Gyvenimas pagal Jūratę
Visada yra galimybė sustoti, atsitiesti
Ir duobės, ir kalvelės - tame pačiame kelyje
Irena ZUBRICKIENĖ
Jūratei Bisliukaitei - tik 30 metų, tačiau pati ji sako besijaučianti kone dvigubai vyresnė. Dabar Jūratės dienos slenka gana vienodai ir net kiek nuobodžiai - motinos draugo sodyboje Žirniškių kaime (Marijampolės savivaldybė). Užtat netolima Jūratės praeitis, anot pačios, - tikrai neplonas gyvenimo mokyklos vadovėlis: vaikų namai, nepilnamečių kolonija, keturi kartai teisiamųjų suole, ketveri laisvės atėmimo metai Panevėžio moterų kolonijoje, į šonus išdalinti jausmai ir iš jų gimę du sūnūs. Laisvėje praleistus pustrečių pastarųjų metų Jūratė laiko savotiška pergale. O ar realu nuo šiol Jūratei džiaugtis vien tokiomis pergalėmis?
"Valdiško vaiko" sindromas
Jūratė yra pirmagimis daugiavaikės šeimos kūdikis. Nors motinai buvo atimtos motinystės teisės ir ne vienerius metus teko augti vaikų namuose, šiandien Jūratei motina - ir draugė, ir nuostabus žmogus. Jos gyvena kartu. Jūratė pasidžiaugė, kad mama jau kelerius metus gyvena blaiviai. Jaunutė moteris pripažįsta, kad visų jos klystkelių pradžia ir buvo svaigalai. Mergaitė matydavo, kaip mamą skriausdavo tėtis. Šioji nusiramindavo tik išgėrusi. Iš pradžių alkoholis jai buvo kaip vaistas, labai greitai - jau ir nepakeičiamas maistas. Jūratė šiandien pasiryžusi mūru stoti prieš žmones, užgauliojančius jos motiną ir primenančius jai praeitį. Jaunai moteriai pikta, kad visi linkę bausti ir smerkti tuoj pat, neįsigilinę į poelgių priežastis. Jeigu Jūratės tėvas nebūtų skriaudęs savo žmonos, daugybės juodų dienų šeima būtų išvengusi. Gyvendama vaikų namuose Jūratė dažnai matydavosi su mama ir laukė, kada vėl galės gyventi kartu. Belaukiant gyvenimas pasiūlė aibę situacijų, kai reikėjo pasielgti "ne taip, kaip norėtųsi". Jūratės teigimu, vien tai, jog esi ne šeimos vaikas, kitiems leisdavo nesiskaityti, juodinti, įtarti ir apkaltinti be įrodymų.
- Aš iki šiol nesuprantu, už ką buvau pasiųsta į nepilnamečių koloniją, nuo kurios viskas ir prasidėjo! - savo "riedėjimo žemyn" startą apmaudžiai prisimena Jūratė. - Tuomet mokiausi virėjos specialybės Vilkaviškio profesinėje technikos mokykloje. Buvo labai madinga dažytis plaukus sruogelėmis. Aš jas pašviesindavau amoniaku. Kartą juokais kyštelėjau vaikinams pauostyti to amoniako. Reakcija buvo momentinė - likau apkaltinta toksikomane!
Už tai Jūratei teko išklausyti ne vieną moralą ir net stovėti prieš visą mokyklos kolektyvą. "Nuodėmklausiai" priminė ir kitą esą chuliganišką atvejį, kai Jūratė iš draugės marškinių vogčiomis išsikirpo tuo metu jai būtiną skarelę. Tuokart būtų išsikirpusi iš savo, bet, būdama "valdiškas vaikas", tokių neturėjo. Kai mokyklos vadovybė pasigailėjo perspėtos ir pribaugintos merginos, skirdama du bandymų mėnesius, Jūratė, anot pačios, norėjo pasirodyti "labai kieta" ir tą patį vakarą prisigėrė. Užtat kitą dieną ji jau buvo išvežta į įstaigą - "baubą". Vilniuje ji, kaip ir kitos naujokės, pirmiausia buvo įkurdinta vienoje medicinos įstaigoje, kad ištirtų sveikatą. Iš čia šešiolikmetė protestuotoja, nelinkusi greitai pasiduoti, sugebėjo pabėgti. Dabar moteris mano, kad dar ne vienas jos nusikaltimas vėliau buvo padarytas protestuojant, bandant pasipriešinti ir nežinia kam įrodyti, kad esi "kietesnė", nereikalaujanti pasigailėjimo.
