Daiva NORKIENĖ
Jeigu remsimės statistika, automobiliai ir chuliganai sužaloja kur kas daugiau žmonių negu gyvūnai. Tačiau kąstinės žaizdos sunkiau gyja, dantimis ir nagais atplėšti audiniai nelengvai prisiuvami, po susidūrimo su įsiutusiu žvėrimi dažnam išlieka randai, sutrinka darbingumas. Taigi metas panagrinėti, kas ir kodėl sukandžioja žmones bei kuo visa tai baigiasi...
Atsargiai, vasara!
Ruošdami šį straipsnį, apklausėme keletą sostinės gydytojų. Teiravomės, kaip dažnai žmonės susiduria su agresyviais gyvūnais. Paaiškėjo įdomus dalykas: daugiausia apdraskytų, sukandžiotų pacientų sulaukiama vasarą. Tarp keturkojų dažniausi žmogaus žalotojai yra šunys (matyt, todėl, kad dėl katės įdrėskimo pas gydytoją neinama, o palaidi liūtai gatvėmis nevaikšto), arkliai. Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Mikrochirurgijos skyriuje (čia guldomos ir "remontuojamos" bene pačios rimčiausios aukos) išgirdome panašų perspėjimą. Skyriaus vedėjas Vytautas Tutkus žurnalistei teigė:
- Dauguma apkandžiotų vaikų pas mus atvežama vasarą. Gal karštu oru šunys būna labiau sudirgę, gal įtaką daro ruja? Nenoriu spėlioti apie tų nelaimių priežastis, tačiau daugelis jų - baisios, - įrodydamas savo žodžius, gydytojas ant stalo pažėrė visą pluoštą spalvotų nuotraukų. - Štai ši mergaitė mėgino išvaikyti rujojančius šunis ir tik per plauką neprarado akies. O va tam berniukui veidą sužalojo pažįstamų keturkojis. Matot tuos vienu krašteliu tesilaikančius skruosto audinius? Kad kiek, ir galėjo likti įdubimas. Laimė, matysis tik randai.
Lindo bučiuotis - prarado nosį
- Prisimenu vieną pirmųjų atvejų, kai pacientas neteko nosies, - pasakojo mikrochirurgas Mindaugas Minderis. - Tai jau tapo beveik taisykle: žmogus išgeria ir lenda myluotis ir bučiuotis su šunimi. Nežinau, ar keturkojams patinka išgėrę žmonės, tačiau tai, ką po tokių "bučiavimųsi" pamatome mes, rodo, jog ne...
Kartą į minėtą Mikrochirurgijos skyrių atvežė neblaivų vyriškį be nosies. Ši iškiliausioji veido dalis, menkai teprimenanti save, buvo atgabenta atskirai. Žinoma, vyriškio artimieji (o iš pradžių ir medikai) vylėsi, jog pavyks padaryti stebuklą - sugrąžinti veidui buvusį grožį. Pasirodo, žmogelis išgėrė ir nulindo prie nemenko didumo (ir tikrai gerus dantis turinčio) šuns "pasikalbėti". "Diskusija" buvo neilga: keturkojis žmogų griebė už nosies, ją nukando, dar kurį laiką įniršęs pagromulavo ir pagaliau išspjovė. Vyriškio laimei, šalia buvo supratingų žmonių. Ir jį, ir tą "gabaliuką" kuo skubiau nugabeno į greitąją, o tada vyras pateko pas mikrochirurgus.
- Prisiuvome jam jo nosį, - prisiminė M. Minderis, - tokį mėlyną mėsos gumulą. Buvo išlikusi tik viena sveika kraujagyslė, todėl ir neprigijo. Teko pašalinti ir padaryti naują nosį tokiu "senovišku" būdu - iš rankos audinių.
