Diskusijos dėl žydų bendruomeninės nuosavybės grąžinimo Lietuvoje pastaruoju metu plūstelėjo ir į užsienio žiniasklaidos puslapius. Pavyzdžiui, laikraščiuose bei interneto tinklapiuose pasirodė Adamo B. Ellicko straipsnis "Grąžinti negrąžinamą?", pirmiausia išspausdintas "Chicago Jewish News" (http://www.chijewishnews.com/archives_articles.jsp?id=15686), o vėliau ir kituose užsienio leidiniuose.
A. B. Ellicko pokalbis su Lietuvos žydų kultūros palikimo paramos fondo vadovu E. Zingeriu pribloškia aibe netikslumų ir teiginių, iškraipančių Lietuvoje vykstančių procesų esmę.
Jau ko verta vien tik lyriška scenelė straipsnio pradžioje: "Žvarbų vakarą šabo išvakarėse jis (E. Zingeris. - M. Ch.) didžiausioje Europos sinagogoje pasineria į dvasines sferas". O tinklapyje “jewish.ru” E. Zigeris vadinamas net rabinu. Nežinia, iš kur semtasi šitų tikrovės neatitinkančių žinių. E. Zingeris niekada nėra buvęs rabinu, o ir Didžiosios sinagogos Vilniuje jau, deja, nebėra daugiau nei 50 metų.
Prasimanyti ir tokie teiginiai: "Rugsėjį (2001 m. - M. Ch.) Zingeris užbaigė ketverius metus trukusį žydų teatro, griūvėjusio šešis dešimtmečius, restauravimo projektą, o rugpjūtį inicijavo Pirmąjį pasaulio litvakų kongresą".
Pirma, prieškario žydų teatro pastatas niekuomet nebuvo sugriautas. Po karo iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jame veikė kino teatras ("Mūza"? "Pionierius"). Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo perduotas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui, kurio direktorius yra tas pats E. Zingeris. Pastato interjeras valstybės užsakymu buvo perplanuotas ir 2001 m. rugsėjį ten, beje, atidarytas ne žydų teatras, o valstybinė įstaiga - Tolerancijos centras.
Antra, E.Zingerio, kaip Pirmojo pasaulio litvakų kongreso "iniciatoriaus" vaidmenį nesunku atsekti, pažvelgus į kongreso leidinuką: nei vykdomuosiuose, nei garbės organizaciniuose komitetuose E. Zingeris nedalyvavo, kadangi nei su kongreso idėja, nei su jo organizavimu, nei su jo darbu neturėjo nieko bendra. Nors septynias dienas, kai vyko kongresas, jis susirūpinusiu veidu uoliai sukiojosi ir stengėsi būti visų matomas, tuo kurdamas savo audringos veiklos įvaizdį.
Dabar, kaip praneša A. B. Ellickas, E. Zingeris ėmėsi naujos idėjos įgyvendinimo: "Pagal E. Zingerio parengtą planą, valstybė Žydų paveldo fondui privalo neatlygintinai atiduoti tris nenaudojamus žemės sklypus, ir tai pritrauks užsienio investuotojus, didele dalimi - iš Izraelio, JAV ir Vokietijos, kurie įdės lėšas į pastatų rekonstravimą, atkursiantį buvusią jų išvaizdą. Už pelningą nuosavybę miesto centre kompanijos skirs kelias patalpas viršutiniuose aukštuose žydų bendruomenės reikmėms: pavyzdžiui, bibliotekai, muziejui, dailės studijai".
"Trys nenaudojami žemės sklypai" - tai skverai Vilniaus Senamiestyje, atsiradę vietoj pastatų, nukentėjusių per Vilniaus geto likvidavimą 1943 m. ir per mūšius 1944 m. Čia pagal E. Zingerio "planą" turėtų būti atstatomi "būdingi istorinio žydų geto fragmentai".
Apie kokį getą kalbama? Žydų atmintyje pati sąvoka "getas", net jeigu jis ir "istorinis", susijusi su žmogiškojo orumo žeminimu ir teisių pažeidimu. Tačiau Vilniuje jokio "istorinio" geto nėra buvę. Miesto centre buvo tankiai žydų apgyventas kvartalas.
