Gyvenimas pagal Jūratę
Irena ZUBRICKIENĖ
Jūratei Bisliukaitei - tik 30 metų, tačiau pati ji sako besijaučianti kone dvigubai vyresnė. Dabar Jūratės dienos slenka gana vienodai ir net kiek nuobodžiai - motinos draugo sodyboje Žirniškių kaime (Marijampolės savivaldybė). Užtat netolima Jūratės praeitis, anot pačios, - tikrai neplonas gyvenimo mokyklos vadovėlis: vaikų namai, nepilnamečių kolonija, keturi kartai teisiamųjų suole, ketveri laisvės atėmimo metai Panevėžio moterų kolonijoje, į šonus išdalinti jausmai ir iš jų gimę du sūnūs. Laisvėje praleistus pustrečių pastarųjų metų Jūratė laiko savotiška pergale. O ar realu nuo šiol Jūratei džiaugtis vien tokiomis pergalėmis?
"Valdiško vaiko" sindromas
Jūratė yra pirmagimis daugiavaikės šeimos kūdikis. Nors motinai buvo atimtos motinystės teisės ir ne vienerius metus teko augti vaikų namuose, šiandien Jūratei motina - ir draugė, ir nuostabus žmogus. Jos gyvena kartu. Jūratė pasidžiaugė, kad mama jau kelerius metus gyvena blaiviai. Jaunutė moteris pripažįsta, kad visų jos klystkelių pradžia ir buvo svaigalai. Mergaitė matydavo, kaip mamą skriausdavo tėtis. Šioji nusiramindavo tik išgėrusi. Iš pradžių alkoholis jai buvo kaip vaistas, labai greitai - jau ir nepakeičiamas maistas. Jūratė šiandien pasiryžusi mūru stoti prieš žmones, užgauliojančius jos motiną ir primenančius jai praeitį. Jaunai moteriai pikta, kad visi linkę bausti ir smerkti tuoj pat, neįsigilinę į poelgių priežastis.
- Aš iki šiol nesuprantu, už ką buvau pasiųsta į nepilnamečių koloniją, nuo kurios viskas ir prasidėjo! - savo "riedėjimo žemyn" startą apmaudžiai prisimena Jūratė. - Tuomet mokiausi virėjos specialybės Vilkaviškio profesinėje technikos mokykloje. Buvo labai madinga dažytis plaukus sruogelėmis. Aš jas pašviesindavau amoniaku. Kartą juokais kyštelėjau vaikinams pauostyti to amoniako. Reakcija buvo momentinė - buvau apkaltinta, kad esu toksikomanė!
Kai mokyklos vadovybė pasigailėjo perspėtos ir pribaugintos merginos ir skyrė du bandymų mėnesius, Jūratė, anot pačios, norėjo pasirodyti esanti "labai kieta" ir tą patį vakarą prisigėrė. Užtat kitą dieną jau buvo išvežta į įstaigą "baubą". Vilniuje ji, kaip ir kitos naujokės, pirmiausia buvo įkurdinta vienoje medicinos įstaigoje, kad ištirtų sveikatą. Iš čia šešiolikmetė protestuotoja, nelinkusi greitai pasiduoti, sugebėjo pabėgti. Dabar moteris mano, kad dar ne vienas jos nusikaltimas vėliau buvo padarytas protestuojant, bandant pasipriešinti ir nežinia kam įrodyti, kad esi "kietesnė", nereikalaujanti pasigailėjimo.
Jaunystės pakeleivės - kvailystės
Jūratei pavyko pačiai sau ir kitiems įrodyti, kad teisėsaugininkai dirbo atsainiai - pabėgusi mergina namuose ir aplink juos (tuomet motina gyveno Kazlų Rūdoje) slapstydamasi prasitrynė pusantrų metų (su mama uogaudavo ir grybaudavo), nors buvo "medžiojama". Vėliau įkliuvo pati - Kaune su drauge pavogusi du magnetofonus ir, abiem gerokai aplaisčius sėkmę, pasityčiojusi iš sutiktų policininkų. "Išaiškintai" teko pusę metų atbūti "už senas nuodėmes". Grįžus į Kazlų Rūdą, toliau traukė pagyventi kvailiojant, nes jokių rimtų užsiėmimų nebuvo. Bekvailiojant buvo pradėtas Jūratės pirmagimis Svajūnas. Kadangi aplinkui tebuvo girdėti kalbos, esą obuolys nuo obels netoli terieda, Jūratė, kaip dabar pati sako, privalėjo nenuvilti "žinovų" - įrodyti, kad taip ir yra. Šiandien jauna moteris mąsto galėjusi elgtis kitaip - laikytis vaikelio ir kabintis į gyvenimą. Tačiau buvo atvirkščiai - tuščiomis rankomis aplankyti sūnelio Jūratė nedrįsdavo, tad motinos ir sūnaus ryšys trūkinėjo.
