Vienintelės tetos nuosprendis kalinčiajai: nesi laukiama išskėstomis rankomis
Globėjų pasitikėjimą pamynusios žudikės laukia nežinia
Kalinčios dukterėčios atsivertimą sutuoktiniai vadina neįtikėtinu stebuklu
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Keturiasdešimtmečių sutuoktinių Jekaterinos ir Algimanto Audėjaičių, gyvenančių Kalvarijoje (Marijampolės apskritis), pastaruosius penkerius metus gana ramiai tekėjusią kasdienybę sujaukė netikėta ir nelaukta žinia iš Panevėžio moterų kolonijos: vasarą į laisvę ketinanti išeiti Daiva Sakalauskaitė (24 m.), jų dukterėčia, nuo mažens auginta kaip savas vaikas, viliasi sugrįžti į turėtus namus. Bene prieš devynerius metus globėjų paskutinįkart matyta Daiva, iki šiol net nepalepinusi jų laiškais iš kolonijos, tikina "labai pasikeitusi ir supratusi, kiek skausmo sukėlė savo artimiausiems žmonėms", ir namų ieško ten, iš kur kažkada neatsigręždama pabėgdavo - jei ne per duris, tai per langą.
Priglaudė likusią be tėvų
Būdama vos trejų metukų, Daiva Sakalauskaitė liko be tėvų globos - motina Liuba už vagystes sėdo už grotų, o tėvas Algis pasuko tik jam žinomais keliais (dabar galėtų gyventi kažkur Kėdainių krašte). Anūkę priglaudė močiutė - netikra Liubos motina, o netrukus visus rūpesčius itin miela mažyle perėmė šeimą sukūrusi netikra Liubos sesuo (abi to paties tėvo dukterys). Sutuoktiniams likimas nelėmė susilaukti savo vaikų, tad Daivutė užkariavo abiejų širdis ir buvo auginama kaip tikra dukrelė. Pasak Algimanto Audėjaičio, mergaitė buvo labai švelni, lipšni, graži - ne vienas praeivis palydėdavęs pasigėrėjimo kupinu žvilgsniu. Šeimos, kurioje Daiva išvengė niekam nereikalingo vaiko likimo, o jaunoji pora mėgavosi galimybe rūpintis ir džiaugtis mažu žmogučiu, truko apie dešimt metų. Tiesa, iš pradžių būta sukrėtimų. Kartą, kai Audėjaičiai dar gyveno Elektrėnuose ir Daiva jau lankė trečią klasę, ji netikėtai pradingo. Mergaitės mokytoja nieko apie tai nežinojo. Algimantas ir Jekaterina aplakstė visus kaimynus, draugus, ieškojo Daivutės ir pas už keliolikos kilometrų tuomet gyvenusią močiutę, tačiau paieškos buvo bevaisės. Įsikišo teisėsaugininkai - irgi be rezultato. Algimantas, atsitiktinai sužinojęs, kad iš kolonijos sugrįžusi kažkur aplinkui bastosi Daivos motina Liuba, puolė jos ieškoti. Spėlionės pasitvirtino. Mergaitę, ėjusią iš mokyklos, pasitiko jos lūkuriavusi gimdytoja ir nusivedė su savimi. Kai Algimantas po keturių kankinančios nežinios dienų surado Liubos ir jos sugyventinio pastogę, nuo alkoholio apsvaigusi pora tikino nieko nežinanti apie prapuolenę, bet Algimantas aptiko mergaitę, paslėptą drabužių spintoje. Daivutė verkė ir prašėsi ją išsivežti - esą labai pasiilgusi tetos Katios (Jekaterinos) ir mokyklos. Daugiau Liuba savo dukrelės neieškojo, už ją nekovojo ir, Audėjaičių žiniomis, netrukus vėl sėdo už naują nusikaltimą. Liubos ir jos artimiausių žmonių keliai išsiskyrė - anot Algimanto, ji netrukdė jiems, o jie netrukdė jai. Ir šiandien, bene po keturiolikos metų, Liubos likimas nežinomas nei jos motinai, nei seseriai. Vieni sako, kad jau mirusi, kiti - kad kažkur valkatauja, bene penkis kartus teista.
