Albertas ONIŪNAS
Iš kalėjimų ligoninės Vilniuje paleistas ir nuo tolesnio bausmės atlikimo atleistas du žmones nužudęs plungiškis, buvęs Valstybės saugumo departamento karininkas Algis Buitkus (43 m.). Jis serga išsėtine skleroze, nevaldo kojų ir apatinės kūno dalies, savarankiškai beveik negali pajudėti, todėl jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir bausmės toliau atlikti negali.
Algis Buitkus baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, dirbo mokytoju, po Atgimimo tapo vietinės Sąjūdžio grupės nariu. Vėliau perėjo dirbti į sukarintas struktūras - SKAT-ą bei Valstybės saugumo departamento Telšių skyrių, kur buvo Plungės rajono inspektoriumi. 1994 metais A. Buitkus dėl iki šiol neaiškių priežasčių iš saugumo struktūrų buvo atleistas. Jis nebuvo atestuotas dėl sveikatos, nors tada jokia liga nesirgo.
Praėjus po atleidimo iš darbo trims savaitėms, A. Buitkus iš pistoleto "Margolin" su duslintuvu nušovė žinomą Plungės verslininką Praną Domarką.
Likus dienai iki P. Domarko nužudymo, mįslingomis aplinkybėmis dingo A. Buitkaus žmona Dana. Moters likimas nežinomas iki šiol, tačiau manoma, kad A. Buitkus nužudė žmoną per buitinį konfliktą ar iš pavydo, mat moteris buvo labai graži.
1993 metais dingo be žinios A. Buitkaus kolega, VSD Telšių skyriaus inspektorius Vilmantas Stončius. Pradžioje jis buvo laikomas dingusiu be žinios, vėliau imta manyti, jog pareigūnas nužudytas. Saugumiečio likimas paaiškėjo tik praėjusiais metais, kai už prekybą sprogmenimis sulaikytas plungiškis Linas Narkus prisipažino prieš septynerius metus dalyvavęs V. Stončiaus nužudyme. A. Buitkus nušovė V. Stončių miške prie Platelių, atsiviliojęs kolegą neva paslėptų sprogmenų ieškoti. Priežastis - A. Buitkus manė, kad V. Stončius yra KGB į Lietuvos saugumo struktūras infiltruotas agentas. Tuometinis VSD Telšių skyriaus viršininkas Bronius Mikuckis nuolat A. Buitkui aiškindavo, kad V. Stončius yra politiškai nepatikimas. Tuo tarpu B. Mikuckis palaikė santykius su V. Stončiaus žmona, o po vyro nužudymo ėmė su ja gyventi. Tad politinio nužudymo potekstė - paprasčiausias meilės trikampis, kuriame A. Buitkui teko žudiko (vykdytojo) vaidmuo. B. Mikuckiui V. Stončiaus nužudymo byloje taip pat yra pareikštas kaltinimas. Byla šiuo metu nagrinėjama teisme.
Su Algiu Buitkumi, tik prieš dieną paleistu iš kalėjimų ligoninės, kalbėjomės jo tėvų bute Plungėje, V. Mačernio gatvės daugiabutyje. Šalimais lakstė 11 metų A. Buitkaus sūnus Mantas. Nepavydėtinas šio vaiko likimas: neteko motinos ir vargu ar kada sužinos, kas jai atsitiko, tėvas - nusikaltėlis, sunkus ligonis.
- Mokytojas, verslininkas, sąjūdietis, patriotas, žudikas. Kaip tai atsitiko?
- Priežasčių daug. Į SKAT-ą ir saugumą atėjau vedamas gryno patriotizmo, palikęs garso įrašų studiją, parduotuvę žmonai. Todėl atleidimas iš darbo, be jokios abejonės, turėjo lemiamos reikšmės. Atleisdami iš saugumo man pasakė, kad esu ultrareakcingų pažiūrų. Oficialiai parašė, kad neatestuojamas dėl sveikatos, nors nė vienas gydytojas man negalėjo pasakyti, kuo sergu. O iš tikrųjų priežastys buvo visai kitos. Aš nesutikau su kairiųjų vykdoma "prichvatizacija". Konkrečiai ėmiau aktyviai domėtis, kaip iki tol beveik niekam nežinomas ir skolose paskendęs verslininkas Jonika už dešimt kartų mažesnę nei reali kainą įsigijo "Litodą". Tai buvo ne tik unikali, pelninga, vienintelė tokia Pabaltijyje gamykla. Buvo ir poilsiavietės, kiti objektai. Visa tai Jonika nusipirko viso labo už 300 000 dolerių. Ir tie pinigai buvo, manau, Kauno "Daktarų". Kai apie šį sandėrį pranešiau tuometiniam VSD Ekonominių nusikaltimų skyriaus viršininkui Valentinui Junokui, jis atrėžė: "Mes Vyriausybės nekontroliuojam". Dar bandžiau kažką aiškinti, o jis pakartojo tą patį dar aukštesniu tonu, ir pokalbis buvo baigtas. Taip pat buvo iškilęs konfliktas ir su J. Jurgelio pavaduotoju Tekoriumi. Kartą jis ant manęs užriko, o aš ramiai pasakiau, kad čia ne sovietų kazarmos, o Lietuvos saugumas ir nėra ko rėkauti. Po vieno tokio pasižodžiavimo jis atėmė iš manęs tarnybinį ginklą. Vėliau grąžino, bet nedovanojo įžūlumo ir, pasitaikius progai, manęs atsikratė.