Jaunystės pakeleivės - kvailystės
Jūratei pavyko pačiai sau ir kitiems įrodyti, kad teisėsaugininkai dirbo atsainiai - pabėgusi mergina namuose ir aplink juos (tuomet motina gyveno Kazlų Rūdoje) slapstydamasi prasitrynė pusantrų metų (su mama uogaudavo ir grybaudavo), nors buvo "medžiojama". Vėliau įkliuvo pati - Kaune su drauge pavogusi du magnetofonus ir, abiem gerokai aplaisčius sėkmę, pasityčiojusi iš sutiktų policininkų. "Išaiškintai" teko pusę metų atbūti "už senas nuodėmes". Grįžus į Kazlų Rūdą, toliau traukė pagyventi kvailiojant, nes jokių rimtų užsiėmimų nebuvo. Bekvailiojant buvo pradėtas Jūratės pirmagimis Svajūnas. Kadangi aplinkui tebuvo girdėti kalbos, esą obuolys nuo obels netoli terieda, Jūratė, kaip dabar pati sako, privalėjo nenuvilti "žinovų" - įrodyti, kad taip ir yra. Neturint atskiro savo kampo (su Jūratės motina tuomet gyveno keli vaikai), Svajūnas buvo priimtas į Kazlų Rūdos savaitinį darželį. Tuomet Jūratę pamažu apėmė gili depresija - darbo nėra, pinigų susiremontuoti tėvo butui nėra, vaikelis atskirai... Jaunoji mamytė pradėjo bėgti nuo problemų - su draugais gimdavo planas ką nors pavogti, sėkmė buvo aplaistoma, o ir bausmių ne visada išvengta. Šiandien Jūratė mąsto galėjusi elgtis kitaip - laikytis sūnelio ir kabintis į gyvenimą. Tačiau buvo atvirkščiai - tuščiomis rankomis aplankyti sūnelio Jūratė nedrįsdavo, tad motinos ir sūnaus ryšys trūkinėjo.
Dar viena gili duobė Jūratės kelyje buvo mįslinga tuomet pirmokėlio broliuko Regimanto žūtis 1994 metais. Nežinia kur prapuolęs ir ne vieną parą ieškotas vaikas vėliau buvo rastas negyvas miške. Ekspertai nustatė, kad berniukas sušalęs. Tačiau vaiko artimųjų tai neįtikino - šaldamas žmogus riestųsi į gumulą, o Regimantukas buvo rastas atmestomis rankomis, tarsi būtų kieno nors atneštas ir pamestas. Jūratė mano, kad broliukas tapo iš matymo pažįstamo seksualinio maniako auka - buvo nužudytas kaip įvykdyto nusikaltimo liudininkas. Seseriai rūpėjo pareigūnus "užvesti ant kelio", tačiau jos tuomet susikurtas įvaizdis buvo labai nedėkingas.
Dvejonių kankinama Jūratė įsidarbino pas ūkininkę. Labai ilgai laukė vis žadėto atlyginimo, per pusantrų metų tapusio bene 5000 litų skola. Kai kantrybė išseko ir apėmė neviltis, suveikė pyktis ir kerštas - Jūratė padegė ūkininkės daržinę su 14 tonų šieno. Viskas virto degėsių krūva. Tada dar paaiškėjo, kad ūkininkė sodybą jau buvo pardavusi - vadinasi, Jūratė sunaikino niekuo dėtų žmonių turtą. Iki tol tris kartus teistai jaunutei moteriai, kuri negalėjo reklamuotis esanti mažylio mama (Svajūnas tebeaugo savaitiniame darželyje), Temidė buvo negailestinga - paskirti ketveri metai už grotų. Jūratė įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus jaunystę lydi įvairios kvailystės, tik vieniems jos baigiasi juoku, o kitiems skaudžiai įkanda. Save Jūratė priskiria pastarųjų nelaimėlių grupei.
