Šią savaitę buvo pranešta, kad Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK) sėkmingiau susidorojo su Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) įpareigojimu ir surado lobistą, atstovausiantį Lietuvai Briuselyje. Privačios konsultacijų bendrovės vadovas ir Artūro Zuoko bendražygis Andrius Romanovskis galės save tituluoti pirmuoju oficialiu Lietuvos lobistu Europos Sąjungoje (ES).
Prisimenant vieną garsių praėjusio amžiaus politiką, būtų galima optimistiškai pasakyti, kad „procesas pajudėjo“ ir Lietuvoje pagaliau imta rūpintis reikalais, kuriuos kitos 2004 m. į ES įstojusios šalys jau seniai sėkmingai sprendžia.
Europinio lobizmo specifika
Interesų grupių veiklos suaktyvėjimą ES lygmeniu Europos politikai pastebėjo iš karto po bendrosios rinkos atsiradimo, kai buvo galima konstatuoti tankios Europos lobizmo sistemos, įtraukiančios į save visą interesų grupių veiklos Vakarų šalyse patirtį, atsiradimą. Tačiau visapusiškas ir itin greitas interesų grupių veiklos, siekiant paveikti ES politiką, suaktyvėjimas reiškė ir savitą strategijų bei naudojamų poveikio priemonių „maišalynę“, kurioje tik kiek vėliau Briuselis iškilo kaip galutinis poveikio tikslas. Tokią interesų grupių orientacijos kaitą galima paaiškinti šiais argumentais:– tam tikrų teisinių ir politinių ES galių dominavimo prieš nacionalines valstybes augimas;
– palankus tarpinstitucinis galios balansas pačioje ES;
– ES politikų ir biurokratų atvirumas interesų grupėms;
– „sniego lavinos“ efektas, kai paskui pirmąsias interesų grupes, pradėjusias veikti Briuselyje, masiškai sekė kitos.
Būtina paminėti ir tai, kad visos europinės interesų grupės, kurios sąlyginai yra skirstomos į penkias pagrindines grupes (verslo, visuomenines, ES biurokratų, regionines ir profesines sąjungas), savo įtaką siekia realizuoti septyniais įmanomais būdais:
1. Europinės asociacijos (pvz., Naftos ir chemijos produkcijos gamintojų Europos asociacija, „Greenpeace“ judėjimo Europos skyrius ir t.t.).
2. Nacionalinės asociacijos (Didžiosios Britanijos pramonininkų konfederacija, Švedijos pramonės federacija ir t.t.).
3. Individualios arba pavienės bendrovės (pvz., „Ford Motors“ kompanija, Karališkoji chemijos kompanija ir t.t.).
4. Konsultacinės lobizmo firmos (pvz., Europos viešosios politikos patarėjai).5. Viešosios institucijos (pvz., regioninės vyriausybės arba vietinės valdžios institucijos ES valstybėse narėse).
6. Ad hoc koalicijos ar susivienijimai vienetiniam tikslui pasiekti (pvz., europinė kampanija dėl biotechnologijos patentų, europinis programinės įrangos judėjimas ir t.t.).
7. Ekspertų organizacijos arba specifinės bendruomenės (pvz., europinis širdies ligų tinklas, Europos veterinarų asociacija ir t.t.).
Kalbant apie ES kaip apie specifinį interesų grupių poveikio objektą, būtina išskirti, kad realizuojant interesus šiuo lygmeniu, nesusiduriama su konkrečia pavienių grupių poreikių agregavimo sistema, kuri savita forma egzistuoja kiekvienoje valstybėje. Dėl to kiekviena interesų grupė gali siekti savo tikslų realizavimo ES mastu trimis skirtingais būdais:
– visiška interesų institucionalizacija bei atstovavimas per Ekonominį ir Socialinį komitetą;
– pusiau institucionalizuotas „socialinis dialogas“;
– kova pliuralistinėmis sąlygomis, remiantis konkurenciniu lobizmu.
Europinės Lietuvos interesų grupių perspektyvos
Džiaugiantis, kad pagaliau ES institucijose galės veikti bent vienas oficialus Lietuvos lobistas, negalima nepažymėti, kad toks delegatyvus LPK bei LVDK požiūris į interesų atstovavimą europiniu lygiu kažin ar bus veiksmingas, nes beveik visos ES šalys šiems tikslams skiria kur kas daugiau bent jau žmogiškųjų išteklių. Tačiau net ir tokiu atveju šiandieninė Lietuvos padėtis ES interesų rinkoje kažin ar būtų tvirta, išskyrus nebent pavienes verslo interesų grupes, suradusias vieną lobistą.
Esamuoju laiku beveik neginčijama, kad įtakingiausios ir veikmingiausios ES interesų grupės priklauso verslo sričiai. Visų pirma jos disponuoja dideliais finansiniais ištekliais savo lobistinei veiklai, kita vertus, pvz., palyginti su visuomeninio intereso grupėmis, jos yra pakankamai sutelktos ir turi aiškias bei neginčijamas preferencijas. Lietuvos atveju taip pat galima pastebėti, kad verslo interesų grupės disponuoja pakankamomis lėšomis savo lobistinei veiklai finansuoti, o ir jų organizacinė struktūra ir bent jau formalios sąsajos su politinėmis partijomis bei valdžios struktūromis yra tvirčiausios. Be to, valstybės mastu Lietuvos verslo interesų grupės sėkmingai buriasi į nacionalines asociacijas, itin besiskverbiančias į politiką. Gana našiai veikia ir bendrovės, turinčios didelę įtaką šalies ekonomikai. Kitos veiklos formos pastebimos menkai. Ypač tai pasakytina apie lobistines įmones, kurioms veikti tiesiogiai deklaruojant savo tikslus trukdo netobula Lietuvos įstatyminė bazė. Ko gero, būtent dėl to didelio pasirinkimo iš oficialiai Lietuvoje registruotų lobistų LVDK neturėjo.