Tam buvo atidalytas rankos audinio lopelis su maitinančia kraujagysle. Vienu kraštu jis dar laikėsi "savo vietoje", o kitas buvo prisiūtas prie tos veido dalies, kur kai ko trūko. Nesunku įsivaizduoti, kaip jautėsi žmogus, kai vardan grožio privalėjo ilgai gulėti klinikoje su prie veido "prigipsuota" ranka. Naujoji "nosis" prigijo, ranka buvo "paleista iš nelaisvės", tačiau, pasak gydytojų, lopas ant veido vis tiek lieka lopu ant veido. Ši frazė viską ir pasako: nesvarbu, iš kurios kūno vietos paimtum audinių, prigydyti veide jie labai išsiskirs. Nors ir kaip stengtumeisi pacientui padėti, toks, koks buvo iki nelaimės, jau nebus. Todėl išgėrus, pervargus, esant tokios būsenos, kai prarandamas budrumas, žaisti su gyvūnais, erzinti juos ir apskritai kontaktuoti nepatartina. Antai vienam V. Tutkaus gelbėtam pacientui nosį buvo nukandęs piktokas jo paties arklys. Vadinasi, šeimininkas nebuvo pakankamai atsargus ir budrus.
Nors šis straipsnis - apie žalą, kurią mūsų grožiui ir sveikatai padaro įniršę gyvūnai, negalime nepaminėti vieno kurioziško, bet kartu ir liūdno atvejo, kai išgėrusį žmogų apkandžiojo... kitas žmogus. Kaltas pats, kaltas alkoholis, o dabar kaip tik apie tai ir kalbame. O buvo taip... Mažam, smulkaus sudėjimo policijos patruliui radijo ryšiu buvo duotas įsakymas sulaikyti vieną pažeidėją, kuriam, beje, grėsė tik nedidelė administracinė bausmė. Kai uniformuotasis pasivijo tą perpus už save didesnį "ambalą", turbūt plaukai jam pasišiaušė. Bet darbas yra darbas, ir niekas tenetrukdo pareigūnams jį dirbti! Dičkis ėmė policininką mušti, griebė į glėbį, prispaudė abi jo rankas, kad vargšelis nė krustelti negalėjo. Ką daryti? Ir tada pareigūnas prisiminė turįs dar vieną ginklą - dantis. Kapt, ir nukando nosį didžiajam. Viskas baigėsi, kaip ir turėjo baigtis: agresyvųjį pažeidėją "lopė" mikrochirurgai, aštrių dantų savininkas gali didžiuotis laiku ir be priekaištų įvykdęs įsakymą - sulaikęs tvarkos pažeidėją. O per savo girtumą ir akiplėšiškumą prisidirbęs "ambalas" rezultatus prisimins visą likusį gyvenimą: pirma, jį teisė už pasipriešinimą pareigūnui, antra, liko be nosies.
Erzinti - velniškai įdomu
"Akistata" ne kartą yra rašiusi apie agresyvių šunų aukas. O apie vieną šiurpiausių pastarojo dešimtmečio atvejų, kai trys palaidi šunys nuplėšė skalpą pro vienkiemį ėjusiam berniukui, pasakojome ne kartą. Daugelis prisimena paauglio randuota galvele nuotraukas, publikuotas laikraščiuose, specialistų spėliojimus, kas atsitiko, kad šiaip jau taikūs senbernaras ir kolių mišrūnai virto "žmogėdromis"? Ir nė vienoje publikacijoje nebuvo užsiminta apie tai, jog mažasis žmogus galėjo būti kaltas ir pats. Kai šis nelaimėlis mažne vadavosi mirtimi, kai už kiekvieną jo veido grožio centimetrą kovojo gydytojai, tada tai būtų buvę šventvagiška. O vėliau?