Taikstėsi su paauglės protrūkiais
Dukterėčią priglaudę Audėjaičiai neturėjo tikslo ją įsidukrinti, nes mergaitė nuo mažens žinojo, kad gyvena pas tetą, ir savo globėjus nuo pat pradžių vadindavo vardais. Tikrosios motinos nepasiilgdavo ir nelaukdavo - net nemėgdavo. Su gyvenimo tiesomis susidūrusiai paauglei kartais išsprūsdavo, kad jai gėda dėl motinos pasirinkto kelio. Bet gėdytasi buvo neilgai - netrukus pati pasuko motinos pėdomis. Daivai besimokant devintoje klasėje, prasidėjo Audėjaičių rūpesčiai dėl valkatauti pradėjusios dukterėčios - mergaitė nenueidavo į pamokas, negrįždavo į namus, tapo gerai žinoma Kalvarijos nuovados ir Nepilnamečių reikalų inspekcijos pareigūnams. Algimanto manymu, įtakos galėjusios turėti tuo metu Daivos kelyje sutiktos bendraamžės. Simpatiškos paauglės, užkibusios ant tuo metu Kalvarijoje, Lietuvos ir Lenkijos pasienio mieste, "verslą" pradėjusių sąvadautojų kabliuko, pasinėrė į prostitucijos liūną. "Darbdavių" duoti pirmieji pinigai ir puošnesni drabužiai bei įvairūs blizgučiai gundė kuklesnes mergužėles sekti draugių pavyzdžiu. Daiva pasirodė beesanti iš tokių - lengvatikių ir norinčių visko iš karto. O jeigu dar kuri bendražygė paakino ją nebijoti globėjų - esą ne tėvai gi jie, tai mergina tapo ir drąsesnė, ir savarankiškesnė. A. Audėjaitis savo mergaitę, kaip jis ją tebevadina, ne kartą buvo radęs įtartinų jaunuolių kompanijose, prisiglaudusiose pas pagyvenusias moteris. Šių pamokymai paauglei irgi turbūt nepraėjo be pėdsakų.
- Mes dvejus metus taikstėmės su jos klystkeliais ir vis laukėme, kada praeis paauglystės audros, - dar ir šiandien susijaudina praeitį prisiminę sutuoktiniai Audėjaičiai. - Labai gabi ir knygas mėgdavusi skaityti Daiva dešimtos klasės jau nelankė. Į namus mes ją nuolat parsigabendavome iš policijos. Kol reikalai sukosi Kalvarijoje, nenuleidome rankų. Po to ji su savo "darbdaviais" išsidangino į Marijampolę, Kauną, Vilnių.
Teta pranašavo nusikaltėlės ateitį
Daivą matydami vis rečiau, Audėjaičiai užsigrūdino - kitaip nebus, merginą "nešioja" motinos genai. Anot Jekaterinos, labiausiai skaudu, kad visi paskutinieji pasimatymai su Daiva būdavę tik sutuoktinių iniciatyva - parsigabenai iš nuovados ar kokios lindynės, tai turi kelias dienas. Mergina neatsiprašinėdavo, neužliūliuodavo pažadais ir, nutaikiusi naują progą, vėl pabėgdavo. Daiva dėbteldavo į tetą niekinančiu ir tarsi neigiančiu žvilgsniu, kai ši pratrūkdavo, esą jos laukia motinos - valkatos ir kalinės - likimas. Gal čia buvo klaida, dabar samprotauja Jekaterina, tačiau nuojauta pati išsprūsdavo tokiais žodžiais. Pajutus, kad Daiva "per ilgai eina į protą", Jekaterinai ir Algimantui teko nuleisti rankas. Argi gali būti mylimas prievarta?
- Paskutinį kartą Daivą mačiau gal prieš septynerius metus, - sakė Algimantas. - Tada ji, septyniolikmetė, buvo sulaikyta Kauno policijoje. Man buvo pranešta ją atsiimti. Nors mažai vilčių turėjau, nuvažiavau. Išvydęs apstulbau: jos išvaizda, apranga - oho - ho, pati už mane jau aukštesnė. Gatvėje ji aiškiai pasakė - niekur su manim nevažiuosianti, o prievarta nuvežta pabėgsianti. Dar pasiūlė užsukti į jos butą kavos išgerti. Supratau - tos meiliosios Daivutės, mūsų mergaičiukės, jau nėra. Ji "ištirpo" per trejus ketverius metus.