Getą Vilniuje įsteigė naciai 1941 m. vasarą. Į jo teritoriją įėjo ne tik istorinis žydų, bet ir keletas gretimų kvartalų, kur, archeologų duomenimis, gyvenę katalikai, o žydai pradėję kurtis ne anksčiau kaip XVIII amžiuje. Ar ne dėl užimamos teritorijos ploto vietoj "istorinio žydų kvartalo" atsirado prasimanytas terminas "istorinis žydų getas"? Geto atstatymo idėja vienus šokiravo, kitus glumino: nejaugi iš tiesų atstatinės nacistinį getą?
Dabar žodį "getas" projekto pavadinime bandoma pakeisti žodžiu "kvartalas"(nors tikslumo dėlei reikėtų sakyti "kvartalai"), o vadinamasis "planas" pavadintas "Būdingų istorinio žydų kvartalo fragmentų atstatymu", betgi esmės tai nepakeitė.
Naujoji statyba - tai, E. Zingerio manymu, "derinys - žydiška iš išorės ir komercinė iš vidaus". Taigi "žydiška iš išorės" - tai teatro butaforija ir dekoracija: buvusio žydų kvartalo pastatų architektūra niekuo nesiskyrė nuo gretimų nežydiškų kvartalų architektūros.
E. Zingerio "plano" esmė - tai, suprantama, "komercinė iš vidaus": naujuose pastatuose įsikurs modernūs viešbučiai, restoranai, kavinės, pramogų verslo įmonės ir pan.
Pirmiausia E. Zingeris, anot korespondento, reikalavo, kad žemė būtų "padovanota kaip "moralinė restitucija". Padovanota kam? Pačiam E. Zingeriui? Jo fondui? Kokiu pagrindu? Ką reiškia "moralinė restitucija"?
Kai kurie Lietuvos televizijos kanalai dažnai savo ekranuose rodo E. Zingerį kaip Lietuvos žydų interesų įsikūnijimą. Vienoje laidoje jis pareiškė, kad nereikalauja žydų bendruomeninio turto restitucijos, o teprašo atiduoti jam minėtus sklypus Senamiestyje. Kieno vardu jis daro tokius neatsakingus pareiškimus? Savo paties ar LŽB, kuri to daryti nėra jo įgaliojusi?
Nereikia būti ypač įžvalgiam, kad suvoktumei, jog marionetinė E. Zingerio pozicija paranki tiems, kas prisidengę Žydų bendruomenės autoritetu norėtų užvaldyti žemės sklypus Vilniaus centre, kad realizuotų savo komercinius interesus, ir bendruomenei priklausiusio jos prieškarinio turto grąžinimą pakeistų kalbomis apie "istorinio žydų geto" atstatymą.
Vis dėlto E. Zingerio "planas" susidūrė su netikėtomis kliūtimis. Lietuvos žydų kultūros palikimo paramos fondas, kuriam vadovauja E. Zingeris, buvo įkurtas 1995 m., perregistruotas 1997 ir 2000 metais kaip privati įstaiga. O privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims valstybė negali teisėtu pagrindu veltui ir ne konkurso tvarka dalyti žemę. Tie, kas E. Zingerio fondą naudoja kaip Lietuvos žydų bendruomenės pakaitalą, atsidūrė aklavietėje.
Išeitį iš aklavietės dėl žemės sklypų perdavimo E. Zingerio fondui pasiūlė Vilniaus meras Artūras Zuokas. Pagal jo planą, šiuos gardžius kąsnius žemės gaus ne E. Zingerio fondas, o savivaldybė. Ji ir užsikraus atsakomybę surengti konkursą ir būti "būdingų istorinio žydų geto fragmentų" statybos užsakove. Verslininkai, laimėję konkursą, savo lėšomis pastatys pastatus ir panaudos juos komerciniams tikslams.
Kaip atlyginimą už suteiktą žemę savivaldybė iš verslininkų gaus trečdalį atstatytų pastatų ir nesavanaudiškai (įsidėmėkite tai - visiškai nesavanaudiškai! - matyt, kaip "moralinę restituciją") perduos juos E. Zingerio fondui. Taigi be reikalo E. Zingeris kuklinasi: trečdalis naujų pastatų - tai jokiu būdu ne "kelios patalpos viršutiniuose aukštuose", apie kurias jis taip droviai kalbėjo A. B. Ellickui.
