Šie metai ypač reikšmingi buvo žinomam mūsų menininkui dailininkui Mikalojui Povilui Vilučiui. Prasidėjo metai gražiu gyvenimo jubiliejumi, o baigiasi - Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardo paskelbimu. Svarbiausia valstybės premija dailininkui paskirta už naujuosius šilkografijos ciklus, originalias ir estetiškai veiksmingas formas - ženklus, prasminių situacijų raiškumą.
Dailininkas M. P. Vilutis yra laikomas unikalios technikos - šilkografijos pradininku Lietuvoje. Studijavęs matematiką, architektūrą, vis dėlto baigė grafikos specialybę tuometiniame Dailės institute. Neįmanoma išvardyti visų parodų, kuriose dailininkas yra dalyvavęs, nes sąrašas išties įspūdingas. Neseniai menininkas pareiškė, kad daugiau nebekurs šilkografijos darbų. Dabar lieka piešiniai, galbūt tapyba ir rašymas. Įdėmesni “Kultūros barų” ir “Literatūros ir meno” skaitytojai, ko gero, yra užfiksavę ne vieną įdomų dailininko tekstą šiuose leidiniuose.
“Kultūros savaitėje” Nacionalinės premijos laureatą dailininką Mikalojų Povilą Vilutį kalbino žurnalistė Jolanta Kryževičienė.
Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo jūsų naujos, Dailininkų sąjungos leidyklos išleistos knygutės, kuri taip ir vadinasi “Mikalojus Povilas Vilutis”. Knygutėje randame ne jūsų pieštą, o žodinį autoportretą. Pirmas sakinys to portreto yra toks: “Sulaukęs 60 metų subrendau iki nieko nežinojimo…” Tai nuo to nieko nežinojimo norėčiau ir pradėti. Prisimenu, kažkada, kai Juozas Miltinis išėjo iš teatro, aš jam paskambinau ir sakau: maestro, norėčiau su jumis padaryti interviu. O jis klausia - apie ką? Sakau, kad, aišku, - apie teatrą. O jis sako - kad aš nieko nežinau apie teatrą… Dabar jūs irgi toje knygutėje rašote, kad nieko nežinote. Kaip reikėjo subręsti iki nežinojimo?
Taip, matyt, jau būna, kad žmonės subręsta iki visiško abejojimo, nieko tikro nežinojimo. Nežinau, kodėl taip yra, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad vis dėlto taip yra.
Jūs pareiškėte, kad atsisveikinate su tam tikra tarsi savo gyvenimo dalimi. Kaip Miltinis su teatru, taip jūs atsisveikinate su serigrafija? Ar nebus labai didelė spraga gyvenime?
Šilkografija yra tiktai technika. O Miltinis kalbėjo apie teatrą, tai čia jau yra kiti dalykai. Čia tas pats, jeigu sakyčiau, kad atsisveikinau apskritai su kūryba. O šilkografija… Na, taip, aš jau negaliu, nebegaliu. Ten medžiagos nuodingos. Daugiau nei 30 metų spausdinau, dirbau su tais chemikalais. Buvo nieko. O dabar atėjo laikas, kada jau labai blogai jaučiuosi. Jaučiuosi taip, lyg būčiau gėręs savaitę. O tai man labai nepatinka. Juk kai geri savaitę, tai po to kenti, tačiau bent žinai už ką. O čia aš nežinau, už ką. Atrodo, kilnią misiją atlieku - kūryba… O po to galvą skauda, kentėt reikia. Iš pradžių išgyvenau, žinoma. Galvojau, kas dabar bus, jei nebegalėsiu tos technikos naudoti, kurią naudojau praktiškai visą gyvenimą. Bet paskui - nieko, susitaikiau su tuo ir pagalvojau, kad tos mano šilkografijos visiems nusibodo, o ir man pačiam taip pat. Ir, matyt, Dievulis jau man tokiu būdu pranešė, kad užteks tų šilkografijų, daryk ką nors kita. Taip kad ir Dievuliui, matyt, nusibodo. Ir visai nieko, dabar braukau linijytes ir man patinka, man gera.
