Mantas Lideikis
Elgetavimas - būtinybė, verslas, pomėgis ar gyvenimo būdas? Kas iš tiesų yra tie elgetos? Kaip žmonės tokiais tampa?
Daugeliui elgeta, ko gero, asocijuojasi su benamiu, visiškai degradavusiu žmogumi. Tačiau iš tiesų tai tik paviršutinis suvokimas. Jis nesunkai gali susiformuoti žvelgiant į labiausiai žmonių lankomose vietose įsikūrusius baisios išvaizdos asmenis, sėdinčius ant žemės, apnuoginusius savo deformuotas ar žaizdotas galūnes ir taip siekiančius sukelti gailestį. Priešais juos guli skepetaitė, nešvari kepurė arba dėžutė nuo konservų, kuriose blizgantys smulkūs pinigai tarsi byloja, kad praeivis, pareidamas pro šalį, turtėtų iškrapštyti iš kišenės bent keletą smulkių ir pridėti prie ten jau esančių.
Elgetavimas tolygu išmaldai
Tačiau, elgetos nebūtinai benamiai, ir nebūtinai asocialūs. Dažniausiai elgetos turi namus, į kuriuos visada sugrįžta. Kartais tai visai tvarkingi žmonės, kuriuos elgetauti priverčia gyvenimas.
Sakoma, jog ištiesti ranką sunku tik pirmą kartą. Tačiau kai į ją nukrenta vienas kitas litas, pasidaro ne taip jau ir blogai. Taip jau yra, kad iš dešimties žmonių bent vienas numes elgetai monetą.
Elgetavimas tiesiogiai yra susijęs su išmaldos davimu. Psichologė Jolita Jucevičė teigia, jog tai gali būti kertinis elgetavimo akmuo. Išmaldos davimas kitam asmeniui mums yra suprantamas kaip visiškai savanoriškas gerumo aktas. Elgetos niekada nereikalauja pinigų įkyriai. Duodamas išmaldą žmogus mano darąs gerą darbą, už kurį jam kuo nors ir kada nors bus atlyginta. Pasak psichologės, tuomet tariama sau, jog tai ateityje gali tapti tam tikra prielaida kažką iš ko nors gauti. Galbūt ne materialine, o dvasine prasme. Todėl neretai lietuviai vis dėlto paaukoja ranką ištiesusiems asmenims. Paklauskite bet kurio savo bičiulio, ar jis nors kartą gyvenime yra sušelpęs elgetą. Ko gero, atsakys, kad taip. Žinoma, auka niekuomet nebūna didelė, o tokia, kad aukotojas net "nepajustų". Taigi esminis dalykas čia yra ne finansinis, o dvasinis - davimo kitam aktas.
Elgetų ginklai - legendos
Anot psichologės, labai teisingas iš amžių glūdumos ir iki mūsų dienos atklydęs posakis: "niekada neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos". Mat gyvenimas yra toks dalykas, kuris kiekvienam vieną dieną gali iškrėsti pokštą. Vargu ar atsiras prieštaraujančių, jog šiais laikais likti be namų ir be turto - visiškai įmanoma. Priežasčių tam gali būti devynios galybės. Todėl neretai elgetomis tampa ir visiškai padorų gyvenimą gyvenę žmonės.
Kartą Vilniuje tiesiog gatvėje užkalbino senyva moteriškė. Jos apranga niekuo nekrito į akis - tokią nešioja daugelis dabartinių pensininkų: ne vieną sezoną dėvėtas lietpaltis, skarelė, megztos pirštinės, rankose - krepšelis pirkiniams. Iš pradžių pagalvojau, jog moteriškė kažko paklausti nori, tačiau ši paprašė išmaldos. Tiesą pasakius, vien pažvelgus į ją nekilo jokių blogų minčių, kad jai ta išmalda gali būti reikalinga, sakykime, alkoholiui. Todėl atidavęs kelis variokus nesusilaikiau paklausęs, kas tokį žmogų verčia elgetauti.
Sunkiai atsidususi moteriškė atsakė, jog ne kas kita, kaip gyvenimas. Jai dabar esą 78 metai ir ji gyvenanti visiškai viena. Per visą amžių sovietinėje sistemoje ji dirbusi medicinos seserimi ir jos užtarnauta pensija tesudaranti vos 400 litų. Vyras miręs prieš keletą metų, vienturtį sūnų pakiryo vėžys. Didelio turto šeima neužgyveno -tik 2 kambarių butą Lazdynų mikrorajone. Jį dabar ir reikia išlaikyti. Sumokėjus komunalinius mokesčius ir atsiskaičius už kitas paslaugas, pragyventi mėnesiui nelieka nė šimto litų. Jokių kitų pajamų moteris teigė neturinti ir toliau gyventi beveik nematanti jokios prasmės. Tikriausiai nusižudytų, tačiau neleidžia tvirtas tikėjimas - jis šiek tiek ir palaiko. Taip pat padeda ir geri žmonės, sušelpiantys viena kita moneta. Antraip tektų mirti badu. Paklausiau jos, ar nebuvo sunku "persilaužti" ir eiti į gatvę prašyti išmaldos. Į tai moteriškė atsakė, jog kai bėda prispaudžia, apie jokią gėdą nėra kada ir galvoti.
Man nespėjus nė toliau nueiti, senoji moteriškė jau buvo "susistabdžiusi" dvi merginas, kurios jos įdėmiai klausė ir netrukus tikriausiai traukė lauk pinigines.
