Daiva NORKIENĖ
Žemdirbystė, kalėjimas, vagystės, narkotikai - tai keturios tarpusavyje glaudžiai susijusios grandys. Gal netgi glaudžiau, negu iki šiol įsivaizdavome.
Taip jie remia žemės ūkį...
Kiekvieną pavasarį Lietuvos narkologijos dispanseriuose padažnėja "besilaužiančių" (tai yra detoksikuojamų) narkomanų. Arba tokių, kurie nuo intraveninių narkotikų pereina prie metadono. Tokiu metu patekę į narkologijos įstaigą dėl interviu žurnalistai dažnai sąmoningai ar nesąmoningai suklaidinami. Narkologijos centrų darbuotojai mielai pasigiria savo agitacinio darbo vaisingumu: štai, girdi, kiek daug turime susipratusių savanorių!
Bėda ta, kad vadinamasis susipratėlis, laisvu nuo "lomkių" ir procedūrų metu dalijantis savigyriškus interviu, dažniausiai yra ne kas kita, kaip "žemdirbių" "išnaglėjimo" auka.
Dar prieš kokius aštuonerius ar dešimtį metų Lietuvos kaimo močiutes nustebindavo paslaptingi reiškiniai. Kai atsibudusios po nakties išvysdavo nuniokotus aguonų darželius, tik ir kraipydavo galvas: "Ale iš kur tokių durnių atsiranda ant svieto, kad nesunokusias aguonų galvutes "iššienavo"?" Sėdamos aguonos grūdelį, jos mąstė apie "pieną" ir kvepiančius juodai taškuotus pyragėlius, o tie "paslaptingi durniai" - apie narkotikus. Šiandien tokio "susimatymo, bet nesusišnekėjimo" nėra. Nors ir draudžiama, nors ir baudžiama, aguonas močiutės augina ne vien tiktai pyragui ir Kūčioms. Pačių nederlingiausių dirvų savininkės, miškų gyventojos, pagaliau sunkiai besiverčiantys "ūkininkai" sėja aguonų. Jeigu pamiškės kaimo šimtas metų nebepasiekia kokio nors "Žemaitijos pieno" pasiuntiniai ar neatsiskaitoma už parduotus runkelius, aguonų augintojai tokių bėdų nežino. Narkomanas savąjį tašką pasieks bet kokiu oru ir paros metu. Vasaromis, rudeniop maltas aguonų galvutes augintojai pardavinėja maišiukais. Žiemos pabaigoje opijaus žaliava jau fasuojama mažesniais kiekiais, kainos kyla, o pavasarį (kai baigiasi sukauptos atsargos, o iki sezono dar toli) už maltų galvučių stiklinę pardavėjai iš pirkėjų išlupa po dešimtį litų. Kaip "Akistatos" žurnalistei sakė vienas tokių perkančiųjų, "visai išnaglėjo bobulės - vargšus narkomanus plėšia". Iš stiklinės maltų galvučių galima išvirti 8 - 9 kubus "širkės" (opijaus). O tiek stažą turinčiam narkomanui ir vienai dienai nepakanka. Taigi remia mūsų narkomanai Lietuvos žemės ūkį, kol tiktai gali. Tada, kai pagrindinės kvaišalų žaliavos neįperka, gulasi į narkologijos dispanserį "laužtis". Kad pratemptų iki "geresnių dienų".
...O taip mes remiame juos
Dirbančių (ir užsidirbančių) narkomanų yra nedaug. "Akistatos" žurnalistė girdėjo apie kelis stambius verslininkus, firmų savininkus narkomanus, pažįsta menininkų, per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie vieną pas "bobutę" su narkotikais sulaikytą žurnalistą... Deja, tokius "laimės kūdikius", kurie gali ir "kaifuoti", ir dirbti - suskaičiuotum ant pirštų. Visi kiti kvaišalus perkasi ne už savus... Iš vieno patyrusio narkomano sužinojusi, kad savo geriausiais laikais per vieną dieną Vilniaus bazėse pavogdavo prekių už 600 litų, žurnalistė juo net nepatikėjo. Kol to paties nepatvirtino "Demetros" konsultantė Janina Kulšienė: "Tai jūs nežinojote? Yra tokių, kuriems kaifui reikia per dieną vieno - pusantro šimto litų. Kadangi vogtą prekę įmanoma realizuoti tik už trečdalį kainos, tai jie turi nušvilpti, išplėšti net tris kartus daugiau - tris ar keturis šimtus. Kasdien". Taigi mūsų ir mūsų artimųjų kiekvieną akimirką, už bet kurio kampo gali tykoti vogti, plėšti, net nužudyti užprogramuota "smurto mašina". J. Kulšienė tokius žmones supranta: kažkas, vadovaudamasis savais nešvariais interesais, įtraukė juos į tą užburtą ratą, pasmerkė nuolatiniam "alkiui", pavertė ligoniais. Įsivaizduokite, "Demetroje" su jais ir pasikalba, ir užjaučia, ir pataria, duoda medikamentų, švirkštų. Ši vieta, jos darbuotojai atstumtiesiems tapo tiesiog "šventi". Jie kaip įmanydami stengiasi nieko neįžeisti, nebūti irzlūs, neskriausti. O va J. Kulšienę kažkuris iš nelaimėlių vis tiek apvogė. "Taigi tas žmogus - ligonis!" - su užuojauta, be ironijos apie nedorėlį kalbėjo ponia Janina.
