Ką norėtų, galėtų, turėtų nuveikti dizaino centras?
Apie tai, ką jau kadaise suprato Lietuvos dizainerių organizacijos, aukštosios mokyklos, dalis kompanijų ir Vilniaus meras…
Funkcija ir politika
Pirminė ir svarbiausia dizaino centro, kaip visuomeninės (pusiau ar visiškai valstybės išlaikomos) įstaigos, funkcija – tarpininkavimas dizaineriams surandant užsakovus ir, atvirkščiai, – pagalba kompanijoms, ieškančioms dizainerių, įvairių konkursų organizavimas. Tai gali būti tramplinas jauniems dizaineriams, tarpininkas tarp aukštųjų mokyklų ir pramonės, kolektyvinis profesinių ginčų Saliamonas ir t.t.
Be to, dizaino centrai šviečia visuomenę ir profesionalus seminaruose, taip pat priima keliaujančias dizaino parodas. Jau pats tokios institucijos buvimas veikia kaip dizaino gyvenimo katalizatorius. Gerai, o kam to reikia? Kuo čia dėta valstybė? Čia ir paaiškėja: kol kas nesukurtas geresnis įrankis valstybinei dizaino politikai realizuoti...
Kam, kam?
Europos valstybių (pavyzdžiui, Suomijos, Didžiosios Britanijos ar Danijos) dizaino politika remiasi labai aiškiu suvokimu, kad vakarietiškos pramonės konkurencingumas pasaulinėje rinkoje gali būti palaikomas tik intelektualizuojant produktus ir taip sukuriant papildomą vertę.
Kitas būdas parduoti pasauliui Europos gaminius – mados kūrimas. Čia be dizaino taip pat neapsieisi... Dažnai šie aspektai neatskiriamai susipynę – pavyzdžiui, italų ar skandinavų dizainas ir mados. Ir kokybė. Kokybė būtina, bet tai dar ne viskas. Juk kokybė pasiekiama išmokius darbininkus ir įsigijus modernią įrangą. Daugiau nieko lyg ir nereikia. Taip prieš kurį laiką pasielgė Ispanijos, o ne per seniausiai – ir Brazilijos, Lietuvos, kitų šalių keraminių plytelių gamintojai. Plytelių kokybe jie nenusileidžia nė per molio grūdą, tačiau italai vis dėlto sugeba pardavinėti savo produkciją brangiau. Nes jie kuria, o kiti – tik kopijuoja ir gamina.
Ne viskas išmatuojama
Kitas aspektas – dizaino kaip materialinės ir dvasinės kultūros istorijos dalies iškėlimas. Italams ar danams lengva – jie, o ypač pastarieji, turi nemažai kompanijų, sėkmingai dirbančių ir parduodančių prieš daugelį dešimtmečių sukurtus ir klasika tapusius P. Heningseno, W. Wagenfeldo, W. Pantono, A. Jacobseno suprojektuotus šviestuvus, baldus, namų apyvokos daiktus. Jos pačios sugeba pasirūpinti, kad gyvoji istorija neliktų užmiršta.
Bet kuriai šaliai labai sveika turėti „nuosavą” aurą, kurios gabalėlis kaip gerai apmokamas priedas tenka tos šalies produkcijos pirkėjams užsienyje. Tai taip pat pridėtinė vertė. Jos kūrimas, puoselėjimas ir didinimas – viena iš dizaino politikos krypčių.
Dar visai neseniai kalbos apie britų dizainą kėlė šypseną. Šiandien vos ne vien rinkodaros iškeltas „brendąs“ „Cool Britannia“ mums asocijuojasi su modernia ir jaunatviška, taigi konkurencinga šalimi. Didelei daliai Lietuvos žmonių, besidžiaugiančių augančiu (daugiausia pozityvių lūkesčių ir to paskatinto vartojimo dėka) BVP, reikėtų nepamiršti pasaulio ekonomikos situacijos.
Tradicinis Vakarų gamintojas iš tiesų jau nieko nebegamina. Vyksta totalinis gamybos iškėlimas į pigias šalis, visų pirma į Kiniją. Lietuvoje didėjant darbo užmokesčiui, energijos kainoms, šventoji IKEA gali užrišti dangiškosios manos užsakymų maišelį. O alternatyvų neatsiras, nes kiti taip pat gudrūs. Ekonomikos ekspertai sutinka, kad perdirbamoji pramonė mūsų šaliai yra tik laikinas etapas, tačiau koks bus kitas – priklauso tik nuo mūsų pačių.
