Juozas MARCINKEVIČIUS
Gerbiamieji, pripažinkime, kad pagaliau atėjo laikas turėti ir lietuvišką, tautinę muilo operą, graudžią, bet tikrovišką bei pamokančią meilės istoriją. Gana tų meksikietiškų, perujietiškų, venesuelietiškų ir kitokių Izabelių, Albertų ar tiesiog Marijų. Pas mus irgi užtenka ir Izabelių, ir Maryčių. Ir Albertų pasitaiko. Tad pasisemkime įkvėpimo pažvelgę į savo buitį ir drąsiai sėskime prie popieriaus lapo. Tautietės verks dar graudžiau, pamačiusios pažįstamas situacijas ir peizažus.
Šių eilučių autorius taip ir padarė - be ilgų kalbų sėdo prie stalo... Tad skaitykite!
I. Petras ir Marytė
Petras ir Marytė apsikabinę gulėjo lovoje. Juos neseniai buvo ištikusi didžioji meilės palaima. Tačiau doroji Marytė jautė, kad jos mylimąjį Petrą kažkas vis dėlto graužia, kažkoks nepasitikėjimo, netikrumo kirminas kirba.
- Mielasis, kas tau yra? Tu kažkoks... ne toks kaip visada, - sumurkė doroji Marytė.
Marytė buvo tikrai dora mergina, nes atsigulusi su svetimu vyriškiu visada iš gėdos skaisčiai nurausdavo. Tuo tarpu mylėdamasi su savo išrinktuoju Petru elgdavosi atvirkščiai - apimta aistros tiesiog išblykšdavo.
- Matai, brangioji, aš girdėjau... - neramiai vartydamasis pradėjo Petras.
- Na ką tu, mielasis, girdėjai? - pasmalsavo Marytė.
Jos pavardė buvo Gerulaitytė. Tai irgi liudijo apie gerą ir dorą merginos prigimtį.
- Aš girdėjau, kad tu bendrauji... labai bendrauji su tuo Atkočaičiu, - ryžosi pranešti Petras.
- Mielasis, kaip aš galiu su juo nebendrauti? Juk jis - mano viršininkas, - logiškai dėstė Marytė.
- Bet man sakė, kad jis užvakar parlydėjo tave namo.
- Na taip. Buvo bendras pobūvis. Ir jis palydėjo mane namo. Juk žinai, kaip dabar nesaugu vienišai merginai nakčia mieste. Gali išprievartauti... ar dar kas nors blogiau atsitikti.
- Žinau, - neprieštaravo Petras. (Beje, jis buvo dar doresnis negu jo Marytė. Nors tai ir sunku įsivaizduoti, bet taip buvo.) - Tačiau tas Atkočaitis čia liko nakvoti.
- Žinoma, liko. Nes pylė toks lietus, kad buvo nepatogu jį išvaryti. Kaip sakoma, net šuns tokiu oru geras gaspadorius į lauką nevaro.
- Teisybė, - sutiko Petras, nes Marytės logika buvo geležinė. - Tačiau, - toliau jaudinosi, - sako, kad jūs miegojote vienoje lovoje.
- O kaipgi kitaip, - trūktelėjo pečiais Marytė. - Juk čia - tik viena lova. O aš negalėjau savo viršininko ant grindų guldyti. Juk taip?
- Taip, - ir vėl neprieštaravo Petras. - Bet ar tarp jūsų kas nors, kai kartu gulėjote, buvo?
- Nežinau, - pagalvojusi sąžiningai prisipažino Marytė. - Aš miegojau. Aš apskritai kietai miegu. Be to, buvau išgėrusi.
- Tai buvo ar nebuvo?
- Aš jau sakiau: nežinau. Gal ir buvo. Kažką lyg ir jaučiau. Bet, mylimasai, juk svarbu ne kūnas, o siela. Mano siela liko nepaliesta. Ji - tavo. Ir tik tavo. Aš kalbu apie sielą.
- O jeigu... jeigu vaikas?
- Ką - vaikas?
- Jeigu po to atsirastų vaikas?..
- Na ir kas? Vaikas - taip gražu. Vaikai - tai gyvenimo gėlės. Juk taip?
- Bet tas vaikas gali būti ne mano.
- Nesąmonė! Juk aš tavo? Visa tavo. Ir visai tavo. Tiki?
- Tikiu.
- Vadinasi, ir viskas, kas yra manyje, mano viduje, irgi yra tavo. Bet kuris vaikas bus tavo. Ir niekas čia nesvarbu. Net jeigu dvynukai būtų - abudu jie būtų tavo.
- Ačiū, mieloji, - nusiraminęs pratarė Petras ir užmigo kietu teisuolio miegu.