Linijytes, tai jūs turit galvoj turbūt piešinius tušu? Bet jūs ir rašot. Žodžiu, pakalbėkim apie tas visas kitas išeitis, kurias jūs dabar esate atradęs.
Aš dar grįšiu prie to jūsų pirmo klausimo. Jei nieko nežinau, tai dar nereiškia, kad negaliu kalbėti. Kuo mažiau žinai, tuo daugiau gali kalbėti. Nes mat nieko konkretaus nėra. O kai nieko konkretaus nėra, tai gali labai daug samprotauti, labai daug aiškinti visokius dalykus kitiems ir sau pačiam.
Lygiagrečiai su šilkografija tapiau. Nelabai ten gerai man sekėsi, o dabar pradėjau paišyti tušu. Ir man gera. Vis dėlto ateina laikas, kai pastebi, kad to, ką aš darau, lyg ir niekam nereikia. Štai dabar mes sėdim ant stalčių, kuriuose sudėtos krūvos mano darbų ir jau nebetelpa į tuos stalčius… Niekam jų lyg ir nereikia. Tai kišu į tuos stalčius, vis turėdamas vilčių, kad galbūt kas nors kada nors atidarys ir pasidomės. Aš šitą pajutau, na, ne pajutau, o tiesiog empiriškai nustačiau. Daug tokių net bandymų, eksperimentų dariau, pvz., kaip žmogus reaguoja į paveikslą. Paprastai išvis nereaguoja. Jeigu pažįstamas žmogus, atėjęs į svečius, pastebi naują puoduką, naują servetėlę, naują baldą, tai pro naują paveikslą, kuris kabo ant sienos, jo akys praslysta lyg pro tuščią vietą. Iš pradžių man lyg ir šokas buvo! Galvoju: aš čia dirbu, kenčiu kūrybines kančias ir niekam to nereikia. Bet paskui pagalvojau taip, - ar aš tapysiu tuos paveikslus, ar netapysiu, niekas dėl to nekentės. Ir toks suvokimas man teikia laisvę. Aš esu tarsi neįsipareigojęs kažką daryti. Aš galiu daryti tai, ką noriu, kas man patinka. Noriu - linijytes braukau, noriu - dažau, noriu - rašau, noriu - išvis nieko neveikiu, televizorių žiūriu…
Bet turbūt sunku taip sugretinti jūsų tuos pasakymus, kad “aš esu labai laimingas ir jaučiuosi labai gerai ir vis dėlto niekam mano kūrybos nereikia”. Tokį pojūtį labai sunku būtų pavadinti gera būsena…
Tai yra susitaikymas su tuo, kas yra. Tai yra ne koks nors pesimizmas, tai yra realizmas. O kad aš esu laimingas? Tai gal ne visai taip. Tiesiog aš jokių priekaištų neturiu išoriniam gyvenimui, viskas yra gerai. Aš dirbu savo malonumui, aš negaliu reikalauti kažkokių liaupsių ypatingų ar kad man už tai pinigus mokėtų. Čia ne darbas. Darbas yra tai, ko nesinori daryti. O man šitą norisi daryti, kūryboje aš patiriu džiaugsmus ir kančias. Kančia turbūt yra vienintelė džiaugsmo sąlyga. Kai kančia pasibaigia, prasideda džiaugsmas. Taip apibūdinu gyvenimą.
Pasakysiu tokį pavyzdį. Aš buvau išvažiavęs į sodybą pas pusseserę, kur nebuvo jokių vaistų. Ir man pradėjo nežmoniškai skaudėti dantį. Tris dienas kankinausi, o kai nustojo skaudėti, aš iš tikrųjų buvau laimingas. Tačiau tris dienas buvau nelaimingas ir tik tris minutes po to - buvau laimingas. Toks gyvenimas, tokios proporcijos.
Sakėt, sėdim ant stalčių, kur pilna jūsų šilkografijos darbų. Per vienos parodos atidarymą esat pasakęs, kad esat labai monotoniškas, kad žiūrovai net nežiūri jūsų darbų, nes jie mano, kad vis tiek Vilutis parodys tą patį. Ar iš tiesų taip galvojate, ar tik provokuojate?