Jūratė įsidarbino pas ūkininkę. Labai ilgai laukė vis žadėto atlyginimo, per pusantrų metų tapusio bene 5 000 litų skola. Kai kantrybė išseko ir apėmė neviltis, suveikė pyktis ir kerštas - Jūratė padegė ūkininkės daržinę su 14 tonų šieno. Viskas virto degėsių krūva. Tada dar paaiškėjo, kad ūkininkė sodybą jau buvo pardavusi - vadinasi, Jūratė sunaikino niekuo dėtų žmonių turtą. Iki tol tris kartus teistai jaunutei moteriai, kuri negalėjo reklamuotis esanti mažylio mama (Svajūnas tebeaugo savaitiniame darželyje), Temidė buvo negailestinga - paskirti ketveri metai už grotų. Jūratė įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus jaunystę lydi įvairios kvailystės, tik vieniems jos baigiasi juoku, o kitiems skaudžiai įkanda. Save Jūratė priskiria pastarųjų nelaimėlių grupei.
Patirtis - per paklydimus
Ketverius kolonijoje praleistus metus Jūratė laiko bene svarbiausiais savo gyvenimo brandos metais. Tik čia ji suprato, kokia didelė gali būti vienatvės, išdavystės, nesiskaitymo su žmogumi kaina. Jūratės nuodėmklausys buvo jos mama, rašiusi laiškus ir palepindavusi siuntiniais. Kai kitos kalinės organizuodavosi nors trumpučius pasimatymus su laisvėje likusiais savo vaikais, Jūratė šitą mintį vijo šalin. Moteriai taip pat norėjosi pamatyti ūgtelėjusį Svajūną ir priglausti jį prie krūtinės, tačiau ji nesiryžo vaikui save priminti grotuotoje aplinkoje - juk pirmieji įspūdžiai neišdildomi. Tuo metu berniukas buvo įkurdintas prie Marijampolės esančiuose vaikų namuose. Motinos ir vaiko pažintis atsinaujino tik po ketverių nesimatymo ir nebendravimo metų - Jūratei sugrįžus į laisvę ir apsigyvenus motinos draugo namuose. Juose dabar Svajūnas, jau vienuolikmetis vyrukas, visuomet laukiamas ir randa savo vietą. Nors berniukas žino, kad Jūratė yra jo mama, tačiau dažniau pavadina vardu ir kreipiasi Jūratei neįprastai - "jūs". Moteris sakė dar niekada su sūnumi nekalbėjusi apie "zonoje" praleistus metus. Tiesa, iš visokių "geradarių" jis greičiausiai tai žino, tačiau Jūratė morališkai ruošiasi pati paaiškinti viską, kaip ir kodėl tai buvo.
"Ne tėvų namuose" kartu su Jūrate gyvena ir antruosius įpusėjęs antrasis jos sūnelis Armandas, gimęs po metų, kai sugrįžo iš kolonijos. Jūratė neslepia, kad Armandas "pririšo" ją prie namų - o ir noro bei laiko naujoms kvailystėms nebelikę.
Paklausta, ar su nusikaltimais ir nelaisve "užrišta", Jūratė šypsodamasi pasukiojo galvą: nors "zonos" jau nesibaiminanti ir neatsižadanti (ne veltui liaudies išmintis pataria neatsižadėti trijų dalykų), tačiau tikrai labai nenorinti, nes yra ką veikti ir laisvėje. Moteris pasiilgusi ramybės.
- Iš visų klaidų žmogus mokosi, bet geriausios pamokos - kai mokomasi iš savo klaidų, - filosofavo Jūratė. - Tačiau tarp tų "pamokų" mano mintyse didžiausią vietą užima svajonė, kurios vedama dabar ir gyvenu: abudu mano vaikai turi gyventi po vienu stogu ir kartu su manimi! Kol tikėsiu, kad svajonei lemta išsipildyti, laikysiuosi iš paskutiniųjų, - gudriai "išbūrė" savo ateitį Jūratė.
Audriaus VISOCKIO nuotr. :
- Jūratė Bisliukaitė: "Nesu šeimos žmogus, bet vaikai man - šventas dalykas"