2002 m. liepos 18 d. savo organizacijų vardu A. Zuokas ir E. Zingeris pasirašė sutartį dėl "būdingų istorinio žydų kvartalo (gal reikėtų rašyti - "geto"!) fragmentų" atstatymo. Tai padaryta nedalyvaujant Lietuvos žydų bendruomenei ir nepaisant visiškai aiškiai išsakytos jos nuomonės apie šį "planą".
Siekdamas gauti JAV žydų visuomenės paramą, E. Zingeris užsienio korespondentus peni stebuklingomis pasakomis, kur jis pasirodo toks vienišas, aplinkinių nesuprastas didvyris, kovotojas už žydų kultūrą. Citata iš A. B. Ellicko straipsnio: "Čia tartum dykumoje, - sako jis (E. Zingeris - M. Ch.), - mūsų jau visiškai nebėra".
Kodėl gi "tartum dykumoje" ir ko čia "jau visiškai nebėra"? Lietuvoje, be E. Zingerio, yra Lietuvos žydų bendruomenė - nedidelė, tačiau energingai besivystanti organizacija, kuri jungia ir atstovauja maždaug keturiems tūkstančiams žydų, gyvenančių Lietuvoje.
Veikia miesto bendruomenės visuose dideliuose miestuose, yra žydų susivienijimų, sąjungų, klubų, draugijų, lektoriumų, medicinos centras, viena geriausių šalyje valstybinė Šolom Aleichemo žydų mokykla, kur, beje, mokosi E. Zingerio sūnus, religinė ir sekmadieninės mokyklos, sinagogos ir religinės bendruomenės, žydų bibliotekos ir Judaikos sektorius didžiausioje Lietuvos bibliotekoje, yra Jidiš institutas Vilniaus universitete, Valstybinis žydų muziejus su biblioteka ir Tolerancijos centru.
Beje, būtent Lietuvos žydų bendruomenei mūsų "vienišas" didvyris turėtų būti dėkingas už savo karjerą.
Per 12 metų bendruomenėje išaugo ir jau pakankamai savarankiškai bei atsakingai veikia žydų jaunimas, kuris aktyviai dalyvauja sprendžiant daugelį svarbių klausimų. Jaunimas - bendruomenės ateitis. LŽB uždavinys - sukurti tokias sąlygas jam augti, kad gabūs, aktyvios veiklos siekiantys jaunuoliai savo talentus atskleistų ne užsienyje, o Lietuvoje.
Bendruomenės nuomone, Senamiestyje reikia atstatyti ne fiktyvų "žydų getą" - "žydišką iš išorės" ir "komercinį iš vidaus", o atkurti Vilniuje autentišką aukštą žydų jidiš kultūrą, nacionalinį gyvenimą, kurie bus žydiški ne tik "iš išorės", bet ir "iš vidaus", ir tuo bendruomenės pozicija iš pagrindų skiriasi nuo pozicijos tų, kurie vietoj viso šito norėtų pastatyti pramoginį-komercinį "žydų getą".
Tad apie kokią vienatvę verkauja užsienio korespondentams ir daro neatsakingus pareiškimus klestintis valstybės valdininkas E. Zingeris, apsimetantis nuvargusiu kovotoju už žydų kultūrą?
Štai ką apie tai sako E. Zingeris žurnalistui A. B. Ellickui: "Čia ne Manhetenas: pas mus nėra dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių įtakingų žydų! Aš vienišas karys, o kapai ir istorija - tai ne politinė valdžia".
Štai ko, pasirodo, jam trūksta: "dviejų šimtų penkiasdešimt tūkstančių" ir, be to, būtinai "įtakingų žydų".
Mūsų "vienišam kariui" E. Zingeriui nereikia "kapų ir istorijos", jam reikia politinės valdžios. Betgi jis jau yra ją turėjęs: bemaž dešimt metų iš eilės, t.y. iki 2000 m., jis posėdžiavo Seime, ir būtent tuomet jo iniciatyva buvo priimtas nutarimas dėl minėtų skverų Vilniaus centre užstatymo "būdingais istorinio žydų geto fragmentais".
Kaip galima buvo priimti tokį nutarimą neatsižvelgus į Žydų bendruomenės interesus? Argi neaišku, kad nedalyvaujant LŽB, jokie dekretai bei nutarimai jokio žydų gyvenimo Lietuvoje neatkurs? Beje, tie, kas rengė, priiminėjo ir įgyvendina šį "projektą", vargu ar siekia atkurti žydų gyvenimą ir kultūrą Lietuvoje. Juos domina "komercinio iš vidaus" turistinio komplekso, pavadinto "Žydų getu", statyba ir eksploatacija.