Taip, aš sakiau ne savo nuomonę, aš provokavau. Tiksliau - sakiau žiūrovų nuomonę. Aš apskritai labai nemėgstu parodų atidarymų. Man tai toks kvailas spektaklis… Parodoje juk ne į kūną, ne į dailininką reikia eiti žiūrėti, o į jo darbus. Aš manau, kad mane daug labiau pagerbtų ne tie, kurie ateina į parodos atidarymą, bet tie, kurie ateina pažiūrėti mano darbų. Kada ateini vienas, kada žiūri į paveikslus, tai tada juos ir matai. O parodos atidarymas… Na, gerai buvo…
Bet jums yra tekę dalyvauti tikrai labai nemažai parodų. Turbūt galėtume išskirti Talino grafikos trienalę, kur 1983 m. jūs tapote šios trienalės laureatu. Net neseniai dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius “Šiaurės Atėnuose” rašė, kaip jisai džiūgavo, kai jūs gavote pagrindinį prizą… Ar prisimenat tai?
Žinoma. Mat dalyvavimas parodose galbūt nėra kūrybinės kokybės rodiklis. Ypač grafikams. Kadangi yra labai paprasta - įdedi darbą į voką ar aplanką ir nusiunti. Vertinti menininką pagal tai, keliose parodose yra dalyvavęs, nederėtų.
O pačiam menininkui koks yra pojūtis? Buvo laikas, kai jūsų darbai lyg ir nebuvo labai toleruojami ar jūs kviečiamas į parodas. Ar iš tikrųjų toks laikas buvo ir kaip jis jus paveikė? Ar išliko kokių nuoskaudų?
Galiu pakalbėti apie savo požiūrį apskritai į kūrybinį darbą. Galvoju taip, kad, sakykim, žmogus, ne menininkas, privalo eiti į darbą. Jis to darbo gali nemėgti, nekęsti, už tai jam duoda pinigų. Už tuos pinigus jis nusiperka, apibendrintai galima pasakyti - džiaugsmų. O man taip daryti nereikia. Aš ateinu į dirbtuvę, paišau ir patiriu tuos džiaugsmus niekam netarnaudamas. Tai man tų nuoskaudų, kad manęs netoleravo, kaip ir nebuvo ypatingų… Juo labiau kad tais laikais toks netoleravimas buvo suprantamas kaip savotiškas kokybės ženklas: jeigu nepriima į parodas, vadinasi, tu esi vos ne rezistentas, talentingas, nepripažintas Van Goghas… Tokia aureolė! Taip kad aš visai neblogai jaučiausi.
Iš tiesų manęs 6 metus nepriėmė į jokias parodas. Ir nelabai aš žinau kodėl. Bet, kita vertus, tai jau leidžia man galvoti, kad aš esu dailininkas iš prigimties. Jeigu esu laimingas, kada paišau, vadinasi, tam aš esu ir gimęs. Jeigu užsiimčiau kokia kita, mano prigimčiai svetima veikla, turbūt būčiau nelaimingas.
Jūs pasakėt - prigimtis ir aplinka sąlygoja dailininką ir jo kūrybą. Jūsų prigimtis sąlygoja jūsų kelią - juk ne iš karto atėjote į dailę. Jūs esat sakęs, kad teta Aldona Liobytė jus dar privertė ir groti vaikystėje…
Dėl bendro išsilavinimo! Tie humanitariniai dalykai tuomet buvo reikšmingi…
Bet sutikite - tas kelias nebuvo toks tiesus ir paprastas?
Ne, bet čia jau ne mano pasirinkimas. Čia jau man likimas taip parinko. Nes kai stojau į Dailės institutą - neįstojau. Tada tetulė Aldona Liobytė nenorėjo, kad aš eičiau kur nors į gamyklą dirbti. Ji galvojo, kad su mano silpnu charakteriu būčiau nuėjęs blogais keliais. Tai geriau, kad stočiau bet kur, bet į aukštąją mokyklą. Tai aš įstojau į Pedagoginį institutą, į fiziką ir matematiką. O vėliau Dailės institute, kadangi grynųjų specialybių nebuvo, tik taikomosios, tad nebuvo kur ir stoti. Tai stojau į architektūrą.