Visuomeninio intereso grupės ES mastu pirmiausia siejamos su vartotojų teisių gynimu ir dažniausiai veikia kaip europinės asociacijos ar ad hoc koalicijos atskiram vienetiniam tikslui pasiekti. Palyginti su verslo interesų grupėmis, jos nedisponuoja dideliais finansais, tačiau turi kur kas didesnes viešosios nuomonės poveikio galimybes, kurias lemia jų narystės dydis ir potencialiai suinteresuotųjų ratas. Lietuvos atveju tenka konstatuoti, kad net ir nacionaliniu mastu šias interesų grupes galima laikyti nebent potencialiai galinčiomis daryti įtaką. Viena vertus, tai yra nulemta nepakankamos visuomenės politinės kultūros ir tai sąlygoja žemą politinio dalyvavimo lygį. Kita vertus, egzistuojančios institucijos, turinčios užsiimti vartotojų interesų tyrimais ir jų orientavimu į šalies politinę dienotvarkę (pvz., Lietuvos vartotojų institutas), neatlieka savo misijos, o ir lobistų, galinčių nors pavieniui pasitobulinti Briuselyje šios formaliai egzistuojančios organizacijos neieško.
ES biurokratai visose ES institucijose, ypač Europos Komisijoje (EK), veikia dvejopai. Viena vertus, šios interesų grupės gali būti valstybių narių vyriausybių patikėtinės ir atstovauti nacionaliniams arba regioniniams interesams. Kita vertus, jos veikia kaip viena uždara ir sutelkta grupė, siekianti padidinti savo įtaką tarpinstitucinėje ES erdvėje. Panašias veiklos tendencijas, susijusias su galios tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios vadžios pusiausvyra, galima pastebėti kiekvienoje demokratiškoje valstybėje. ES šiuo atveju skiriasi tuo, kad joje nėra tradicinio galių balanso ir EK disponuoja tiek įstatymų leidžiamosios, tiek ir vykdomosios valdžios galiomis.
Regionų atstovai ES mastu dažniausiai veikia vieninteliu būdu – kaip regioninės vyriausybės arba vietinės valdžios institucijos. Kartais, kai jų tikslas yra, pvz., regionų plėtrai skirtų programų finansavimo padidinimas, šios interesų grupės gali veikti ir kaip ad hoc koalicijos. Tačiau kitais atvejais kiekvienos iš šių grupių interesai yra skirtingi, todėl jos renkasi savarankišką veiklą arba, ekonomiškai labiau išsivysčiusių regionų atveju, gali samdyti lobistines firmas. Lietuvos atveju galima konstatuoti, kad Vyriausybę aktyviai veikia Lietuvos savivaldybių asociacija, tačiau periferijos regionų ekonominė būklė neleidžia daryti palankių jų interesų atstovavimo ES prognozių bent jau trumpojoje perspektyvoje.
Profesinės sąjungos ES mastu dažniausiai sėkmingai derina europinės ir nacionalinės asociacijų veiklos formas, juolab kad daugelyje dabartinių ES valstybių narių profesinių sąjungų tradicijos yra tvirtos ir ilgalaikės. Lietuvos profesinių sąjungų susiskaldymas ir vientisos organizacijos, atstovaujančios Lietuvos darbininkų interesams, nebuvimas, aiškiai rodo, kad perspektyvos veikti ES lygmeniu yra prastos. Tokią išvadą lemia jau pats nacionalinės asociacijos nebuvimas ir tai reiškia, kad patekti į europines asociacijas kol kas nerealu.
Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad šiandien Lietuvos interesų grupės neišnaudoja eurolobistinių kanalų ir nesistengia paveikti nei ES politinių procesų nei, remdamiesi galima naryste europinėse asociacijose, nacionalinės politikos. Tokius teiginius puikiai įrodo ir oficialusis EP vedamas ES lobistų registras, kuriame tarp 13 tūkstančių oficialiai registruotų lobistų nėra nė vieno Lietuvos atstovo ar bent jau mūsų šalies interesus ginančio užsienio specialisto. Tikėkimės, kad LVDK siunčiamas žmogus taps pirmuoju, tačiau kartu reikia pažymėti, kad šiame registre savas pozicijas jau turi ne tik kitos naujos ES šalys narės, bet ir nemažai trečiųjų šalių (pvz., Ukrainos, Japonijos) atstovų. Todėl šiuo metu tenka konstatuoti, kad visavertis Lietuvos įsiliejimas į ekonominius ir politinius ES procesus vyksta skirtingais tempais, sukurdamas savotišką „dviejų greičių“ europeizaciją pačioje Lietuvoje.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
