Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Sunku suvokti, kodėl kartais likimas taip žiauriai skriaudžia vis tuos pačius žmones. Štai Neringa Pociūtė, kuriai gegužės pradžioje sukako dvylika metų, nuo pat gimimo mato tik juodą pasaulį. Negana to, praėjusį sausį mergaitė antrąkart buvo palytėta skaudaus likimo piršto. Šįkart jis iš Neringos atėmė patį brangiausią žmogų - mamą.
- Gimiau aplink save nematydama nieko, - iki smulkmenų žinanti savo gyvenimo istoriją pasakojo simpatiška dvylikametė. - Kai man sukako trys savaitės, buvau operuota. Deja, regėjimo dovanos likimas taip ir neatsiuntė. Kartą mama perskaitė žurnale vieną "liaudiško gydymo" receptą ir nutarė jį išbandyti. Maždaug po penkių mėnesių pradėjau skirti spalvas, mačiau saulę, gėles, viską, kas supo mane. Deja, vaizdai buvo labai neryškūs, viską gaubė rūkas. Tačiau pasijutau žymiai drąsesnė - lyg vijurkas straksėdavau po kiemą, nubėgdavau pas čia pat įsikūrusius gaisrininkus, nieko nesisaugojau. Žinoma, žymiai dažniau užsigaudavau, vaikščiojau nubalnotais keliukais... Taip gyvenau iki dešimties metų. Prieš tai gydytojai jau buvo pašalinę kairiąją akį ir vietoj jos įdėję stiklinį proteziuką. Tačiau po operacijos ir dešinioji akis pradėjo "streikuoti" - pūliavo, išsivystė uždegimas. Galiausiai vėl viską apgaubė visiška tamsa...
Kretingoje prabėgo Neringos kūdikystė. Būdama ketverių metukų, ji su mama Algima Pociene išvyko gyventi į Višakio Rūdą (Marijampolės raj.), mat tėvams po vienu stogu pasidarė ankšta. Netrukus mamai jos brolis Algis "pripiršo" draugą Liną. Nors tuomet Neringai ėjo penkti metukai, ji sakė iki šiol negalinti pamiršti, kiek skausmo ir kančių teko patirti. Mat naujasis "tėtis" girtavo be saiko, labai mušdavo mamą ir ją pačią.
- Vieną kartą jis manęs vos nenuskandino vonioje, - guodėsi Neringa. - Mama buvo pradėjusi mane maudyti, tačiau patėvis nustūmęs ją šalin liepė atnešti mano drabužius, o pats tuo metu griebė man už galvos ir panardino į vandenį. Gerai, kad mama suskubo ateiti.
Mergaitė net krūpteli prisiminusi, kaip kartą mamos sugyventinis ją parklupdė kampe ir neleido miegoti visą naktį. Ir dėl tokios, jos manymu, smulkmenos - kad Neringa ne viską suvalgė ir nemiegojo pietų miego. Mama viską matė, tačiau savo dukros apginti negalėjo. Po trejų metų Algima Pocienė vis dėlto sugebėjo palikti šį žmogų.
Sulaukusią aštuonerių metų, Neringą mama išvežė į Kauno silpnaregių mokyklą. Valdiški namai nedvelkė šiluma, todėl mergaitė ypač laukė savaitgalių, kai galėdavo grįžti į namus. Kartais ją parsiveždavo mama, kartais atvykdavo naujasis patėvis Audrius Endziulis. Neringa jį, kaip ir ankstesnįjį mamos draugą, pradėjo vadinti tėčiu. Iš pradžių viskas klojosi neblogai. Vis dėlto net ir būdama neregė Neringa puikiai suprato, kas dedasi aplink. Kartą Audrius pas ją atvažiavo girtas. Suspaudusi kumščius, Neringa pasakojo, kaip ji su naujuoju "tėčiu" išlipo Višakio Rūdoje, kaip vedė jo dviratį ir jį patį bei tempė sunkius krepšius. Paskui supykusi sėdo ant to paties dviračio ir nuvažiavo, nežiūrėdama, į ką atsimuš. Po šio įvykio ji prašė mamos daugiau neleisti tokio "tėvo" į mokyklą. Jai buvo gėda ir skaudu. Deja, šiai mažai mergaitei buvo lemta išgyventi dar vieną tragediją.