Tačiau spauda greičiausiai nė nežinojo to, ką neseniai (ir visai atsitiktinai) išgirdo šių eilučių autorė. Pasirodo, vaikinukas buvo tikras padauža, mėgo erzinti, skriausti gyvūnus (dėl jo ir jo šeimos ramybės sąmoningai neskelbiame nei miesto, kur tai nutiko, nei pavardės). Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės mikrochirurgas Dainius Balčiūnas "Akistatos" žurnalistei papasakojo, jog su jaunuoju jų pacientu "turėjo problemų ligoninės Ūkio skyriaus darbuotojai". Medikai jį apgydė, pagražino, o sustiprėjęs vaikis, kai tik pasidarydavo skyriuje nuobodu, išdulkėdavo į ligoninės kiemą ir gąsdindavo, laidydavo akmenis į vietines kates, gailestingų darbuotojų priglaustus priklydėlius šunėkus. Nuodėmė sakyti, tačiau tarp kai kurių Ūkio skyriaus darbuotojų buvo populiari nuomonė, kad tas vaikis, matyt, nusipelnė jį ištikusios bėdos. Gydytojų (ir žurnalistės) nuomone, tėvai turi išaiškinti savo atžaloms, kokie pavojai tyko taip "žaidžiant" su žvėrimis.
1995 metų vasarą vienuolikos metų Arnoldas (vardas pakeistas) Kauno zoologijos sode nutarė "paišdykauti" su liūtu. Nors šių Afrikos plėšrūnų narvus supa metalinė tvorelė, o sode pilna gyvūnus maitinti ir erzinti draudžiančių užrašų, judrus vaikas atsargumo nepaisė: prilindęs prie narvo, mėgino liūtą pasiekti ranka. Rezultatas liūdnas: perpykęs dėl pažeisto jo privatumo džiunglių karalius nagais griebė berniuką. Prisitraukęs artyn, per virbus liūtas visiškai išplėšė berniukui bicepsą (šio be kraujotakos likusio raumens nepavyko replantuoti), išrovė nemažai dilbio raumenų, sulaužė dilbio kaulą, atplėšė dalį skalpo. Taip smarkiai sužalotą berniuką Vilniuje operavo M. Minderis.
- Visų rankos funkcijų atstatyti nepavyko, - prisimena gydytojas. - Išsikviečiau tą vaikinuką po trejų metų, apžiūrėjau. Kadangi nebėra bicepso, jo ranka ne visiškai išsitiesia. Tačiau jis neliūdi: pasirodo, užsiiminėja boksu, sportuoja. O dėl charakterio... Narsus. Kai po operacijos žurnalistai pasiteiravo, ko jis labiausiai norėtų, išgirdo: "Nušauti liūtą"...
Jaška geras, kai girtas
Kartais gamtos mylėtojai į savo namus atsigabena nei savo būdui, nei apskritai laikyti namuose netinkančių padarų. Nežinodami tiesos neįvardysime, kas kaltas, jog "sulaukėja" namie laikomi šunys, katinai, beždžionės. Tačiau aišku viena: žmogus ir gyvūnas vienas kitam turi tikti ir patikti. O svarbiausia - prieš įsigyjant keturkojį, būtina turėti bent elementarių žinių apie jo dresūrą ir auklėjimą. Mat daugiausia žmonių nukenčia ne nuo valkataujančių, beglobių ir pasiutusių gyvūnų, o nuo savų! Tik, deja, apie tai statistika nutyli. Antai V. Tutkus teigė, jog per visą jo darbo praktiką nebuvo nė vieno atvejo, kad būtų tekę gelbėti pasiutlige sergančių gyvūnų aukas. Nelabai dažnai žmonės užpuolami ir gatvėje. Dažniausiai nukenčia nuo kaimynų, draugų, pažįstamų laikomų keturkojų.
