplinkinių, jau buvo patikėjęs, kad jo Danguolytė "atėjo į protą" ir daugiau "cirkų" neprikrės. Ir štai nuo šv. Kalėdų, nusispjovusi į vyro ruošiamas vaišes ir, kas baisiausia, į du mažus vaikus, Danguolytė vėl pradingo. Ir vėl su tuo pačiu meilužiu...
Tėvo žodžiai sūnaus nepaveikė
- Vaje vaje, kiek kartų aš sūnaus prašiau - nesusidėk tu su ta moterimi, - pasakojo tvarte betriūsiantis surastas Vyganto tėvas Antanas Mikelionis. - Juk jei savo vaikus paliko, nesirūpina, ko tokia moteris verta! Bet sūnus - lyg kuo apgirdytas būtų: nepriimdavau į trobą, tai abu pernakvodavo tvarte ar kluone, o galiausiai - dar geriau - nulėkė į kitame kaime esančią negyvenamą giminaičio sodybą ir joje trynėsi kokias dvi savaites!
Pasak Antano Mikelionio, dažnai pas sūnų atsilankanti už kito vyro ištekėjusi Danguolė jo (Vyganto tėvo) nė kiek neklausė. Į akis, tiesa, nešokdavo, bet darė savo. Tris kartus iš trobos varu išvaręs, ketvirtąsyk neapsikentęs Antanas sakėsi pagrasinęs nudursiąs ją šakėmis, tačiau po kelių dienų ta ir vėl, girdi, įsibruklinusi pas Vygantą.
Šiomis dienomis Antano Mikelionio žmona, Vyganto motina, guli ligoninėje. Moteriai atlikta sunki operacija. Tad vienas Antanas neįstengė "per gvoltą" jo troboje apsigyvenusią netikrą marčią išvaryti - laukė grįžtančios žmonos. Ir štai ko sulaukė!
- Dukra motiną ligoninėje dažnai aplanko, bet bijodama, kad nepablogėtų sveikata, dar neprasitarė, ką padarė Vygantas, - braukdamas ašaras dėstė Antanas Mikelionis. - Kas dabar bus? Ir aš, ir žmona - invalidai, kartu gyvenęs sūnus mums buvo vienintelis ir didžiausias pagalbininkas, o dabar ilgam atsidurs už grotų. Šitokią kvailystę iškrėtė!
Vaikai nenori pas mamą
Arūno Gardziulevičiaus mažamečius sūnus suradome pas močiutę, Arūno motiną. Berniukai prisipažino naktį praleidę pas tetą Onutę Albertynienę (pas kurią iš vakaro ir svečiavosi su tėčiu), tačiau net akių nesumerkę: buvę labai baisu. Vis vienas kitą klausę - gal tai tik sapnas, gal tėtis gyvas?
Mažieji sakė dar sunkiai įsivaizduoją, kaip reikėsią be tėčio gyventi, tačiau abu vienu metu tvirtino pas mamą nenorį - liksią, girdi, su močiute.
Nors vaikai dar nedidelio amžiaus, tačiau jau puikiai supranta, dėl kokių priežasčių iširo šeima. Mažesnysis, Tomukas, prisiminė, kaip kartą motina paprašė, kad kaimynystėje gyvenančiam dėdei Vygantui jis nuneštų raštelį. Vaikas sakėsi tą raštelį perskaitęs ir pakraupęs iš netikėtumo: motina pakvietusi Vygantą susitikti Seirijuose prie kavinės! Iš to pykčio berniukas esą raštelį ne Vygantui atidavęs, o numetęs laukuose.
Tiesa, kai motina jau buvo apsigyvenusi pas Vygantą, vaikams parašė keletą žodžių. Tikino abu mylinti, tačiau pasiimti žadėjo "kada nors vėliau" - atseit kai turėsianti geresnes sąlygas. Bet vaikai nelabai tiki motinos žodžiais. Mat neseniai abu sunkiai sirgo gripu, stipriai karščiavo, o apie viską puikiai žinojusi motina taip ir nesusiruošė sergančių sūnelių aplankyti...
- Aš jai anūkų tikrai neatiduosiu, - iš nevilties ir skausmo vaitojo sūnaus netekusi Ona Radvilienė.
Pasak kitų Seirijų miestelio gyventojų, ko norėti iš Danguolės, jei ją pačią motina kadaise paliko, teko užauginti močiutei - viskas, girdi, genais persiduoda.
Žmonės piktinosi ir dėl to, kad nebuvo suimta ir Danguolė. Anot jų, per "tos lachudros" lakstymus viskas ir prasidėjo, per ją ir tragedija įvyko. Jei sėdo Vygantas, turėtų kaip bendrininkė atsakyti ir Danguolė. Aplinkui gyvenančiųjų nuomone, Vygantas su Danguole greičiausiai buvo iš anksto sutarę, kaip Arūnu atsikratyti. Tai, girdi, ir bausti reikėtų abu.
Dėl Arūno Gardziulevičiaus tyčinio nužudymo iškelta baudžiamoji byla. Iš pradžių bandęs pasislėpti, Vygantas Mikelionis galiausiai apsigalvojo ir pasidavė pareigūnams. Žmonės sakė girdėję, kad nesislėpti telefonu jam patarusi ir pati Danguolė. Tačiau kitądien apsilankę Pošnios kaime, Danguolės Gardziulevičienės neradome nei vyro, nei meilužio trobose. Žmonės kalbėjo, neva ji skubiai susimetė reikalingiausius daiktus ir išskuodė ieškoti prieglobsčio pas giminaičius.
- Laukiam, kada ji pasirodys - besarmatę kaip reikiant pamokysim, - piktai kalbėjo Seirijų apylinkės gyventojai.