Nuo darželio
Gal tai pasirodys labai tolima šiandieninei ekonominei situacijai, bet esamų ir būsimų galutinių vartotojų (dar tik moksleivių ar darželinukų) dizaininis lavinimas – taip pat labai svarbus reikalas. Mokant įvertinti daikto ergonomiškumą, saugumą, ilgaamžiškumą, funkcionalumą, estetiką, būtų lengviau atsispirti vien jau savo pigumu poreikį vartoti kuriančioms siauraakių sirenų giesmėms. Čia nekalbu apie panašias į „Pirk prekę lietuvišką“ akcijas. Juolab kad jos draudžiamos.
Geras dizainas nebūtinai susijęs su jo vartojimo moralumu, tačiau yra gera jo prielaida. Gero dizaino propaganda užsiimanti institucija galėtų čia daug nuveikti. Jeigu ji būtų.
Nebūtinai daug, būtinai gerai
Chrestomatinis lietuviškas paverkšlenimas – „koks dar dizainas, mes juk neturim pramonės!“ – menkai pagrįstas. Šiandien šimtmečio senumo nuomonė, kad dizainas neatsiejamas nuo masinės mašininės gamybos, jau nebėra aksioma.
Suomių pavyzdys – nebūtinai vien didžiosios pramonės produkcijai reikalingas (apsimoka) geras dizainas, ypač kai jis padeda mažinti savikainą ir kurti pridėtinę vertę. Daugelis italų firmų, gyvuojančių iš išskirtinės produkcijos estetikos, inovatyvumo ir stiliaus, yra nedidelės vienos šeimos įmonės. Jos niekada nekonkuruos kaina su tūkstančius kubinių metrų žaliavų sunaudojančiais gigantais, bet duona (tiksliau – skrudintos čiabatos rieke su alyvų aliejumi ir saulėje džiovintais pomidorais bei šlakeliu aromatinio acto) saviškius aprūpina.
Ministras dizainu nesidomi
Dizaino centro reikalus pradėta judinti jau prieš penketą metų. Tuometinio Dizainerių sąjungos pirmininko Jono Malinausko balsas nuslopo Ūkio ministerijos koridoriuose. Teko išgirsti gana chrestomatinę atstovo spaudai frazę: „Ministras dizainu nesidomi“, – tarsi čia būtų kalbama apie ikebanų komponavimą ar senovinių garvežiukų modeliavimą...
Dabartinei valdžiai, žinančiai tik tiek, kad statyti yra geriau nei nestatyti, šie reikalai taip pat nerūpi. Kaip viskas vyko ir tebevyksta toliau, su svarbiausiais veikiančiaisiais asmenimis pasikalbėsime kitame numeryje.
Nes vasara jau baigėsi, broliai žiogeliai. Metas imtis darbo.
Suomiai ir danai žino
Suomijos dizaino centro funkciją atlieka Suomijos dizaino forumas, valdomas Amatų ir dizaino bendrijos, įkurtos dar 1875 metais. Funkcija aiški – Suomijos pramonės ir kultūros vystymosi ir konkurencingumo kėlimas per dizainą. Siekiama didinti suomių dizaino žinomumą, skatinamas dizaino galimybių panaudojimas pramonėje. Tai informacinis centras, pristatantis naujas technologijas ir medžiagas, suomių dizainerių pasiekimus šalyje ir užsienyje. Dizaino forumas organizuoja vietines ir tarptautines parodas, rengia įvairius projektus, teikia informaciją, rengia spaudos leidinius.
Danijos dizaino centras (DDC), prieš kelerius metus persikėlęs į naują pastatą Kopenhagos centre, taip pat vienu pagrindinių veiklos tikslų nurodo esant dizaino naudojimo danų kompanijose propagandą, be to, siekiama, kad dizaino reikšmę suprastų šalies gyventojai. Apie trečdalį veiklai reikalingų lėšų (12,5 mln. kronų per metus) skiria valstybė, kitą sumą centras surenka iš rėmėjų ar uždirba iš parodų, konferencijų centro ir prekybos suvenyrais. DDC yra nepriklausoma institucija, prižiūrima Ekonomikos ir verslo reikalų ministerijos bei atliekanti nemažai Verslo ir statybos agentūros projektų.
Danijos vyriausybė naujausią dizaino politikos koncepciją pristatė 2003-aisiais, Suomijos – 2001 metais.
(Tęsinys kitame „Statybų piloto“ numeryje)
„Statybų pilotas“