Patirtis - per paklydimus
Ketverius kolonijoje praleistus metus Jūratė laiko bene svarbiausiais savo gyvenimo brandos metais. Tik čia ji suprato, kokia didelė gali būti vienatvės, išdavystės, nesiskaitymo su žmogumi kaina. Jūratės nuodėmklausys buvo jos mama, rašiusi laiškus ir palepindavusi siuntiniais. Kai kitos kalinės organizuodavosi nors trumpučius pasimatymus su laisvėje likusiais savo vaikais, Jūratė šitą mintį vijo šalin. Jai taip pat norėjosi pamatyti ūgtelėjusį Svajūną ir priglausti jį prie krūtinės, tačiau moteris nesiryžo vaikui save priminti grotuotoje aplinkoje - juk pirmieji įspūdžiai neišdildomi. Tuo metu berniukas buvo įkurdintas prie Marijampolės esančiuose vaikų namuose. Motinos ir vaiko pažintis atsinaujino tik po ketverių nesimatymo ir nebendravimo metų - Jūratei sugrįžus į laisvę ir apsigyvenus motinos draugo namuose. Juose dabar Svajūnas, jau vienuolikmetis vyrukas, visuomet laukiamas ir randa savo vietą. Nors berniukas žino, kad Jūratė yra jo mama, tačiau dažniau pavadina vardu ir kreipiasi Jūratei neįprastai - "jūs". Moteris sakė, kad dar niekada su sūnumi nekalbėjusi apie "zonoje" praleistus metus. Tiesa, iš visokių "geradarių" jis greičiausiai tai žino, tačiau Jūratė morališkai ruošiasi pati jam paaiškinti viską, kaip ir kodėl tai buvo.
- Svajūnas yra protingas vaikas ir supranta, kad gyventi kartu su manimi galėtų tik tuomet, kai turėčiau savo pastogę, - ramiai dėstė Jūratė. - Kada ir apskritai ar tai bus, nežinia. Gali būti, kad Svajūnui teks pakartoti mano vaikystę. Negaliu taip žaisti su vaiku - pasiimti kartu gyventi, o pablogėjus gyvenimo sąlygoms, vėl jį atiduoti. Juk ne tėvų namuose gyvenu.
Beje, "ne tėvų namuose" kartu su Jūrate gyvena ir antruosius įpusėjęs antrasis jos sūnelis Armandas, gimęs po metų, kai sugrįžo iš kolonijos. Vaikelio tėvas, anot Jūratės, ne šeimos žmogus, ne ramstis - greičiau pats reikalaujantis tvirtos rankos. Jiedu negyvena kartu, ateities su juo moteris nesieja. Kaip ir Svajūno tėvas - gabesnis "vaiką padaryti", o ne jį auginti. Jūratė neslepia, kad Armandas "pririšo" ją prie namų - o ir noro bei laiko naujoms kvailystėms nebelikę. Bene visi pastarieji metai Jūratei praėjo važinėjant su sūneliu po ligonines ir sanatorijas - mažylis turi sveikatos problemų.
Paskui svajonę
Paklausta, ar su nusikaltimais ir nelaisve "užrišta", Jūratė šypsodamasi pasukiojo galvą: nors "zonos" jau nesibaiminanti ir neatsižadanti (ne veltui liaudies išmintis pataria neatsižadėti trijų dalykų), tačiau tikrai labai nenorinti, nes yra ką veikti ir laisvėje. Jūratė pasiilgusi ramybės. Kai atsiranda jos perteklius, moteris perstumdo savo kambario baldus, perskalbia net ir švarius drabužius, tvarkosi ir tvarkosi - darbo nesibaido. "Zonos" dvasios dabar jai neleidžia pamiršti vėl už grotų atsidūrusi geriausia Jūratės draugė Inga. Kai gimė Armandas, Inga buvo šalia, abi bandžiusios pradėti naują gyvenimo etapą, tačiau Inga "vėl sėdusi ant adatos". Anot Jūratės, tokių kvailysčių nepripažindama ir šiam įpročiui netarnaudama, ji su Inga susipyko. Dabar sielojasi - galbūt per mažai jai padėjusi, gal per mažai pasitikėjusi, norėjusi draugės ydą, tapusią liga, numarinti staiga.
- Iš visų klaidų žmogus mokosi, bet geriausios pamokos - kai mokomasi iš savo klaidų, - filosofavo Jūratė. - Tačiau tarp tų "pamokų" mano mintyse didžiausią vietą užima svajonė, kurios vedama dabar ir gyvenu: abudu mano vaikai turi gyventi po vienu stogu ir kartu su manimi! Kol tikėsiu, kad svajonei lemta išsipildyti, laikysiuosi iš paskutiniųjų, - gudriai "išbūrė" savo ateitį Jūratė.
Audriaus VISOCKIO nuotr. :
- Jūratė Bisliukaitė: "Nesu šeimos žmogus, bet vaikai man - šventas dalykas"
2002 05 20