Bet neilgai ištvėrėt?
Ne! Atsirado galimybė ir aš perėjau į grafiką.
Keletą kartų pasakėt, kad Dievulis, galbūt likimas man taip davė. Jūs - fatalistas?
Na, taip patogiau. Dievulį tai aš kaip simbolį pasitelkiu, aš nesu religingas. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad žmogui yra skirtas kažkoks gyvenimas. Šv. Paulių paskaičiau, taigi jis irgi tą patį sako: lygina Dievą su puodžium. Sako, kad puodžius lipdo įvairius indus - ir šventinius, ir tualetinius, ir nieko jau nepadarysi. Tokį jis tave nulipdė, toks ir būsi…
Pakalbėkim apie antrą veiksnį, kuris turi labai daug įtakos dailininkui. Tai tikrovė. Per pastaruosius dešimtmečius, aišku, mūsų gyvenimas pasikeitė įvairiais rakursais. Kiek jis veikia jus, kiek jis yra jums įdomus?
Jis man visiškai nėra įdomus. Nors gal ir negalėčiau taip pasakyti. Pavadinčiau save daugiau stebėtoju. Manau, aš labiau viduj gyvenu negu išorėj. Sakyčiau, kad esu labai turtingas. Jau retai yra turtingesnių už mane. Nes manau, kad didžiausias turtas yra ne nieko neturėjimas, bet nieko nenorėjimas turėti. Aišku, žmogus nėra laisvas - kažką tu turi turėti, kad kūnui būtų gera. Kūnas mat labai kategoriškai reikalauja. Aš kartais įsivaizduoju, kad būčiau laimingesnis, jeigu turėčiau daug mažiau. Pažiūrėkit, kaip aš čia dirbtuvėj apsikrovęs! Čia juk būtų galima 90 procentų visko išmesti ir aš turbūt jausčiausi geriau. Bet rankos nekyla. O laisvės turiu labai daug. Ir tai didžiulis mano turtas…
Ar mes galim apsukti šitą klausimą? Jeigu tikrovė menininką veikia netiesiogiai, kaip tuomet jūs regite, vertinate, kiek menas gali turėti įtakos žmogui? Jūs esat kažkada pasakęs, kad kūriniai, kurie neveikia žmogaus, išvis yra tuščias reikalas. Bet apskritai kiek jie gali veikti žmogų? Galbūt iš tikrųjų šiandieninė dailė ir neskirta paveikti žmogų?
Nebūtinai dailė, bet apskritai kultūra. Mat yra skirtingi poveikiai. Pagal tuos poveikius galima kultūrą skirstyti į tam tikras rūšis. Neprisimenu, kur skaičiau, kad kultūrą skirsto į rafinuotą kultūrą, viduriniąją ir vulgariąją kultūrą. Vulgari kultūra - lyg ir negražus toks žodis, bet iš tikrųjų tai yra ta kultūra, kuri teikia žmonėms poilsį, kuriai nereikia specialaus išsilavinimo, pastangų ją suvokti. Šios kultūros pagrindinis vartotojas - masinis žmogus, kurį filosofas Arvydas Šliogeris pavadino žmonijos stuburu. Šie žmonės dirba savo darbus ir maitina visokius veltėdžius dailininkus. Tai negi po sunkios darbo dienos jie dar galėtų kažkokią ypač sudėtingą kultūrą vartoti? Jie, žinoma, žiūri meksikietiškus serialus, pasiilsi, išgyvena kartu su veikėjais. Aš, pavyzdžiui, šią vulgariąją kultūrą labai vertinu. O ir pats, jeigu esu pavargęs, grįžtu namo išsekęs nuo kūrybinių kančių, tai, atvirai sakant, geriau pasižiūriu filmą su Schwarzeneggeriu negu kokį sudėtingą meną… Todėl manau, kad tai yra ta kultūra, kuri teikia žmogui poilsį ir atsipalaidavimą, reikia ją labai aukštai vertinti.
