Remigijus RAINYS
Pranešimą apie Melaišių kaime (Biržų raj.), savo namuose, surastus Jono Gumbelio (75 m.) ir metais vyresnės jo žmonos Emilijos Birutės lavonus policijos komisariato budėtojas užregistravo sausio 1-ąją, 15 valandą 36 minutės. Operatyvinė grupė senukų kūnus surado dviejų galų trobos galiniame, žiemą negyvenamame, kambaryje. Emilija Birutė, apsivilkusi striuke, lyg būtų ką tik sugrįžusi iš lauko, gulėjo aukštielninka, o Jonas buvo parkritęs kniūbsčias. Kad senolių mirtis smurtinė, nesuabejota nė akimirkai, nes Emilijos galvoje aiškiai matėsi kirstinės žaizdos, o Jonui buvo sukapotas visas pakaušis.
Melaišių senbuviai gyveno netoli kapinių
Jonas ir Emilija Gumbeliai Melaišiuose gyveno nuo neatmenamų laikų, tačiau dviejų galų trobą, kurioje kitados buvo mokykla, o vėliau kolūkio kontora, nusipirko tik prieš keliolika metų. Jonas juokavo, jog namą specialiai pirko arčiau kapinių, kad artimiesiems nereikėtų vargti per jų laidotuves. Gražiai apmūriję savo naująjį būstą baltomis plytomis senukai įsikūrė vieni, mat vienturtė dukra Dalė ištekėjusi apsigyveno bene už aštuonių kilometrų esančiame Varniūnų kaime. Tačiau ir Dalė, ir jos vyras Stasys Verkelis Melaišiuose lankėsi labai dažnai, padėjo vis dar ūkininkauti norėjusiems tėvams. Nors ir garbingo amžiaus, Jonas su Emilija laikė karvę ir telyčią, triūsdavo darže. Pirmuoju pagalbininku senukams tapo Dalės ir Stasio sūnus aštuntokas Vladas, kuris senelius lankydavo mažiausiai kartą per savaitę ir niekuomet neišvažiuodavo neprikapojęs malkų ar neprinešęs vandens. Didesniuose darbuose Gumbeliams mielai talkindavo visi kaimynai, mat Jonas mėgdavo kartoti, kad "norint ant ko nors supykti, geriausia sulaukti rytojaus", pats šventai to laikėsi, tad niekas iš kalbintų melaišiškių taip ir neįstengė prisiminti, jog senasis būtų su kuo nors pykęsis. Be to, Jonas beveik niekam neatsisakydavo paskolinti litą kitą, o neišgalinčiojo laiku skolos grąžinti niekuomet neskubindavo. Antrojo pasaulinio karo metu paimtas į rusų kariuomenę ir pasiekęs Berlyną, Jonas su savo pulku buvo ruošiamas kariauti su Japonija, bet, laimei, karas pasibaigė ir daugybe medalių apdovanotas eilinis sugrįžo į namus. Vėliau ilgus metus J. Gumbelis dirbo kolūkyje, čia triūsė ir gera sveikata nepasižymėjusi Emilija. Pastaruoju metu senolė sunkiai bepaeidavo be lazdelės.
Nužudytuosius surado anūkas
Paskutinį kartą gyvus senelius Vladas matė gruodžio 30 dieną. Vaikinas atvežė mamos iškeptus skanėstus Naujųjų metų sutikimo šventei ir kaip paprastai padėjo apsitvarkyti ūkyje. Aštuntokas ketino nakvoti Melaišiuose, tačiau lyg ką negera nujausdama Emilija įkalbėjo anūką važiuoti namo, kol nesutemo. Sausio 5 dieną Vladui sukanka šešiolika metų, tad šia proga abu seneliai jam padovanojo po dešimt litų ir vaikinas, apžergęs dviratį, numynė Varniūnų link. Kai kitą dieną Emilija tėvams neprisiskambino, niekas per daug nesijaudino, nes telefonas, ypač per atlydį, blogai veikdavo. Tačiau Melaišiuose niekas nekėlė ragelio ir sulaukus Naujųjų metų. Stasys Verkelis sakė, kad jau nuo pačio ryto jį persekiojo nelaimės nuojauta, tad jis net kelis kartus paragino Vladą greičiau važiuoti. Atmynęs į senelių sodybą vaikinas nenustebo radęs pravertas paprastai nerakinamas priemenės duris, tačiau antrosios laukujės durys buvo užrakintos ir į jo beldimą niekas neatsiliepė. Nieko įtartino Vladas neįžiūrėjo ir pro trobos langus, tad nuskubėjo senelių ieškoti pas kaimynus tikėdamasis, kad šie pas kažkurį svečiuojasi. Tačiau senųjų niekas nematė, o kažkas prisiminė, kad Gumbelių troboje jau beveik para nedega šviesos. Sunerimęs anūkas spyriu išlaužė laukujes duris ir trumpam apmirė viduje išvydęs baisią netvarką. Visuose kambariuose mėtėsi iš spintų ir stalčių ištraukti daiktai, išstumdyti baldai. Ant grindų kai kur buvo pritaškyta kraujo. Senelių kūnus vaikinukas aptiko ne mažiau suverstame galiniame kambaryje ir nubėgo pas telefoną turinčius kaimynus, nes Gumbelių telefono aparato laidai buvo nutraukti. Dėl viso pikto buvo iškviesta ir greitoji pagalba, tačiau atvykę medikai tik konstatavo abiejų nelaimėlių mirtį.