- Tačiau darbo netekimas - dar ne priežastis nušauti P. Domarką...
- Taip, žinoma. Tiesiog krūvon susidėjo ir kiti dalykai. Tuo metu žmonos parduotuvė buvo P. Domarko valdomo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato patalpose. Jis ėmė siūlyti Danai pasimylėti, antraip žadėjo patalpų nuomos kainą pakelti iki 1,5 JAV dolerio už kvadratinį metrą. Tiek mokėti būtų buvęs absurdas. Dana iš manęs dar pasišaipė: "Koks tu saugumietis, jei tokio Domarko negali sutvarkyti?" Dar anksčiau P. Domarkas man buvo siūlęs palydėti jo krovinį per sieną. Tai nebuvo konkretus pasiūlymas, todėl kažką numykiau, ir tiek. Galop, kai nepavyko pasitelkus ekonominius svertus išdulkinti mano Danos, P. Domarkas pareiškė, kad po dviejų mėnesių su savo parduotuve nešdintumėmės lauk. Tad trūko visai nedaug - tik kibirkštėlės, kad su tuo padaru atsiskaityčiau. Darbo netekimas, kartu ir žmonos dingimas be žinios ir buvo paskutinis lašas į taurę. Beje, jokių pinigų iš P. Domarko seifo aš neėmiau. Šalia stovėjo diplomatas su 80 000 litų. Galėjau jį pasiimti, bet neėmiau. Man jo pinigų nereikėjo.
- Daug kas mano, kad savo žmoną nužudėte per buitinį konfliktą, galbūt iš pavydo, nes ji ne kartą buvo pastebėta ne visai blaivi įvairiose kompanijose...
- Jokiu būdu ne. Visi įtarimai prasidėjo todėl, kad L. Narkus, kuris davė prieš mane parodymus abiejų nužudymų bylose, daug ko ir prifantazuodavo. Kartą girtas L. Narkus tokiam M. pripasakojo, kad matė, kaip aš kirviu sukapojau žmoną ir sudėjęs į lagaminą išvežiau ir užkasiau. Tas M. iškart nubėgo į policiją. Toliau L. Narkus tris kartus kriminalistus kaip kokius kvailelius vežė į mišką rodyti tos vietos, kur atseit yra užkastas Danos lavonas. Aišku, neparodė... Visi įtarimai mano atžvilgiu ir yra tik tokio lygio. Ir kalbos apie mano kolegų "žygius" su Dana yra visiška nesąmonė. O į kavines ir barus aš ją pats siunčiau, kompanijose su banditais jinai rinko man reikalingą informaciją. "Berniukams", aišku, pasakydavo, kad yra saugumiečio žmona, tačiau vyras jau esą nusibodęs ir lai eina jis po velnių. Tokiu būdu ją paliesti buvo bijoma, o kai ką įdomaus sužinodavo. Man ne vienas draugas yra rodęs pirštu: "Žiūrėk, kur Dana sėdi ir su kuo..." Aš apsimesdavau kvaileliu - tegu, jei jai to reikia. Negi dabar kiekvienam aiškinsi, kad mes tokius detektyvinius žaidimėlius žaidžiame? Aš manau, kad Dana tapo kokio maniako auka, o galbūt buvo išvežta į užsienį ir parduota. Kartą teko vienoje kameroje sėdėti su merginų pardavimo į užsienio viešnamius specialistu. Aš paklausiau, ar įmanoma moterį ar merginą prieš jos valią išvežti į užsienį. Jis man atsakė: "Kaip du pirštus apšlapinti". Viena injekcija, padirbtas pasas, ir mergaitė važiuoja per sieną žaviai šypsodamasi ir nieko nesuprasdama. Be to, ji ir anksčiau buvo nežinia kokiais reikalais išvykusi į Klaipėdą, o man pasakiusi, kad važiuoja į Kauną. Jau kalėjime būdamas supratau, kad ji daug ką už mano nugaros darė.
- O kaip dėl V. Stončiaus nužudymo? Čia jau kokių nors savanaudiškų paskatų iš jūsų pusės sunku įžiūrėti. Kita vertus, sveiku protu nesuvokiama, kaip galima žudyti kolegą vien dėl to, kad jis lyg ir politiškai nepatikimas.