Yra ir rafinuota kultūra, kurią suvokti gali tiktai vienetų vienetai. Bet tie vienetų vienetai irgi gyvena tarp mūsų ir jiems ta kultūra reikalinga.
Atvirai šnekant, daugelis menininkų dabar labai nusistebėtų jūsų žodžiais. Nes menininkai gana skaudžiai žiūri į tą, - jeigu jūs pavadinote vulgariąja, tai vadinkim vulgariosios - kultūros tam tikrą dominavimą mūsų gyvenime. Todėl meno žmonės ir jaučiasi nustumti į šalį. Tarsi ta kultūra, tikroji ar aukštoji, kad ir kaip mes ją pavadintume, jinai vis siaurėja. O ta populiarioji, madinga kultūra, užgrobia vis daugiau erdvės…
Čia ir yra visuomenės struktūros diktatas. Kadangi dabar yra demokratija, daugumos valdžia, tai ta kultūra ir dominuoja, kuri įtinka daugumai. Man atrodo, tai logiška. O kaip, sakykim, būdavo prieš kelis šimtus metų? Tuomet visuomenėje dominavo aristokratai, kurie buvo išsilavinę šioj sritį. Tad tuo metu galbūt dominavo rafinuota kultūra?
Bet jūs į visa tai, kaip supratau, žiūrite labai atlaidžiai, tolerantiškai…
Aš stengiuosi taip daryti. Aš nebepasitikiu savo nuotaikomis, nuostatomis, nuomonėmis. Vis stengiuosi patikrinti. Ir savęs vertinime. Aš stengiuosi į viską žiūrėti objektyviai, tarsi kitų žmonių akimis.
Tačiau aš tokiu atveju noriu pacituoti vieną jūsų straipsnį, kuris 2002 m. pabaigoje pasirodė “Kultūros baruose”. Jis vadinasi “Dailė ir laikmetis”. Jūs rašote apie tokią dailę, kurią irgi skirstote į tokias dvi dalis - dailę sau ir dailę laikmečiui. Ir kalbat ganėtinai skaudžiai apie tą dailę laikmečiui, kurią vadinate prisitaikiusia prie mados. Tai, sakyčiau, kitokios nuotaikos tuo metu buvo?
Aš nuomones keičiu drąsiai. Aš nebijau, aš žmogus labilus. Galiu pasakyti, kad tikrai niekad nesitaikiau, nenorėjau būti madingas. Aš dariau tai, kas man patinka. Daryti tai, kas patinka, yra paprasčiausia gyvenime. Vadinasi, aš gyvenu be pastangų, spontaniškai. O gal aš ir nusišnekėjau kiek šitam straipsny? Kadangi iš to, ką rašiau, kas nors gali suprasti, kad jeigu dailininkas tapo paveikslus, kurie šiuo metu yra madingi, tai būtinai jisai nori kažkam įtikti. Būtent kažkam, o ne sau. Tai nenuoširdu.
Na, ne, ne, jūs taip nerašėt. Jūs rašėt, kad šiuolaikinė dailė taip pat įdomi.
Būtent šitaip aš negalvoju. Nes labai galimas daiktas, kad dailininkas kuria nuoširdžiai ir jo prigimtis diktuoja būtent tokį meną, kokį jisai kuria. Nesvarbu, ar jis madingas, ar ne. Ar jis vaizduojamasis, ar konceptualusis. Šituos dalykus aš kategoriškai skiriu. Vaizduojamasis ir konceptualusis menas yra skirtingi dalykai ir be reikalo jie suplakami į vieną.
Vis dėlto kaip vertinate tą konceptualųjį meną?
Tai menas, skirtas ne jausmams, bet protui. Dabar valdo protas, ne jausmai. Sakau, aristokratų laikais galbūt valdė daugiau jausmai ir jėga. O dabar - praktinio proto valdžia. Tai, ko gero, tam praktiniam protui jausmai kaip tik ir kliudo. Ir nėra ko norėti, kad menas, skirtas jausmams, dominuotų. Todėl ir dominuoja menas, skirtas žmogaus protui. Taip kad čia yra irgi viskas teisinga.