II. Petras ir Izabelė
Tačiau dorosios Marytės ir dar doresnio Petro ateities giedrą dangų temdė vienas debesėlis. Iš pradžių jie to nežinojo, o gal nepastebėjo. Vėliau ir sužinojo, ir pastebėjo. Tas debesėlis nebuvo toks nepavojingas, kaip galėjo atrodyti iš pat pradžių. Mat tas debesėlis vadinosi Izabelė. Bloginskaitė. Ji buvo turtingiausio Lietuvos žmogaus Kazimiero Bloginsko duktė. Ji buvo šiek tiek sugedusi mergina. Tačiau ne visiškai. Nes jos geruosius jausmus žadino meilė jau mūsų minėtam Petrui. Tai ir nenuostabu. Juk Petras buvo gražus kaip Apolonas. Tai yra šviesus, garbanotas, augalotas kaip A. Švarcnegeris. Arba Ž. P. Belmondo. Trumpai tariant, jis priminė Jaunimo teatro aktorių G. Storpirštį.
Ne visai dora I. Bloginskaitė nežinojo apie gilią ir visa apinančią P. Petraičio ir M. Gerulaitytės meilę. Nors Izabelei ranką ir širdį siūlė turtingiausi Lietuvos jaunikiai (broliai Veličkos, Uspaskicho brolis ir pan.), jos siela veržėsi dorojo Petro kūno link.
Todėl Izabelė B. Nusprendė veikti savais metodais. Tai yra remtis pinigais ir tėvo visuomenine padėtimi. Brolius Veličkas ji pasiuntė lapių auginti, kitiems verslininkams pasakė, kad jeigu jos tėvelis panorės, tai anie kaipmat bankrutuos. Visi viską suprato. Broliai Veličkos iš karto grįžo prie lapių, užgniaužę savyje natūralų potraukį gražiai, bet šiek tiek sugedusiai Izabelei. Kiti net pradėjo Izabelės vengti. Nes širdis jiems sakė viena, o proto likučiai - visai ką kita.
Izabelei beliko viena kliūtis - doroji Marytė. Įveikusi doruolę, ji taptų vienintele Petro širdies, kūno ir sielos šeimininke.
III. Marytė ir Izabelė
Neilgai trukus šiek tiek sugedusi Izabelė ir pradėjo vykdyti savo klastingą planą. Tad paskambino dorajai Marytei ir šiurkščiai pasakė:
- Labas, Mare.
- Marija Gerulaitytė klauso, - ramiai ir išdidžiai atsakė Marytė.
Toks ramus ir išdidus tonas išvedė iš kantrybės Izabelę, kuri, kaip minėjome, buvo šiek tiek sugedusi.
- Klausyk, tu, karve! - dusdama iš pasipiktinimo sušvokštė Izabelė.
- Marija Gerulaitytė klauso, - dar sykį tuo pačiu tonu pareiškė Marytė.
Izabelė vos nesprogo iš įtūžio. Tačiau ramus ir netgi išdidus Marytės tonas ją privertė susitvardyti. Tad patylėjusi ji jau ramiai, netgi meiliai pasiteiravo:
- Klausyk, tu, kumele, juk tu vos ne kas antrą naktį duodiesi su Albertu Atkočaičiu?
Marytė iš karto suprato, kad jos pašnekovės meilumas yra apsimestinis. Tad nesutriko ir atrėžė:
- Galbūt. Tačiau tai yra mano asmeninis reikalas. Su kuo aš, kaip ir kiek. Aišku?
Izabelei viskas buvo aišku. Ir seniai. Tačiau ji vis dėlto pagiežingai dar paklausė:
- Ne, neaišku. O Petras?
Marytė nesutriko ir atsakė:
- Petrui - visos likusios naktys. Be to, tamsta kalbi tik apie kūną. Tuo tarpu siela... visa mano siela priklauso tik Petrui. Visa! Ir dieną, ir naktį! Aš - visa jo, amžiams! - reziumavo Marytė.
Izabelė iš piktumo net sugriežė dantimis.
- O Petras? Ką jis sako apie tai? - sušuko ji.
- Petras viską žino. Ir supranta. Jis supranta, kad siela yra svarbiau už kūną. Kūną galima nuprausti vonioje...
- Gana apie tas vonias! - piktai nutraukė Izabelė. - Nėra pasauly, bent jau Lietuvoje, tokios vonios, kurioje būtų galima nuprausti tavo kūną.
- Pardon, aš visai nesu stora, - atsargiai paprieštaravo Marytė. - Ir mano kūnas voniose puikiausiai telpa.
- Eik tu... - Izabelė pasakė tokį necenzūrinį žodį, kurio pagal naujausius mūsų Seimo nutarimus negalima spausdinti, nes redakcija gali būti nubausta, bet tai - tarp kitko.
