“Tiurmos ir lazdos neišsižadėk”, - šis flomasteriu ant kartono lapo iškeverzotas užrašas kabėjo ant invalido vežimėlyje sėdinčio elgetos krūtinės. Perskaitę užrašą žmonės krūpteldavo arba nusukdavo žvilgsnius ir apsimesdavo nepastebėję, kiti krapštydavo kišenėse centų - šiaip ar taip, niekada negali žinoti...
Vilniuje elgetų ypač padaugėja sekmadieniais. Jaunų ir senų, luošų ir sveikut sveikutėlių, tikrų ir apsimetėlių. Jie net nėra benamiai. Prieškario Lietuvoje egzistavo ubagų luomas. Tai buvo žmonės, kurie su terba ir lazda eidavo per kaimus išmaldos prašydami ir šunis lodydami. Už išmaldą atsilygindavo išmintingu žodžiu ar palaiminimu. Neduoti duonos ar centų buvo laikoma tikra gėda. Jei ubagas kurios šeimininkės namus apeidavo, ta jį nusivydavo, nes tikėta - antraip namų laukia bėda. Tokios elgetų-dervišų kastos yra visame pasaulyje, o dauguma religijų įpareigoja žmogų dalį savo uždarbio atiduoti vargšams. Tik šiais laikais tikrųjų elgetų nėra daug. Na, pinigų daug kas prašo - negi visiems duosi. O ir kam - jei jis tuojau pat prisigers, išsiblaivęs susielgetaus kitam buteliui - tai tęsis maždaug 10 metų, o vieną dieną girtas nuskęs upėje arba palįs po automobiliu. Ar tai ir yra gailestingumas?
Aušros vartų sargas
Miesto vartai visuomet buvo ta vieta, kur elgetų netrūko: įvažiuojantys į miestą aukodavo dėkodami už kelionę, o išvažiuojantys - kad kelionė būtų gera. Bėgant metams pasikeitė mados, transporto priemonės, aplinka, bet esmė liko ta pati. Nors miestas jau seniai abipus vartų, kaskart išeidamas pro juos pasijuntu lyg ištrūkęs į laisvę. Vieniša palinkusi eglė tik primena, kad kadaise čia ošė miškas. Dar visai neseniai parkelyje prieš mokyklą stovėjo kioskelis, kuriame buvo prekiaujama odekolonu. Prie jo rinkdavosi Aušros vartų elgetos ir stoties valkatos. Kartais įsivaizduoju, kaip kažkada šioje vietoje būriuodavosi nakčiai į miestą neįleisti vargetos. Aušros vartai - pietinis įėjimas į Vilnių. Pro juos išvykdavo į Minską, Lydą ar Medininkus. Jei kas gerai įsižiūrės, pamatys, kad arkos sienoje dar likusios metalinės įvorės, į kurias įeidavo sunkių miesto durų skląstis. Sugriovus miestą supusią sieną, nebereikėjo ir durų, sargybinių bei muitininkų. Išliko tik arka ir elgetos po ja. Vieną jų vadinu Šelmiu. Kadaise pažinojau dar visai žvitrų vyruką, Pilies gatvėje šmaikštaujantį su merginomis. Šelmis ir dabar ne mažiau šmaikštus: nors ir šlubas, nors dažnai vaikšto “išgražintais” paakiais ar praskeltu viršugalviu. Jis beveik kasdien po arka. Kartais liūdnas, kartais paslaptingai pridėjęs pirštą prie lūpų, gudriai žybčioja žvitriomis akutėmis ir reikšmingai mirkčioja praeiviams, kartais užsimaukšlinęs turkišką tiubeteiką, kartais girtas kaip pėdas… Niekad jam nedaviau pinigų, jis nė neprašė. Pasisveikiname, ir tiek. Niekad nė nesišnekėjome - užtenka pažiūrėti vienas kitam į akis. Šelmis mėgsta įslinkti į parduotuvėlę ir kaulyti iš pardavėjų alaus už tai rodydamas ištisus spektaklius. Pardavėjos tai varo jį lauk, tai krinta iš juoko. Kartais “Aušros vartų sargybinis” dingsta, bet tuomet, kai jau tariuosi jo daugiau nebepamatysiąs, netikėtai vėl pasirodo. Visą dieną tūno po vartais, o vakarop diriguoja valkatų kompanijai ant peties užsimetęs plastikinį “Kalašnikov” automatą.
