Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ryte atėjusi į darbą Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centro direktorė Janina Žilėnienė sužinojo, kad vėlų vakarą čion pristatytas septynmetis Daugailių seniūnijos gyventojas Aleksandras Ivanauskas. Mažametis pasimetė su girtaujančiais tėvais, todėl, bijodamas naktį eiti namo, pasibeldė į nepažįstamo dėdės duris. Geras žmogus visą dieną nevalgiusį vaiką pamaitino ir iškvietė policiją, kuri berniuką ir pristatė į paramos centrą.
Pakalbintas centro darbuotojų, Aleksandras atvirai išpasakojo, kokia sunki esanti padėtis jo šeimoje. Tėvas ir motina, girdi, ištisai "pijokauja", o išgėrę - mušasi. Berniukas prisipažino ir pats jau ragavęs svaigalų - tėvas davęs! Alus - patikęs, o "šnapsas" - per stiprus. "Nenoriu namo, palikit mane čia," - ne sykį pakartojo Aleksandras. Guvus ir nuotaikingas berniukas bemat susirado draugų.
Kitą dieną Aleksandras, matyt, jau pradėjo ilgėtis namų. Centro direktorei užsiminė norįs nuvažiuoti ir pasižiūrėti, ką tėvai veikia. Jei "pijokauja" - grįšiąs atgal. Vaikas veltui ilgesingai dairėsi į centro kiemą - jo taip laukiama mamytė, nors buvo informuota, kur esąs jos sūnus, taip ir nepasirodė.
Į Vaikų socialinės paramos ir ugdymo centrą Danutė Ivanauskaitė (33 m.) atvyko tik po dviejų parų. Pamušta akimi, pagiringa. Moteris iškart puolė į ašaras - labai, girdi, išgyvenanti, kad taip negražiai su Aleksandru "gavęsi". Kaip atsitiko, kad motina ir tėvas sūnų pametė? A, girdi, ji su sugyventiniu Petru Gudelevičiumi, Aleksandro tėvu, dirbę pas ūkininką, o po darbo užsukę pas draugus išgerti. Sūnus lakstęs kieme - jo pasigedę tik naktį. Paieškoję aplink, neradę - tai ir patraukę namų link.
Nei motinai, nei tėvui neatėjo į galvą dėl dingusio sūnaus kreiptis į policiją. Abu manė, kad vaikas "kaip nors pats namo sugrįš". O kai kitą dieną sužinojo, jog pasiklydęs berniukas patalpintas į Vaikų paramos centrą, nusiramino galutinai ir ne iškart suskubo jo aplankyti.
- Daugiau taip nebus, tik grąžinkit vaiką, - lengvai žarstė pažadus rajono vaikų teisių apsaugos tarnybai seniai pažįstama Danutė Ivanauskaitė, praradusi jau dvi vyresnes dukreles - dešimtmetę Daivutę augina Rokiškio rajone gyvenanti močiutė, o metais jaunesnė Diana prieš aštuonerius metus pateko į Panevėžio kūdikių namus... Mergytė greičiausiai įvaikinta arba turi globėjus - motina "tiksliai nežino". Kaip ir niekaip negali prisiminti, kokiame kaime Rokiškio rajone gyvena vyriausioji dukra...
Kaip ir buvo tikėtasi, Danutė Ivanauskaitė ašaras rodė tol, kol sužinojo, kad kol kas iš jos niekas nesiruošia atimti nei sūnaus, nei motinystės teisių. Kodėl tai motinai labai svarbu? Ogi už invalidą sūnų ir jo priežiūrą (!?) motina gauna beveik 400 litų pašalpą, kurios netektų, jei vaiką įmtųsi globoti valdiška įstaiga. Iš ko tuomet gertų pati, kuo vaišintų sugyventinį?
D. Ivanauskaitei buvo patarta visų pirma susitvarkyti buitį, išsikuopti apskretusius namus, nustoti girtauti - tik tada galės tikėtis pamatyti sūnelį.
- Aš jau išsiploviau grindis, - iškart susigriebė D. Ivanauskaitė, pažadėdama nusipirkti ir užvalkalų patalynei, ir muilo. O gerti moteris tikino pati nenorinti - tik kad tas nedorėlis sugyventinis verčiąs! Jei negertų - muštų. Ir taip esą ne sykį kaip obuolį sudaužęs, šonkaulius sulaužęs, nėščiai pilvą pradūręs... Nežiūrint to, kenčianti moteris prisipažino nė nepagalvojusi, kad tokiu vyru reikėtų kuo greičiau nusikratyti...
Su sūnumi Aleksandru motina teiškentė foje vos penkias minutes! Greitai susisuko namo. Prieš tai moteris buvo užsiminusi, jog sugyventinį paliko geriantį - gal pabūgo, kad mažai liks jai?
Taip laukė Aleksandras mamytės ir taip greitai ši išvažiavo! Berniukas susigraudino ir liūdnas nuėjo į kambarį...
Vaikų prigimdžiusi moteris piktinasi menka valstybės parama
Tą pačią dieną, kai Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centre lankėsi "Akistatos" žurnalistė, rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybai buvo pranešta, jog apleistame Užpalių fermų komplekse jau kelios dienos glaudžiasi iš Anykščių rajono atvykusi motina ir penki vaikai. Kur juos visus veši, jei ne į paramos centrą!
- Neturėjau kur gyventi, tai ir apsistojau fermoje, - neslėpė Genovaitė Kaspariūnienė (42 m.).
Kartu su motina buvo laikinai įsikūrę jos vaikai - keturiolikmetė Ramunė, vienuolikametis Nerijus, penkiametis Mindaugas ir dvejų metukų Gintarė. Kiti keturi vaikai, pasak Genovaitės, jau suaugę, gyvena savarankiškai, tad su jais vargo nėra.
Dar viena kartu su Kaspariūnienės šeima fermose apsigyvenusi paauglė, vardu Sabina - iš kitos šeimos. Tėvas ir motina, pasak mergaitės, ištisai geria, tad ji išvažiavusi su Kaspariūniene. Ne, tvirtino, tėvai jos tikrai nepasiges.
Lėto būdo G. Kaspariūnienė pasiguodė į Utenos rajoną su gausia šeimyna "laimės ieškoti" atsibasčiusi vien dėl to, kad Anykščių rajone, Daujočiuose, kur glaudėsi iki tol, jos niekas nerėmė materialiai. Nei pašalpas, girdi, už vaikus mokėjo, nei būstą suteikė. Dabartinis Genovaitės sugyventinis Romas tvirtino ne vienoje Anykščių socialinės paramos įstaigoje dėl Kaspariūnienės "vėją pakėlęs", tačiau ir tai nepadėję...
Pasisekimu moterų tarpe atvirai besidžiaugiantis išsituokėlis pasigyrė turįs Užpaliuose baigiamą statyti dviejų aukštų namą, tačiau priimti gyventi esą galėtų tik Genovaitę ir "vyresnes mergaites" - kitiems sugyventinės vaikams vietos, deja, neatsirastų... Tokie vyriškio samprotavimai Paramos centro darbuotojams ir "Akistatos" korespondentei sukėlė įtarių minčių. Tačiau Romas paneigė turįs kokių nors blogų užmačių.
Valdiškuose globos namuose prieglobstį gavo ir visi G. Kaspariūnienės vaikai, ir Sabina. G. Kaspariūnienė ir jos sugyventinis, piktindamiesi, kad valstybė neišgali daugiavaikei šeimai nupirkti sodybos, išvažiavo "ieškoti gyvenamojo ploto". Jį suradę, žadėjo iš centro paimti ir vaikus...