E. Zingeris žurnalistui pranešė, kad "plano" realizavimui jam reikia 32 mln. dolerių. Iš kur radosi šis skaičius? Kas patvirtins jo pagrįstumą? Kas, išskyrus patį pseudorabiną E. Zingerį, suteiks garantijų, kad šie pinigai nebus išleisti oro pilių statybai?
A. B. Ellickas teigia, kad "vietiniai komersantai neįžvelgia projekte (E. Zingerio. - M. Ch.) komercinio intereso ir nemano, kad privalo globoti žydų bendruomenę".
Ir vėlgi E. Zingeris vaizduojamas kaip Lietuvos žydų bendruomenės interesų šauklys, ir veikiausiai tai daroma neatsitiktinai, o siekiant supainioti visuomenę, primesti žmonėms neatitinkantį tikrovės vaizdinį, tartum E. Zingerio "planas" - pačios bendruomenės planas, reikalingas Lietuvos žydams.
Tokia neatsakinga pozicija pirmiausia paranki pačiam E.Zingeriui ir tiems, kas stovi už jo nugaros: jeigu jo "planas" žlugtų, kaltintų ne kažkokį Lietuvos žydų kultūros palikimo paramos fondą, apie kurį niekas niekada nieko nėra girdėjęs, o būtent Lietuvoje ir pasaulyje plačiai žinomą Lietuvos žydų bendruomenę.
Žydų bendruomenė neįgaliojo E. Zingerio fondo atstovauti jos interesams, nekontroliuoja jo veiklos, neturi informacijos apie jo veiklą ir už ją visiškai nėra atsakinga.
Beje, E. Zingeris ir teisės neturi atstovauti Lietuvos žydų bendruomenei, kadangi nėra šios visuomeninės organizacijos narys. 1997 m. vasario 23 d. LŽB 4-osios ataskaitinės-rinkiminės konferencijos prezidiumui jis atsiuntė pareiškimą, kuriame, be kita ko, teigė nesąs jokios visuomeninės organizacijos narys. Toje pačioje konferencijoje visuotiniu delegatų balsavimu buvo nuspręsta, kad "nuo šiol E. Zingeris nebegali atstovauti Lietuvos žydų interesams jokiose institucijose, tiek šalyje, tiek ir pasaulyje".
Todėl "žvarbų vakarą šabo išvakarėse", prieš pasineriant "į dvasines sferas didžiausioje Europos sinagogoje" - suprantama, įsivaizduojamoje, - "rabinui" E. Zingeriui vertėtų prisiminti, kad jis neturi nei moralinės, nei juridinės teisės atstovauti bendruomenei, iš kurios pats pasitraukė ir nė sykio per penkerius metus nebandė atnaujinti savo narystės.
Žydų bendruomenei nereikia nei "istorinio", nei "žydiško iš išorės ir komercinio iš vidaus" geto. LŽB tikslas - išsaugoti žydų kultūros paveldą, išsaugoti "jidiškait" dvasią, atkurti žydų gyvenimą ir kultūrą. Būtent tą darbą bendruomenė atkakliai dirba jau daugiau nei 12 metų. Per tokį trumpą laiką neįmanoma atstatyti to, kas buvo kuriama šimtmečius. Bet šio darbo rezultatai jau pastebimi. Ir jie žinomi visam pasauliui.
Žengti tuo keliu nelengva, bet vien tik jis veda į sukauptų per septynis žydų istorijos Lietuvoje šimtmečius dvasinių, istorinių ir materialinių vertybių atgimimą, kūrybingą vystymąsi ir gausėjimą, o ne į jų iššvaistymą.
Būtent todėl Lietuvos žydų bendruomenė negali pritarti dekoratyvinei-butaforinei statybai, kurią siūlo E. Zingerio "planas". Bendruomenė siekia tikros restitucijos, o ne jos imitacijos, tikro žydų kultūros paveldo išsaugojimo ir vystymo, o ne komercinės mūsų tautos tragiškos istorijos ir jos atminties eksploatacijos.
“Lietuvos Jeruzalė”