Apie Daivą - tik iš svetimų lūpų ir spaudos
Praradę dukterėčios dėmesį sutuoktiniai dar tikėdavosi sulaukti jos per Kalėdas ar Naujuosius metus, vis prisimindavo Daivos gimtadienius. Girdėjo, kad, gyvendama Marijampolėje, buvo išvyta iš nuomoto buto, vos tik šeimininkas sužinojo, kad mergina verčiasi prostitucija. Sulaikyta teisėsaugininkų ji graudindavo kiekvieną - esą parsidavinėjanti ne už pinigus, o už duonos kąsnį. Paklausta, kodėl negrįžta į tetos namus, nesukurpdavo atsakymo. Keletą kartų į Audėjaičų kiemą buvo įsukusios Kaune registruotos mašinos - nepažįstami jauni vyrai teiraudavosi Daivos. Pati mergina taip pat buvo užsukusi pas Kalvarijoje gyvenančias drauges, tačiau globėjų ir močiutės nepanoro tada pamatyti. Tai buvo tik savotiški ženklai, kad Daiva tebegyvena Lietuvoje. Staiga bene visi laikraščiai vienu metu paskelbė apie Kleboniškio miške (Kauno raj.) grupės merginų nužudytą prostitutę. Tarp įtariamųjų - ir Daiva Sakalauskaitė, gera nužudytosios draugė. Ši žinia pribloškė Audėjaičius, iš dukterėčios besitikėjusius visko, tik ne žmogžudystės. Įskaudinti ir visos aplinkos tarsi pradėję gėdintis sutuoktiniai nevažinėjo į nužudymu kaltinamųjų teismus, nesidomėjo Daivos būsena.
Laikraščiai Audėjaičiams mestelėjo dar vieną naujieną: dukterėčia, būdama suimta, 1995 metų spalį pagimdė dar laisvėje pradėtą sūnelį, kurio, patekusi už grotų, negalės auginti pati. Daivą užauginę sutuoktiniai nesiryžo klystkeliais nuėjusios dukterėčios kūdikėliui pasiūlyti savo namus, nors abu dar gana jauni ir pajėgūs. Anot Jekaterinos, per daug sugriautos jos svajonių pilys - naujoms vietos nebeliko.
Daivos kambarys tuščias, bet nesvetingas
Ir Jekaterina, ir Algimantas tikino jau nelaiką jokio piktumo Daivos atžvilgiu, bet neslėpė nebenorį kartu su ja gyventi ir, kaip abu įsitikinę, kentėti dėl jos naujų nuotykių. Sutuoktiniai netiki, kad už grotų pabuvusi dukterėčia pasikeitė - esą stebuklais seniai nebetiki. Tai bene didžiausia priežastis, stabdanti dalintis savo gerumu ir širdimi. Kita vertus, net Daivos kambarys Audėjaičių namuose neužimtas, abiejų iki šiol taip ir vadinamas. Jame ji lengvai išsitektų su savo dabar jau penkiamete atžalėle Deividu ("Akistatos" duomenimis, berniukas auga vienoje Panevėžio įstaigų). Tačiau Jekaterina tokios ateities kol kas neįsivaizduoja - per daug skaudžiai Daiva moterį užgavo bene prieš puspenktų metų iš kolonijos parašytame laiške, kai, prašiusi paimti globon sūnų, tuo metu augusį Marijampolės ir Kalvarijos ligoninėse, gavo neigiamą atsakymą. Daugiau laiškų iš Panevėžio sutuoktiniai negavo, tad ir patikėti, kad Daiva ketina rimtai gyventi, jiems nebuvo galimybių. Pasak Algimanto, siaubas būtų vėl matyti nuolat raudančią žmoną ir negalėti jai padėti. Ir vis dėlto, kaip suprato su Audėjaičiais susitikusi korespondentė, vilties Daivai dar palikta - šie žmonės šiandien nelinkę galutinai užtrenkti savo namų duris juose augusiai dukterėčiai, vedinai sūneliu. Sutuoktiniai, primiršę patirtas nuoskaudas, telinki Daivai vieno - tegul ji būna laiminga ir negriauna laimės kitiems.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotraukos:
- Jekateriną "sužeidė" Daivos darbai ir iš kolonijos gautas laiškas
- Kalbančiam apie Daivą Algimantui dar ir šiandien išsprūsta: "Mano mergaitė"
- Ar sugrįš Daiva į savo kambarį?
2001 01 26
