Prieš porą savaičių Irano prezidentas (http://www.president.ir/eng/) nutraukė 27 metų tylą ir JAV kolegai nusiuntė atvirą laišką (visas tekstas anglų (http://medias.lemonde.fr/mmpub/edt/doc/20060509/769629_lettre.pdf) arba rusų (http://www.president.ir/eng/ahmadinejad/cronicnews/1385/02/otherlanguage/index-ru.htm) kalba). Kaip žinia, šiuo metu Jungtinių Tautų Saugumo Taryba kaip tik sprendžia dėl sankcijų (http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/article/2006/05/08/AR2006050800141.html), kurios būtų taikomos Iranui už branduolinės programos plėtojimą.
Skaitant laišką pirmiausia pastebimas gilus Irano lyderio dvasingumas (bent jau tokį implikuoja teksto formuluotės ir argumentacija). Nuolatos kartojami bendri monoteistinių religijų pranašai (Mozė, Abraomas, Jėzus Kristus), jų skelbtos tiesos. Visą laišką jungia idėja, kad visi mūsų veiksmai turi būti vertinami dvasine plotme. Pažymėtina, kad laiško forma gana panaši (http://www.nytimes.com/2006/05/14/weekinreview/14word.html) į 1989-aisiais dvasinio Irano lyderio ajatolos Ali Kchomeinio laišką (http://www.memri.org/bin/articles.cgi?Area=sd&ID=SP46303) Tarybų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui.
Laiško dvasingumas skaitytoją verčia rinktis vieną iš dviejų pozicijų: a) atmesti dvasingumą ir šaltakraujiškai vertinti faktus, juos atribojant nuo pavienių emocinių argumentų; b) pritarti bendram emociniam pagrindui ir diskutuoti dėl atskirų klausimų sprendimo ar vertinimo.
Akivaizdu, kad oficiali JAV valdžia pasirinko pirmąjį kelią. Pavyzdžiui, JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Johnas R. Boltonas teigia (http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/article/2006/05/08/AR2006050800141.html), kad Irano prezidento laiškas – tai eilinis bandymas kalbėti „teisingai“, vos tik pajuntama, kad šalis prispausta. Ambasadorius primena, kad vos tik spaudimą baigus, Iranas vėl atnaujina urano sodrinimą, kuria branduolinius ginklus.
JAV prezidento atsakymas buvo dar tiesmukesnis (http://www.nytimes.com/2006/05/11/world/middleeast/11prexy.html?ex=1148270400&en=c6fb028dde6a02aa&ei=5070): „Atrodo, kad laiškas neatsako pagrindinio pasaulio keliamo klausimo: kada jūs atsisakysite savo branduolinės programos?“
Iš tiesų racionalus laiško skaitytojas turėtų pripažinti, kad laiško struktūra idealiai atitinka mandagaus kaltinamojo akto formą. Iš pradžių išvardijamos bendros abiejų lyderių pripažįstamos vertybės. Vėliau visame laiške žingsnis po žingsnio pateikiami paskutinių metų JAV užsienio politikos pavyzdžiai – karai Irake bei Afganistane, tarptautinės teisės pažeidimai Gvantanamo bazėje ir slaptuosiuose kalėjimuose Rytų Europoje. Kiekvienu atveju nagrinėjama, ar atitinkamas sprendimas buvo pagrįstas, ar gauti rezultatai atitiko žmonių dvasinius lūkesčius ir skiriamas dėmesys buvo tinkamas. Propagandiniu požiūriu – tai puiki vertybių priešpriešos taktika, kuria Iranas nuginkluoja šaltas ir bejausmes JAV.
Antrojo tipo skaitytojai (ir tokių – dauguma) sutiks, kad Irano prezidento pateikiami klausimai iš tiesų svarbūs. Kodėl skirtingai traktuojami mokslo tyrimai Vidurio Rytuose ir jų laimėjimai? Kodėl demokratiškai išrinkta Palestinos ar Lotynų Amerikos vadovai nepripažįstami? Kodėl Izraelis – pirmoji ir kol kas vienintelė dirbtinai sukurta valstybė? Kodėl Vakarai kare prieš Iraną rėmė taip vėliau savo nekenčiamą Saddamą Husseiną?
Klausimų Irano prezidentas pateikia daug. Keisčiausia, kad demokratiją, teisės viršenybę, nuomonių pliuralizmą ir žodžio laisvę ginančios JAV leidžia sau ignoruoti dialogo, pasiūlyto po 27 metų tylos, galimybę. Būdami JAV sąjungininkai, dialogo galimybę ignoruoti turime ir mes – Lietuva. O kaip į musulmono ištiestą ranką būtų reagavęs amžiną atilsį Jonas Paulius II? (http://braude.blogspot.com/2005/06/on-john-paul-iis-record-in-middle-east.html)
Autorius yra ryšių su visuomene konsultantas, jo internetinis dienoraštis – www.blogas.lt/liutauras.
