Tomas AUGUSTAITIS
Tai nutiko Plaškiuose (Pagėgių savivaldybė), už trijų kilometrų nuo Nemuno, kurio linkui nuo vingrios Gėgės jau labai seniai veda tiesus kaip styga, gilus kaip šulinys ir platus kaip Šilutė - Jurbarkas plentas su šalikelėmis melioracijos kanalas. Jis skirtas laukams nusausinti, na, o kadangi yra gana žuvingas, tai garsas apie čia lengvai traukiamus karšius ir lydekaites išties toli pasklidęs. Štai ir darda žuvienės mėgėjai betono plokštėmis išklotu keliu pro Plaškių kaimą prie kanalo.
Šį pirmadienį, maždaug šeštą valandą vakaro, prie kanalo dviem mašinom - opeliu su kadeto laipsniu ir salotinės spalvos senu moskvičium - atrūko keturi žuvelių gerbėjai. Iš pirmojo automobilio išlipo daug laiko Rusijoje praleidęs ir todėl slavišką galūnę pavardėje turėjęs šimtaprocentinis šilutiškis Vytautas Grincevič (42 m.) su netikru posūniu Tomu Tyrūnu (14 m.), savo moters Janinos Tirūnienės vienturte atžala, iš antrojo - Alvydas Lidžius (39 m.), irgi šilutiškis, su žymiai jaunesniu draugužiu Linu Lekavičium (20 m.) iš Macikų kaimo. Šis vėliau postringavo, kad, girdi, keturiese atvažiavo pasižiūrėti, ar gerai kimba, prieš rytdienos žūklę. Be meškerių atseit, be nieko.
- Ėjome po du priešinguose kanalo pakraščiuose, - kitądien pasakojo Alvydas. - Aš su Vytautu, Tomas su Linu. Na, o krantai ten statūs, nesunku nusprūsti. Ar Linas suklupo, ar koja nuo pakriaušio nuslydo, dabar pats neatmena, bet jis staiga pūkštelėjo į vandenį. Šio, matyt, ir gurkštelėjo. Kapstėsi, žinoma, bet kadangi plaukia blogai, tai pradėjo skęsti. Tomas sutriko. Kita vertus, jis ir nebūtų ištraukęs Liną iš kanalo. Šokau nuo savojo kranto ir nuskubėjau į pagalbą, tačiau, kaip šitokiomis akimirkomis turbūt ne vienam pasitaiko, padariau klaidą, kad paskubomis nenusimoviau sportinių kelnių. Nuo šuolio į vandenį šios nusmuko, atsidūrė žemiau kelių, prie sportbačių. Bandžiau jas nutverti ir timptelėti aukštyn, bet nepavyko. Ilgiau gaišti negalėjau, nes kiekviena akimirka buvo brangi. Štai tada kone supančiotomis kojomis ir nuplaukiau tolyn, bet prieš tai atsigrįžau ir šūktelėjau ant kranto stovėjusiam Vytui, kad šis padėtų. Verčiau būčiau patylėjęs ir jo neraginęs, bet argi numatysi visas aplinkybes. Kai pasiekiau Liną ir ištraukiu į krantą, tai nelaimė jau buvo įvykusi. Atsisuku - Vyto nėra! Mečiausi atgal, o jėgos nebėra, bandžiau nerti ten, kur jį regėjau paskutinį sykį, tačiau dugno nepasiekiau. Kvapo pristigau. Tada Tomas, kurį patėvis buvo išmokęs važiuoti, stryktelėjo į opelį ir nėrė į kaimą ieškoti žmonių. Kartu žadėjo paskambinti ir greitajai pagalbai. Viskas nutiko maždaug pusę aštuonių vakaro, o Vytą du vietiniai ištraukė tik po pusvalandžio. Neatgaivinome.
Liną Lekavičių gyvą ištraukęs Alvydas Lidžius sakė, kad jo bičiulis po vandeniu paniręs buvo gal pusantros, o gal ir dvi minutes, tačiau sąmonės neprarado. Išsikosėjo, girdi, tiek ir tos bėdos! Žinoma, išgelbėtasis macikietis vis dėlto buvo nuvežtas į Šilutės ligoninę ir paguldytas vidaus ligų skyriuje. Kitądien jį ten radome jau apsirengusį savo drabužiais ir nekantriai lūkuriuojantį, kol gydytojai išleis į namus. Tiesa, į Macikus dvidešimtmetis vyrukas dar nežadėjo važiuoti. Pirmiausia reikėjo pagerbti Šilutės laidotuvių namuose pašarvotą Vytautą Grinevič, kuris, taip pat puolęs Linui į pagalbą, pats atidavė savo gyvybę. Janina Tyrūnienė sakė, kad jos vyriškis plaukti mokėjo, kad, matyt, sutraukė mėšlungis, nes vanduo kanale dar gana šaltas. Dar viena aplinkybė: kitados, jaunystės metais, tas šilutiškis kažkur Rusijoje, berods, Sibire, buvo vedęs, o jo žmona, kaip pats sakė Janinai, vėliau nuskendo. Liko sūnus, jau suaugęs, ir su tėvu, regis, nepalaikąs jokių ryšių. Į tėviškę grįžęs Vytautas taip ir nesusigrąžino nutrupėjusios lietuviškos galūnės. Buvo darbštus ir doras žmogus. Janina Tyrūnienė jį mini geru žodžiu, kartu dėkodama dangui, kad šis pasigailėjo Lino ir Alvydo, kurie, jos žodžiais tariant, irgi galėjo nuskęsti.