Tada labai daug meno rūšių, kurios yra grįstos būtent jausmais, tarsi atkrinta?
Nepasakyčiau, kad jos atkrinta. Galbūt jų auditorija mažėja.
Tame pačiame straipsnyje “Dailė ir tikrovė” jūs sakote, kad dažnai seno dailininko kūryba yra niekam nereikalinga, nes jis tarsi kuria sau. Ir todėl ta kūryba nėra skirta vartotojiškai visuomenei ir jos niekas neperka. Ar tai yra tik seno dailininko problema?
Čia šiek tiek, manyčiau, dirbtinė problema. Mat dabar galvoju, kad valdžia formaliai yra daugumos valdžia. Iš tikrųjų vadovauja žmonės - pardavėjai, kaip aš juos vadinu. Ne tie, kurie už prekystalio stovi, bet tie, kurie gamina masinę produkciją ir ją parduoda. Masinė produkcija - tai daug vienodų daiktų, kuriems reikia daug vienodų žmonių, kad juos pirktų. Tai, žinot, tie seniai kaip ir nebenori pirkti daiktų, kurie jiems nereikalingi. Seniai nebetiki, kai jiems sako, kad jeigu tu neturėsi prašmatnaus automobilio, tai būsi nevykėlis. Arba jeigu nešiosi drabužius, kurie buvo madingi prieš 5 metus, tai tu esi visiškai degradavęs. Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad masinė produkcija vyksta, gaminami nauji daiktai ir kad reikia vis pirkti naują, naują, naują… Mada labai reikšminga, nes ji skatina tą prekybą. Pvz., žmogus nusiperka mašiną, kuri ilgai jam tarnauja. Tada jam pasakoma, kad tu nevykėlis, nes važinėji sena mašina. Nesvarbu, kad ji važiuoja puikiausiai. O jauni žmonės, kurie dar nepasitiki savim, dar nėra brandaus proto, dar neturi patirties, jie tiki milžiniška reklamos galia. Ir užtai dabar seniai tampa tarsi pavojingi.
Kai kas sako, kad menininkas sukuria geriausius savo kūrinius iki 30 metų. Vėliau jis nieko gera nebepadaro... Atsiprašau, bet dailės istorija rodo visai ką kita. Iš esmės geriausius, brandžiausius darbus didieji dailininkai sukūrė būdami per 50 metų. Pavyzdžiui, ką sukūrė Tiziano jaunystėje, aš net nežinau.
Tuomet geriausi jūsų darbai dar prieš akis?
Aš norėčiau tuo tikėti, bet nežinau. Jokių taisyklių, matyt, nėra. Čia labai individualu ir nieko negalima nuspėti.
Ši vidinė laisvė, dabar jūsų suvokta taip ryškiai, ar ji duoda naujų impulsų kūrybai?
Aš nežinau, iš kur tie impulsai kūrybai ir kaip ta kūryba pasidaro. Aš pritariu Jungui, kuris sako, kad menininkas nežino, kodėl jis taip daro ir kaip jis daro. Menininkas yra tik instrumentas. Neaišku, iš kur tie vaizdai ateina, iš kur tie žodžiai ateina. Ir aš nežinau. Daug kas sako, kad ankstyvesni mano darbai yra geresni negu dabartiniai. Bet aš nieko negaliu pakeisti. Negaliu daryti taip, kaip anksčiau, man neišeina. Kažkas verčia mano ranką daryt šitaip - ir viskas. Žinoma, prisivertus galima būtų bandyti imituoti, bet nieko gera iš to neišeitų. Kažkas viduje sako - taip daryk. Galvoju, gal čia Dievulis mano ranką vedžioja. Bet taip nėra, nes tada mano darbai būtų tikrai geresni. Jeigu tikrai Dievulis dalyvautų - tai jau čia būtų… Čia greičiausiai ne Dievulis, čia, matyt, pasąmonė. Remiantis Freudu, į pasąmonę kažkokie vaizdai ateina iš aplinkos. Ir todėl vaizdai, kuriuos dailininkas paišo, būna prigimties ir aplinkos padiktuoti.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