Prie Aušros vartų pasilabinęs su Šelmiu leidžiuosi žemyn Pilies gatvės link. Šioje neilgoje atkarpoje kasdien sutinku dar kelis elgetas-personažus, kiekvienas kurių vertas bent kelių žodžių.
Saldžiabalsė močiutė
“Vaikeli tu mano, pupuliuk mieliausiasis…” - tokiais žodžiais pasitinka saldžiabalsė bobulytė, į Vilnių kasdien iš Dzūkijos atvažiuojanti traukiniu. “Litanijos” esmė paprasta - duok centukų - pasimelsiu už tave. O jau tos bobulytės šypsena ir akių šviesumas. Kiekvienam ji nusišypso, gerų žodžių prišneka, betrūksta tik kad nueidama balta skepetaite pavymui pamojuotų. Duodi jai kelis centus ir atrodo, kad tavo tikra močiutė iš kapų prisikėlė ir priešais anūkėlį pilną dubenį karštų blynų pastatė.
Keiksnojanti ragana
Visiška priešingybė jai - sena elgeta-ragana, paprastai įsitaisiusi tiesiog ant šaligatvio prie Rotušės aikštės. Ji sunkiai bepašliaužia ir, matyt, giminaičiai tiesiog atveža ją, pasodina visai dienai ir palieka. Apeinu ją ratu, nes neįmetus į plastmasinį puoduką centų iš elgetos lūpų pasigirsta riebūs prakeiksmai. Ji spjaudosi, grūmoja kumščiais, keistai šnypščia… O kiekvieną praeivį pasitinka ir nulydi piktu žvilgsniu.
Smygolas
Smygolas - vienas jaunesnių tarp elgetų - dabar jam maždaug aštuoniolika. Elgetos karjerą pradėjo prieš porą metų ir buvo toks nusmurgęs, kad pavadinau jį Smygolu - Tolkieno personažo garbei. Iš pradžių kabinėjosi prie žmonių, verkdavo ir pasakodavo graudžią istoriją apie mirusią motiną. Matyt, gailestingų pasitaikydavo nedaug, tad Smygolui teko keisti specializaciją. Dabar jis atkuto, pramoko angliškai ir trinasi “Radisson” viešbučio zonoje šauniai kaulydamas pinigų iš užsieniečių.
Invalidas
Tarp Rotušės ir Aušros vartų beveik kasdien sutiksi vienakojį žmogų, parimusį ant ramentų ir ištiesusį ranką praeivių gailestingumui. Tamsūs akiniai, aptempta kepurė ir juodas paltas, stovi nebylus - lyg netikras. Kartais įmesdavau jam pinigą į delną, kol kartą vienas taksistas papasakojo, ką tas vienakojis su pinigais daro. Ogi surinkęs tam tikrą sumą, sėda į taksi ir važiuoja į čigonų taborą, kur gauna narkotikų dozę. Ir taip bent porą kartų per dieną.
Žilaplaukis bajoras
Šis stovėdavo išdidus, palaidais ilgais žilais plaukais, tiesia nugara, su skrybėle rankoje. Jis labiausiai priminė tuos senų laikų ubagus. Tylus, sustingęs stovėdavo ir stebėdavo pro šalį slenkančius žmones. Kai į skrybėlę įkrisdavo pinigėlis, nulenkdavo galvą prie krūtinės. Paskui pradingo, o kartą per Velykas sutikau jį gatvėje šventadieniškai pasipuošusį. Pasisveikinome ir jis pridėjo pirštą prie lūpų - lyg prašydamas: “Niekam nesakyk, kas esu iš tikro”. Paskui prie Aušros vartų matydavau jį vis rečiau, bet dar ilgai prisimindavau. Jis būdavo keistai nušvitęs, lyg aukštesniame pasaulyje algą gautų. Ir ne iš vargo, o tik norėdamas žmonėms kažką svarbaus pasakyti stovėdavo ten, po miesto vartais, su skrybėle rankoje.
“Lux” (http://lux.lcn.lt/skaitykite/)