J. Kulšienė įsitikinusi, jog kai kurių Lietuvos prekybos centrų apsauga yra nepatenkinama. Užėjo sykį ji į tokią didžiulę sostinės parduotuvę, mato: vienas iš matymo pažįstamas pilietis kad grūdžiasi užu striukės produktus. Įbėga moteris apsaugos skyriun, o ten pečiuiti vyrai lyg niekur nieko šnekučiuoja, salėn nė nežvilgteli. "Aš jiems sakau, kad gelbėtų - toks ir toks pilietis tuoj visai nebepaeis, šitiek produktų užantin prisikrovęs". Ir tik tada apsaugininkai teikėsi sureaguoti.
Vien tik Vilniuje, ir tiktai "Demetros" duomenimis, yra pustrečio šimto nepilnamečių narkomanų. O iš viso? Spėjama, kad - tūkstančiai. Ir visi jie kiekvieną dieną "turi" pasivogti šimtus... Ir nesidžiaukite, esą įsistatėte puikias lango grotas, metalines duris, todėl ši problema jūsų "neliečia". Tūkstančius litų dėl vagysčių prarandantys prekybos centrai, tiesą sakant, nepraranda nieko. Visi tuo būdu patiriami nuostoliai, apsaugos išlaikymas įskaičiuojami į parduodamų prekių kainas. Taigi, mielieji, norite to ar nenorit, o narkomaniją ir narkomanus jūs dotuojate visada...
Naudingi kalėjimui?
Mūsų narkomanas informatorius (aišku, už vagystes) įvairiose Lietuvos "zonose" kalėjo nesyk. Manote, per tuos ilgus nelaivės metus "alko" ir kentė neišpasakytus skausmus? Visose mūsų kalinimo įstaigose narkotikų gauti nesunku, skiriasi tik kainos. Lukiškėse, į kurias, matyt, sunkiausia atnešti ir perduoti adresatui, kubas heroino kainuoja 25 litus. Tuo tarpu kolonijose - penkis kartus pigiau dar pigiau - laisvėje). Heroino nuteistieji beveik kada tik panori gali įsigyti iš "savų žmonių". Jeigu turi litų, moka litais, jei tiktai cigarečių - tinka ir tos. Tiesa, barteriniai mainai visada nuostolingi: jeigu tu kolonijos parduotuvėje pakelį "Primos" pirkai po pusantro lito, išsikeičiant į narkotikus, jis vertinamas tik litu. Vadinasi, už gramą kaifo turi atiduoti ne tris, o penkis pakelius.
Įvairiose Lietuvos kolonijose, pasak pašnekovo, narkomanai yra toleruojami ir vertinami netgi labiau negu alkoholikai. "Kalėjau Alytuje, Pravieniškių bendrojo režimo kolinijoje, - teigė pašnekovas, - ir visur į narkomaniją buvo žiūrima pro pirštus. Kodėl? Elementaru: gavę kaifo kaliniai esti ramūs, apsnūdę, neorganizuoja riaušių ir nekelia reikalavimų. Antai Alytuje kamerose stovėdavo vandens pilni kibirai - švirkštams skalauti - ir niekas nieko. Pamenu, Pravieniškėse buvo išryškinti keli nuo alkoholio ir narkotikų apsvaigę nuteistieji. Tai tie, kurie buvo girti, į daboklę pateko penkiolikai parų, o susileidusieji narkotikų "gavo" po penkias paras". Kada "zonoje" ilgą laiką nepavyksta gauti švirkštų ir adatų, narkomanai pasigamina iš parkerių. Tačiau už penkis litus dažniausiai galima nusipirkti panaudotų švirkštų, kuriuos medicinos punktuose dirbantys tvarkiniai ištraukia iš šiukšlių dėžių. Ką, manote, išvydę tuščias šiukšliadėžes sako administracijos atstovai? Medikams įsako panaudotus švirkštus geriau slėpti, išvežti iš "zonos", neprileisti prie punkto kalinių? Ne! Administracija to, pasirodo, irgi nepastebi.
Kaip į "zonas" įnešami narkotikai? Įvairiai. Yra savų, patikimų kurjerių, kartais turinčių ryšių net ir su "zonų" administracija. Atneša ir artimieji. Antai perduoda kaliniui iš laisvės striukę, kurios pamušale - tam tikras heroino tirpalu sumirkytas ir išgarintas lopelis. Nuteistasis tą drabužį ne rengiasi, o ardo, jam vienam težinomą lopinėlį skalauja vandenyje - ir turi susišvirkšti tinkamą dozę. Taip pat narkotikų galima perduoti su paprasčiausiu medicininio binto rulonėliu. Aišku, prieš patekdamas kolonijon, rulonėlis ilgai ir kruopščiai mirkomas heroine. Dar įdomesnis variantas - perduoti kalinčiajam vaikiškų piešinių, kuriuose rudi miško medžių kamienai tapyti ne kokiu nors guašu, o... narkotikais. Ką kaliniai daro, kai labai labai nori, o neturi pinigų? Mūsų pašnekovas prisipažino elgdavęsis tiesiog kiauliškai: mobiliaku iš "zonos" skambindavo savo senutei motinai ir paprašydavo į tam tikrą laisvėje esančio asmens sąskaitą padėti šimtuką litų. Antraip jis, sūnelis, būsiąs sumuštaas arba užmuštas. Vargšė senolė tempdavo bankan paskutinius iš pensijos juodai dienai pasidėtus litus, net skolindavosi. Ir nuoširdžiai tikėdavo, akd taip gelbsti savo paklydėlio gyvybę. O šis, sužinojęs, kad lėšos pervestos, "zonoje" iš prekiautojų pasiimdavo narkotikų.