Apie tai, kokios dramos tarp žmonių ir gyvūnų vyksta namuose, tarp keturių sienų, galima atspėti tik apsilankius gyvūnų globos namuose. Kas antrą ar kas trečią iš "užmigdyti" atiduodamų augintinių savininkai kaltina agresyvumu. Ir labai dažnai jie būna teisūs! Kaune, Seniavoje, esančių globos namų darbuotojai pasakojo, jog atvežtas dažnas keturkojis atrodo agresyvus. Tačiau kai jais rūpinamasi, kai jie pašeriami, apsiramina, pamilsta naujuosius šeimininkus ir tampa tiesiog šilkiniai. Vadinasi, buvo kaltas žmogus? Tačiau vienas, regis, bulterjero ir aviganio mišrūnas net ir netekęs namų demonstravo tokius stebėtinus "žmogėdros" sugebėjimus, kad nieko kito neapkaltinsi, tik genus. Visą mėnesį išbuvęs globos namuose, hibridas nepriprato prie jį maitinusio darbuotojo ir pasitikdavo iššiepęs dantis. Pradaryti narvą, kad paduotų ėsti, žmogus galėjo tik ginkluotas pagaliu. O gerti pildavo tiesiog per grotas laistytuvu! Tas žmonijos nekentėjas buvo toks aršus ir jo nuodėmių (tai yra apkandžiotų asmenų) sąrašas buvo toks ilgas, jog neatsirado nė vieno norinčiojo šį sargų keturkojį pasiimti (nors vienkiemiuose gyvenantys senukai ir pasvajodavo).
Vilniečiai iš Riešės Lavinskai augina agresyvią beždžionę Jašką. Autoserviso savininkui Marjanui Lavinskiui makaką pasiūlė vienas klientas. Sakė, kad ji puikiai sargautų. Susigundęs tokia apsaugininke, Marjanas gražuolę įsigijo, tačiau prie serviso pririštos laikyti nebegalėjo. Šeimininkus ir jų turtą makaka saugojo: puldavo kiekvieną, kas tik išdrįsdavo pakelti ranką prieš šeimininką arba kas pažeisdavo privačias valdas. Bet nuo vagių servisą puikiausiai saugojo ir spynos, o štai per juosmenį pririšta beždžionė kiekvienam atvykusiajam labiau keldavo "mielo eksponato", o ne apsaugininko įspūdį. Todėl vis nukentėdavo ne vagys, o smalsuoliai. Baisiausia, kad Jaška užpuolė ir stipriai apkandžiojo mažametę to paties kaimo gyventoją, atėjusią į jį tik pasižiūrėti. Paskui kilo pavojus pačių Lavinskių vaikams: vyriškosios lyties beždžionė mažųjų tiesiog nekenčia ir griebia be įspėjimo. Dabar ji apgyvendinta Marjano uošvių kieme - pririšta prie daržinės. "Eksponatas" tikrai "mielas" - paties Marjano rankoje matyti Jaškos padarytų sužeidimų randai, beždžionė buvo užpuolusi ir vyriškio uošvį. "Labai griežtai pasikalbėję" su makaka, vyrai pagaliau susitarė: ji, aišku, neatsisakė malonumo dantimis mėginti šeimininkų rankas, kojas ir barzdas, tačiau daro tai "beveik švelniai" ir labiau iš meilės. O kai kuriuos žmones Jaška netgi pripažino sau lygiais ir gerbtinais. Antai Marjanui ir jo uošviui laisvalaikiu pakrapštinėja plaukus, "išvalo" antakius, išrenka šapelius. O ypač nepakartojamas vaizdelis buvo, kai Jaška susidraugavęs "išblusinėjo" šeimininkų dobermaną - nuo tos dienos šuo net blizgėjo. Tačiau tai greičiau malonios išimtys nei taisyklė: prie pikto būdo beždžionės bet kada ir bet kam lįsti labai nepatartina - užpuls neįspėjusi. Ir apskritai linksmas Jaška būna tik tada, kai... išgeria. Mat mokančiai iš puodelio gerti beždžionei šeimininkas keletą kartų juokais yra pasiūlęs alaus ir vyno. Reikia pasakyti, pikčiurnai svaigalai patiko. Pamačiusi nešant puodelį, beždžionėlė reikalauja dar ir dar. Ją dažniau pavaišina saldintu vandeniu, o apskritai alkoholikais paversti gyvūnai kol kas tik vakariečių išmislas - mūsuose tai dar, laimei, nepopuliaru. Antraip dvikojų ir keturkojų Dievo tvarinių sugyvenimas greičiausiai taptų neįmanomas: jeigu tu girtas nelįsi prie šuns, tai neblaivus šuo ateis pas tave. Ir sukels peštynes...