Taigi Izabelė ištarė necenzūrinį žodį ir tęsė:
- Dabar aš tave... (čia vėl necenzūrinis žodis) nudžiuginsiu. Aš pasiūlysiu tau... - Izabelė reikšmingai nutilo.
- Ką tamsta man galite pasiūlyti? - susidomėjo Marytė.
Nors ji buvo protinga ir atsargi, tačiau vis dėlto buvo moteris, taigi ir smalsuolė.
- Aš tau, Mare, pasiūlysiu dilemą! - iškilmingai pareiškė Izabelė.
- Dilemą? O kas ta dilema yra? - dar labiau susidomėjo Marytė.
- Dilema yra graikų kilmės žodis. Tai yra padėtis, kai reikia ir galima rinktis tik vieną iš dviejų galimybių. Taip rašoma "Tarptautinių žodžių žodyne", - paslaugiai paaiškino klastingoji Izabelė.
- Aišku, - supratingai linktelėjo galva Marytė. - Tai kokios tos galimybės?
- Pirmoji: tu palieki ramybėje dorąjį Petrą. Ir tada viskas yra "okei", kaip sakoma, - dėstė savo klastingas užmačias Izabelė.
- O antroji? - smalsavo M. Gerulaitytė.
- Jeigu ne, jeigu tu neatsisakai dorojo Petro, tai aš padarysiu taip, kad mano tėvo firma neduotų Petro firmai užsakymų. Ir tada ta firma, kur Petras dirba, žlugs. Ir Petras taps bedarbiu. Iš nevilties jis pradės gerti, apsileis. Ir apskritai degraduos. Ir mirs kur nors patvory.
Marytei net žadą užkando nuo tokių baisių perspektyvų.
- Ne, ne, tu taip nepadarysi! - tramdydama ašaras sušuko M. Gerulaitytė. - Tu negali taip padaryti!
- Galiu, ir dar kaip galiu! - piktdžiugiškai triumfavo Izabelė.
Pagaliau ji suprato užčiuopusi silpnąją dorosios Marytės vietą. Tai buvo begalinė Marytės meilė Petrui.
Tačiau be reikalo iš anksto triumfavo šiek tiek klastinga Izabelė. Ji pamiršo (tiksliau - nežinojo), kad Marytė buvo ne tik dora, bet ir labai protinga mergina. Jos galvoje iš karto gimė įdomus planas, niekais verčiantis klastingosios Izabelės užmačias. Jos (Marytės) vienintelis noras buvo išgelbėti savo mylimąjį - dorąjį Petrą. Tad visos priemonės čia tiko. Ir klastingoji Izabelė (galimas dalykas) dar kartą apsiriks. "Klyn klynom vyšibaet", - sumurmėjo rusišką patarlę Marytė. Išvertus į valstybinę kalbą tai reiškia: "Pleištą išmuša kitu pleištu" (o ne "klyną klynu išmuša", kaip kai kurie galvoja).
IV. K. Bloginskas, Izabelės tėvas
K. Bloginskas, didelės firmos savininkas, diskutavo su savo pavaduotoju A. Sutkumi.
- Asile, debile, kvaily! Ką ten kvaily - kvailių karaliau, - kalbėjo K. Bloginskas pavaduotojui. - Negi tau neaišku, kad šitą sutartį "Viljams" kompanijai reikėjo paruošti dar praėjusią savaitę?
- Aišku, - neprieštaravo A. Sutkus.
- Tai kodėl, kretine, tu to nepadarei? - toliau smalsavo K. Blogisnkas.
- Nespėjau, - sumurmėjo pavaduotojas.
- Debile, tu amžinai nieko nespėji. Nes esi kvailas kaip puspadis. Bet koks beždžionžmogis turi daugiau smegenų negu tu. Aišku? (A. Sutkus pritardamas linktelėjo - aut.) Ir iš kur tokių idiotų atsiranda? Ir kaip tokie asilai į mano firmą pakliūva? (A. Sutkus trūktelėjo pečiais - atseit jis nežino, iš kur tokių idiotų atsiranda ir kaip jie pakliūva į K. Bloginsko firmą - aut.) - Tu - kvailys, debilas, idiotas, kretinas. Ir taip toliau, - reziumavo K. Bloginskas. - Eik!
- Kur eiti? - susidomėjo A. Sutkus.
- Eik po velnių! Dink, idiote, man iš akių! - nurodė kryptį K. Bloginskas.