- Viskas buvo ne taip paprasta, kaip atrodo. Dabar jau aišku, kad kai viršininkas B. Mikuckis man aiškino apie V. Stončiaus nepatikimumą, iš tikrųjų galvojo apie jo žmoną. Jis su ja ilgai kalbėdavosi telefonu, bet tuo metu aš kažkaip nesuvedžiau galų, kad su pavaldinio žmona galima kalbėtis telefonu, bet apie ką kalbėtis 20-30 minučių? Be to, ir mano asmeninė patirtis ir turima informacija rodė, kad V. Stončius yra KGB infiltruotas į Lietuvos saugumą. Man visą gyvenimą imponavo tokios asmenybės kaip Pinočetas, Plechavičius ir pan. Maniau ir dabar manau, kad Lietuvai gyvybiškai būtinas autokratinis valdymas, bent jai pereinamuoju laikotarpiu. O tais metais vyko kažkas nenormalaus - vienas mūsų saugumietis buvo atleistas iš darbo dėl psichikos sutrikimų, kitas, toks Puškorius, pasirodė kvailas plepys, girtose kompanijose pasakojęs apie mūsų darbą. Į saugumą būdavo priimami buvę kriminalistai, anuomet ranka rankon dirbę su KGB. O tas V. Stončius apgaule gavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rekomendaciją dirbti saugume. Ir dar viena istorija. Kartą į mus kreipėsi viena plungiškė, iš kurios vilniškiai reketavo tam tikros sumos. Neva už skolą. Aš surinkau savo draugus iš SKAT-o, visi buvome apsiginklavę automatais ir karabinais. Ginklų dar trūko, tai iš savo viršininko B. Mikuckio operacijai pasiskolinau dar vieną pistoletą. Sugavome tuo reketininkus, bet neprisistatėm, jokių valstybinių institucijų pavadinimai nebuvo paminėti. Nuvežėm į mišką, davėm ūkiškai į kailį - jie buvo pašiurpę ir viską gražiai išpasakojo: kas siuntė, ko siuntė ir panašiai. Tai buvo vyrukai ne iš pagarsėjusios "Vilniaus brigados", o iš nedidelės savarankiškos gaujos. Aišku, jie buvo "brigadinių" kontroliuojami. Tai štai, laikom mes juos nelaisvėje, o vienas girtas skatietis veda vieną iš tų vyrukų į krūmus. Staiga bobutė, karvę ganyklon išvedusi, ima šaukti, kad išmindyta žolė. Tas mano skatietis daug negalvojęs išsitraukė dujinį revolverį ir pokštelėjo tai bobutei. Reketininkai nuo tokių dalykų buvo pašiurpę. Vėliau mes juos tvarkingai perdavėm Vilniaus kriminalinei policijai. Tai štai, prieš pat reketininkų sulaikymą atlekia į Plungę V. Stončius ir ultimatyviai pareikalauja grąžinti pistoletą. Jis man ne viršininkas, todėl atsisakiau. Be to, neetiška atvykti į rajoną, kurio nekuruoji, ir daryti tvarką.
Tuometinė saugumo kadrų politika lėmė situaciją, kai informacija banditams nutekėdavo iš Vilniaus - mūsų institucijos širdies. Štai po V. Stončiaus nužudymo iš sostinės į Telšius buvo atsiųsta superslapta, itin gerai ginkluota bei operatyvine technika aprūpinta kolegų grupė. Mums apie tai nebuvo pranešta. O sužinojom iš pagrindinės Telšių organizuotos nusikalstamos gaujos narių. Jie sužinojo iškart, vos tik ta slapta grupė pajudėjo iš Vilniaus. Banditai dar pasišaipė: "Ką čia su jumis kaimiečiais kalbėti - jūs vis tiek nieko nežinot. O mes kalbam su rimtais žmonėmis sostinėje". Štai taip.
- Ar jūs ir dabar esate įsitikinęs, kad elgėtės teisingai, pagal tų metų situaciją ir aplinkybes?
- Jokiu būdu. Septyneri metai už grotų buvo mano dvasinė skaistykla, tad dabar jaučiuosi dvigubai tobulesnis nei buvau. Kalėjau pareigūnų kolonijoje, kur galima išlaikyti savo žmogiškąjį orumą ir nereikia diena iš dienos kovoti už būvį. Man gėda, kad dėl savo įsitikinimų, ambicijų ar kitų priežasčių elgiausi taip primityviai. Bet kokios priežastys yra mažareikšmės, kai kalbama apie žmogaus gyvybę. Puikiai suprantu, kad V. Stončius galbūt ir nebuvo niekuo kaltas. Ir to Domarko žudyti nereikėjo. Nesvarbu ką jis būtų padaręs, mano reakcija buvo neadekvati.
- Kokios jūsų ligos perspektyvos, ar nemanote, kad tai Dievo bausmė?
- Susirgau 1998 metais. Iš pradžių buvo sunku valdyti vieną pėdą, toliau visai atsisakė kojos ir apatinė kūno dalis. Sunkiai koordinuoju rankų judesius, nebegaliu užsisegti marškinių sagučių. Sutriko rijimo refleksas. Gydytojai sako, kad tai lyg ir poliomielitas, lyg ir išsėtinė sklerozė. Manau, kad patys tiksliai nežino. Ateities prognozės aiškios - visiškas paralyžius ir mirtis. Tai nepagydoma. Galbūt tai ir Dievo bausmė, o gal išbandymas - nežinau. Laimei, atmintis ir intelektas kol kas visai nenukentėjo. Ką dar galiu pasakyti? "Ave vita, moriturus te salutat!"