Psichologė J. Jucevičė sutinka, jog iš tiesų tokia situacija yra visiškai įmanoma. Tačiau teisybę pasakius, ne visada elgetaujantys žmonės taip atvirai sutinka apie save pasakoti sutiktiems nepažįstamiems. Ne vienas jų turi tam tikrą, galbūt ir artimą savo tikram gyvenimui, "legendą". Tos "legendos" tikslas yra sugraudinti ir "suminkštinti" pašnekovą - galbūt šis atvers savo piniginę ir ištrauks ne tik smulkių variokų. Tačiau tvirtinti, kad tai netiesa, taip pat negalima, nes šiandieninė socialinė situacija mūsų visuomenėje yra kaip tik tokia. Todėl duodančiojo išmaldą teisė rinktis, ar jis tiki ir duoda išmaldą, ar ne. Anot psichologės, taip pat beveik tikra, jog patyrę elgetautojai yra išmokę atskirti žmones, iš kurių įmanoma gauti pinigų.
Elgetauti nesibodi ir vaikai
Kauno Laisvės alėjoje niekuomet netrūko įvairiausių išmaldos prašytojų. Besėdint kavinėje, būna, prieina vaikai ir nutaisę liūdnus veidelius prašo paaukoti pinigų. Yra buvę, kad pasigailėjęs "gavrošo" žmogus pasiūlo ne pinigų, o nupirkti maisto. Tačiau keista - "alkani" mažieji to kategoriškai atsisako ir tikina, jog "tėvai" reikalauja, kad jie parneštų pinigų. O įžūliausieji už tokį pareiškimą dar ir iškeikia.
Laisvės alėjoje veikiančios picerijos administratorė Sandra sako, jog su šios rūšies elgetomis kovoja visi restorano darbuotojai, nes buvo tapę ir taip, jog prie klientų tokie elgetautojai eidavo nuolat. O tai ypač kenkia įstaigos veidui. Mergina įtaria, kad tai į vieną gaują susibūrę vaikai, radę tokį būdą užsidirbti. Be to, ji teigė mačiusi, jog surinktus pinigus mažesnieji beveik čia pat perduoda vyresniesiems. Pasak administratorės, tie patys elgetautojai eidavo į visas Laisvės alėjoje veikiančias kavines. Jos žiniomis, daugelyje vietų šiems kaulytojams buvo paskelbtas "karas" ir dabar jie jau taip netrukdo. Nors vasaros metu į lauko terasą vis tiek nevengia užsukti, bent jau nesitrainioja salėje.
Tačiau kavinių darbuotojai, matantys visą kavinėje ir aplink ją vykstantį gyvenimą, pastebi ir kitokios rūšies elgetautojus. Kartais užsuka jauni vyrukai arba merginos ir pakiša lankytojams raštelius. Juose teigiama, jog žmogus yra ligonis, negali kalbėti ar turi kokių kitų sveikatos sutrikimų. Graudžiai pasakojama apie sunkias invalido gyvenimo sąlygas ir galų gale prašoma paaukoti. Yra ir tokių, kurie siūlo tam tikrus, neva laimę nešančius suvenyrus ar atvirukus, tačiau už tai prašo ne mažesnės nei dešimties litų aukos.
Laisvės alėjoje patruliuojantys policininkai Andrius ir Vytautas, paklausti, ar nebuvo kviesti dėl elgetavimo fakto, tokio dalyko neprisiminė. Anot pareigūnų, elgetavimas, jei tą darantis žmogus nepažeidžia viešosios tvarkos, nėra nusikaltimas. Nėra tokio įstatymo, kuris draustų vieniems žmonėms prašyti išmaldos, o kitiems - ją duoti.
Elgetų uždarbiai - taip pat "legendiniai"
Kiek gi iš tiesų elgeta "uždirba"? Ne vienas yra girdėjęs, jog elgetaujant per mėnesį galima susirinkti tūkstantį ir daugiau litų. Tačiau prie prekybos centro "Merkurijus" Kaune sėdintis aiškiai tuo besiverčiantis Raimundas tik nusijuokia ir kimiu balsu pareiškia, jog tūkstančių iš to tikrai nesurinksi. Anot jo, pasitaiko, jog žmonės "sumeta" per dieną 15 - 20 litų. Labai retai kuris numeta stambesnį pinigą, negu 20 centų, tad argi gali tikėtis tokių pajamų? Anot Raimundo, nesąmonė ir tai, kad elgetavimas - tai organizuotas verslas. Vyriškis papasakojo, jog elgetaujantis jau seniai, nes neturintis kur gyventi, negaunantis jokių pajamų ir tai tiesiog yra jo vienintelis pajamų šaltinis. Anot jo, yra ir daugiau elgetų Laisvės alėjoje, tačiau griežtai suskirstytų "teritorijų", kur galima rinkti pinigus, nėra. Kur tau patogu, ten ir sėdi. Apie savo gyvenimą žmogus kalba nenoriai - jam tai ne maloni tema. Galų gale prabyla, jog apie savo gyvenimą galėtų papasakoti tiek, kad užtektų keliems romanams, bet nenusiteikęs.
Žinoma, kiek iš tiesų surenka elgetos, tėra jų vienų paslaptis. Šių jų pajamų niekas nefiksuoja ir neregistruoja, prie jų "nesikabina" jokia mokesčių inspekcija.