A. Sutkus išėjo. Jis buvo sutrikęs. Ne, ne dėl šefo žodžių - K. Bloginskas visada kalbėdamas su pavaldiniais vartodavo tokius epitetus. A. Sutkų sutrikdė boso tonas, kalbėjimo maniera. Visus anksčiau minėtus žodžius K. Bloginskas šį kartą tarė švelniai, beveik tėviškai, pamokančiai. Paprastai tokius žodžius šefas tiesiog išrėkdavo, kumščiu stalą daužydavo. O dabar - še tau! "Kažkas atsitiko", - kraipydamas galvą mąstė "asilas, debilas, kretinas ir idiotas".
...Taip, kažkas iš tikrųjų atsitiko! Praėjusį savaitgalį firma prie Žaliųjų ežerų šventė savo penkmetį. Visi krykštavo, taškėsi ežero bangose. K. Bloginskas irgi buvo linksmas, nevadino savo pavaldinių kretinais ar idiotais. Tiesiog draugiškai sakė: "Tu, kumely" ar "Tu, karve". Žodžiu, visiems buvo linksma. Įpusėjus linksmybėms, K. Bloginsko žvilgsnis užkliuvo už dorosios Marytės. Ji ką tik buvo perplaukusi ežerą - ten ir atgal. Ir stovėjo saulėlydžio fone graži lyg Afroditė. Ant jos stangraus, įdegusio kūno lyg perlai blizgėjo vandens lašai... "Tai tiesiog nuostabu", - dalykiškai pagalvojo K. Bloginskas. Vėliau jis, pasislėpęs už krūmo, stebėjo, kaip mergina persirenginėja. Kadangi doroji Marytė neskubėjo, K. Bloginskas galėjo pastebėti beveik viską: stačiai pūpsančias krūtis, riestą, daug žadantį užpakalį. Jam apsalo širdis...
K. Bloginską tada apėmė lyriška nuotaika. Jis prisiminė tolimą vaikystę. Tada jis, varganas Žemaitijos užkampio vaikas, irgi maudydavosi tokiame mažame ežerėlyje. Irgi, pasislėpęs už krūmo, stebėdavo, kaip kaimo merginos ir moterys išsimaudžiusios persirenginėja. Tai buvo taip seniai... Ilgu ir šiek tiek liūdna pasidarė K. Bloginskui.
Tačiau K. Bloginskas buvo veiksmo žmogus. Tad kitą dieną jis išsikvietė dorąją Marytę į savo kabinetą.
- Sėsk, - pasakė K. Bloginskas. - Klausyk, Gerulaityte, tu man patinki. Labai patinki.
Doroji Marytė paraudo ir nuleido akis.
- Na, ką jūs, - pasakė ji. - Negali būti.
- Gali. Tu man patinki. Ir aš tavęs geidžiu.
Marytė (doroji) nuraudo dar labiau.
- Aš noriu, kad tu būtum mano. Dabar ir visados. Mano ir tik mano! - kietai dėstė savo mintis K. Bloginskas.
- Bet... bet tai neįmanoma, - murmėjo nuraudusi Marytė. - Jūs... jūs toks turtingas, toks galingas. O aš? Vargšė vadybininkė, viena iš daugelio.
- Nieko tokio. Nuo kitos savaitės tu būsi firmos pirmoji viceprezidentė. Gausi dešimt tūkstančių per mėnesį. Ir įvairių priedų. Gerai?
- Neblogai, - neprieštaravo doroji Marytė. - Tačiau jūs turite žmoną. O aš... aš ne tokia, kad stočiau kam nors skersai kelio. Aš... aš negaliu būti jūsų meiluže.
- Sakai, negali būti meiluže?
- Taip! - tvirtai atsakė doroji Marytė. - Aš - ne tokia.
- Aišku, - pasakė K. Bloginskas ir susimąstė. Pamąstęs tęsė: - Gerai. Tada aš išsiskirsiu su žmona. Vis viena jinai niekam tikusi. Ir vesiu tave. Na, o tada tu jau būsi mano? - paklausė baigdamas K. Bloginskas.
- Nežinau, net nežinau, - dar labiau nuraudo doroji Marytė, nors prieš tai atrodė, kad labiau nurausti jau neįmanoma. - Tai taip netikėta.
- Aišku. Jeigu moteris sako "galbūt" arba "nežinau", tai reiškia "taip". Taigi rytoj nunešiu pareiškimą skyryboms. Kai tik skyrybos įvyks, mudu iškart nunešime pareiškimus į "zaksą" (K. Bloginskas vartojo senąją terminologiją - aut.). Tai pradėkim. Nusirenk, - paliepė K. Bloginskas ir užrakino kabineto duris.
- Ak, tai taip netikėta. Man... man tiesiog nepatogu, - sumurmėjo raudona lyg vyšnia doroji Marytė, nusisegdama sijoną ir nusitraukdama nėriniuotas kelnaites.
... Tai štai kodėl K. Bloginskas tą dieną buvo pavaldiniams draugiškas ir beveik tėviškai jiems pamokslavo.