Vieną praėjusio sausio dieną pas Neringą netikėtai atvažiavo jos dėdė - mamos brolis Algimantas. Iš jo mergaitė sužinojo, jog mamai atsitiko nelaimė. Esą ji parkritusi ant ledo su skalbiniais, stipriai susimušusi, paskui buvusi nuvežta į ligoninę, bet gydytojai jos pagydyti negalėję. Tačiau tikrąją tiesą mergaitė išgirdo vos atvažiavusi į mamos laidotuves. To paties dėdės žmona tiesiai išrėžė, jog mamą užmušė Audrius. Tokia klaiki žinia mergaitę visiškai sugniuždė, nes naujasis patėvis jau buvo užėmęs tam tikrą vietą mažametės gyvenime...
Kaip paaiškėjo, tą lemtingą sausio 24-osios vakarą Algima Pocienė su sugyventiniu vaišinosi pas tolimesnius kaimynus Andriušaičius. Paskui, apie pusę devintos vakaro, jau gerokai apgirtę susiruošė į namus. Kažkodėl pakeliui jų keliai išsiskyrė ir A. Endziulis parėjo pirmas. Pagaliau pasirodė ir Algima. Be jokios priežasties sugyventinis puolė prie moters ir smogė jai kumščiu į veidą. Ši neišlaikė pusiausvyros ir krito ant ledo. Vos spėjo atsikelti - Audrius dar keletą kartų smogė jai kumščiu į galvą, ėmė spardyti. Antrą kartą nukritusi žemėn A. Pocienė jau nebesikėlė. Supratęs, jog reikalai krypsta į blogąją pusę, A. Endziulis parnešė moterį į namus, bandė ją gaivinti, kvietėsi pagalbon kaimynus. Deja, Algimos prikelti nepavyko. Vėliau medikai konstatavo, jog A. Pocienė mirė nuo galvos sumušimo ir kraujo išsiliejimo į smegenis.
- Man leido paglostyti mamos veidą, paliesti drabužius, - pasakoja Neringa. - Pirmą kartą ją taip čiupinėjau. Ji buvo šalta... Jau tą pačią dieną dėdė su teta prašė pasirinkti, su kuo norėsiu gyventi. Atsakiau, jog pagalvosiu ir pasakysiu rytoj. Dėdės Algio žmona labai norėjo, kad pasirinkčiau jos šeimą, tačiau ten manęs visai netraukė. Aš nusprendžiau gyventi su savo tikruoju tėčiu...
Petras Pocius jau buvo sukūręs kitą šeimą, kurioje, be žmonos Audros sūnaus Danieliaus, jau krykštavo jųdviejų šviesiaplaukė dukrelė Nida. Petras Pocius su dukra Neringa bendraudavo ir anksčiau, aplankydavo ją silpnaregių mokykloje, pasveikindavo gimtadienio proga, kartais parsiveždavo į savo namus. Mergaitei čia patikdavo.
Neringa prisipažino, jog Audrą vadina mama. Klausydamasi mergaitės žodžių, ši jauna simpatiška moteris negalėjo suvaldyti ašarų. Ji prisipažino net nesvarsčiusi, kai Neringa pasirinko savo tėvą - dabartinį jos vyrą ir jo šeimą, ir sakė negalinti įsivaizduoti, kad galėjo būti kitaip. Tiesa, tokią negalią turinčiai mergaitei reikia ypatingos priežiūros ir dėmesio. Ypač sunku buvo iš pradžių, kai rytą vakarą tekdavo valyti pūliuojančias akutes, padėti apsitvarkyti... Dabar penkiems asmenims tenka spaustis nedidučiame dviejų kambarių butelyje. Šiuo metu dirba tik šeimos galva. Audra taip pat norėtų dirbti, tačiau dabar tokios galimybės nėra - ji tiesiog negali be priežiūros palikti Neringos. Penkerių metukų Nida visuomet pasiruošusi kartu su Neringa išeiti pasivaikščioti, jos kartu mokosi skusti bulves, plauti grindis, kloti lovas. Neringa sakė norinti išmokti visus namų ruošos darbus ir kuo toliau, tuo geriau jai sekasi.