Dauguma įtariamųjų - atvykėliai iš Kauno
Du kartus už chuliganizmą teistas Marius Visockas (22 m.), gyvenantis tai pas tėvą Melaišiuose, tai Biržuose pas motiną, svečių iš Kauno sulaukė dar prieš Kalėdas. Apsilankė anksčiau drauge su Mariaus broliu Mantu, beje, dabar vėl suimtu įtariant padarius nusikaltimą, kalėjęs Česlovas Kiršys (18 m.), pravarde Mažylis. Kaunietį atlydėjo penkiolikametė jo draugė čigonaitė Josenija Rinkevičiūtė ir pastarosios brolis Ivanas Rinkevičius. Susitikimo proga buvo "nusausintas" ne vienas "bambalys" stipraus biržietiško alaus. Česlovas Kiršys Melaišiuose yra lankęsis ir anksčiau, tad turėjo čia pažįstamų, o J. Rinkevčiūtė, beje, visiems prisistatinėjusi Liuba, susidraugavo su bendraamže Ada Kvederaite. Po karnavalo Papilėje Ada pasikvietė Liubą ir Česlovą į savo motinos namus. Naujieji pažįstami, atrodo, visiškai pamiršo liaudies išmintį, jog svečias prasmirsta jau trečią parą, ir Elenos Kvederienės svetingumu naudojosi ilgiau nei savaitę. Elena pati matė, kad apetitu nesiskundžiantys naujieji dukros draugai pinigų neturi, o padėti tegu ir nesudėtinguose namų ūkio darbuose nesusipranta. Dar daugiau, netrukus po Kalėdų Česlovas iš Biržų parsibraižė perrėžta dešine plaštaka. Vyrukas teigė, kad susižalojo per muštynes sudužus stiklui kažkuriame Biržų bare. Dėl nesibaigiančio gėrimo Mažyliui priekaištavo ir čigonaitė Liuba, tad Elena paprašė nekviestus svečius išvažiuoti, pasiteisinusi, jog sutikti Naujuosius metus atvažiuos daug giminių ir visiems neužteks vietos. Gerokai įkaušęs Česlovas ir jo draugė išsinešdino apie dešimtą valandą ryto ir užeidavo tai pas vienus, tai pas kitus Melaišių gyventojus, o jau pavakare Č. Keršys vieno iš vietinių paprašė iškviesti taksi. Atvažiavęs pas J. Balsienę pasiimti Liubos, vyrukas tikino, kad pinigų užsimokėti už taksi turi su kaupu. Beje, tame pačiame automobilyje, anot melaišiškių, sėdėjo dar vienas žinomas kaimo padauža - Dainius Naktinis (28 m.). Visi tuo metu bendravę su Č. Keršiu, vėliau tikino, kad jis buvęs tarsi nesavas. Beje, Mažylis iš automobilio išlipo apsivilkęs D. Naktinio striukę.
Skrynios mįslės plėšikai neperprato
Anot Jono Gumbelio artimųjų, senolis turėjo įprotį prieš guldamasis nuplėšti sieninio kalendoriaus lapelį. Ties J. Gumbelio lova kabančiame kalendoriuje - sausio 1-oji, tad galima spėti, kad žudikai lankėsi gruodžio 31-osios pavakarę. Spėjama, kad nenaudėlius atlydėjo Marius Visockas, mat antraip būtų pakėlę triukšmą du kieme pririšti sargūs šuneliai, o ir šeimininkai vargu ar būtų įsileidę nepažįstamą žmogų. Marius pas Gumbelius lankydavosi dažnokai, vis skolindavosi po kelis litus. Teisėsaugininkai spėja, kad seneliai buvo užkapoti virtuvėje prie malkų krūvelės buvusiais kirviais, nors manoma, kad vienu kirviu galėjo mėginti priešintis buvęs frontininkas. Kraujo žymės įvairiuose kambariuose leidžia manyti, kad senoliai buvo kankinami reikalaujant pinigų. Kraujo aptikta ant krosnies durelių ir net tuščioje sofos-lovos patalynės dėžėje. Namas buvo krečiamas nuodugniai ir plėšikams pavyko rasti bei pasisavinti maždaug 500 litų, laikomų spintoje, tarp senų knygų puslapių. Senoliai gruodžio 20 dieną buvo gavę pensijas. Niekdariai išlaužė Emilijos kraitinę skrynią, tačiau joje įrengtos slėptuvės neaptiko. O ten gulėjo dar 600 litų. Dėžėje laikytus spiritinius žolelių antpilus, kuriais Emilija trindavo skaudančias kojas, niekdariai susikrovė į sekcijoje rastą sakvojažą. Po pirmosios apžiūros Gumbelių dukra ir anūkas, be pinigų, pasigedo magnetofono, elektroninio laikrodžio, elektrinio virdulio bei spalio mėnesį, švenčiant J. Gumbelio septyniasdešimtpenkmetį, dovanų gautų vyriškų kvepalų. Kai kurie dingę daiktai surasti M. Visocko motinos namuose, sulaikant ten besilinksminusius Marių ir kauniečių trijulę. Nusikaltėliai Gumbelių namuose paliko dar vieną svarbų įkaltį - megztą kepuraitę, kurią liudininkai matė ant Česlovo Keršio galvos. Biržų rajono apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl tyčinio Jono ir Emilijos Birutės Gumbelių nužudymo.
