Daiva NORKIENĖ
Senukas, dėl kurio nužudymo prasidėjo visa ši paini istorija, jau penkeri metai ilsisi po žeme. O tuo tarpu ant žemės darosi labai paslaptingi, kvapą gniaužiantys dalykai. Beveik kaip trileryje...
Mirė kančiose
1996 metų vasario 29 dieną Vilniaus rajone, Skirlėnų kaime, gyvenančius pensininkus Ingelevičius ištiko tragedija. Nenujausdama bėdos, močiutė Jadvyga Ingelevič tą rytą išvyko į miestą. Labai nuošalius Skirlėnus autobusas pasiekia tik du kartus per dieną, taigi močiutė Vilniuje sugaišo ilgai. Šiandien galima tik spėlioti, kas būtų, jeigu ji į savo trobelę būtų sugrįžusi viena kita valanda anksčiau. Gal vyrą būtų radusi sąmoningą, gal jis būtų įvardijęs žudikus, išgyvenęs? Tačiau kai pavakare ji pagaliau įžengė į savo namus, neteko amo: tarp išvartytų daiktų ir skudurų, didžiuliame kraujo klane gulėjo jos vyras. Pasilenkusi ji judino jį, verkė, aimanavo, prašė atsimerkti, nemirti... Bronislovas Ingelevičius dar kvėpavo, todėl skubiai iškviesta greitoji jį nugabeno į Švento Jokūbo ligoninės reanimaciją. Ištisas tris savaites gydytojai kovojo dėl šio žmogaus gyvybės, o prie patalo veltui lūkuriuodavo policininkas - gal atsibus, duos parodymus. Tačiau sunkią galvos traumą patyręs senukas taip ir neatgavo sąmonės - pasimirė. Ekspertai vėliau nustatys, jog žmogelis buvo užspardytas. Iš namų dingo kai kurių daiktų (priblokšta ir pasimetusi Jadvyga Ingelevič nelabai tesusigaudė, kas iš jos pavogta ir kas tik šiaip užsimetė, todėl nuolat keitė savo parodymus apie padarytą žalą): išvakarėse paskerstos kiaulės kumpiai, laikrodis, kelios dešimtys litų, žiedai, dokumentai. Nors vėliau močiutė teigė ir žiedus, ir dokumentus, ir netgi mėsą (!) suradusi. Vadinasi, Br. Ingelevičius banditų buvo nukankintas dėl ypač mažo grobio - laikrodžio ir vieno kito lito.
Seni žmonės pasakoja, kad didelėse kančiose pasaulį palikusio žmogaus vėlė dar ilgai blaškosi, nerasdama sau vietos (iš čia ir legendos apie prakeikimus, bildukus bei kitas keistybes). Tačiau būkime realistai: negalėjo gi velionis Bronislovas taip "supainioti" žemiškųjų reikalų, kad bylos tyrimas virstų farsu, o įtariamųjų bei kaltinamųjų likimai - tragedija.
"Kapas" - šiukšlių krūva
Praėjus kelioms dienoms po nusikaltimo, Pabradės kriminalistai sulaikė septyniolikmetį pabradiškį Andžejų Tomaševskį. Kodėl būtent jį? Pirma, vaikinas nebuvo šventas - išgėrinėdavo, chuliganaudavo, įtartas vagiliavimu. Be to, Skirlėnų kaimą pažįsta kaip patį save. Juk čia gyvena jo seneliai, čia jis nuolat lankydavosi. Taigi galėjo žinoti, jog išvakarėse senukai Ingelevičiai paskerdė kiaulę, jog Jadvyga rytiniu autobuso reisu išvyko į Vilnių, taigi senolis - vienas.Tardymas vyko sklandžiai: vaikinas labai greit prisipažino su keliais bendrininkais senuką užspardęs. (Tiesa, tikrinant kai kuriuos vaikino nurodytus faktus, paaiškėdavo, jog jie išgalvoti, o paleistas iš areštinės Andžejus jautėsi taip "gerai", kad tėvai kurį laiką jį turėjo maitinti šaukštu). Atrodo, kad nuo pat A. Tomaševskio prisipažinimo minutės bylos tyrimas turėjo eiti tarsi iš pypkės. Žmogus kaltas, bendrininkai nurodyti. Ko dar reikia? Tačiau...
Nors Andžejui buvo pateikti kaltinimai, jis vaikščiojo laisvėje, linksminosi su draugais, mylėjo merginas. Žodžiu, gyveno visavertį jauno žmogaus gyvenimą. Keista, tačiau nužudymu kaltinamas žmogus taip ir nebuvo suimtas! Štai tada pirmąkart į bylos herojų tarpą ir įsisuko Giltinė.
1996 metų lapkričio 29 dieną (lygiai po devynių mėnesių nuo senuko nužudymo) Andžejus paskutinį kartą užvėrė savo namų duris. Vakare, baigęs darbą lentpjūvėje, jis išėjo pas draugus ir negrįžo. Andžejaus motina Tatjana Tomaševskaja aplakstė visus pradingėlio bičiulius, visus kaimynus, pagaliau - pareigūnus ir ekstrasensus. Ašarodama ji išvaikščiojo visas pamiškes, laukus ir pagriovius. Ekstrasensai ją įtikino, kad vaikas nebegyvas, o pakastas kažkur po medžiu. Ji keliais iššliaužiojo kiekvieną Pabradės girios metrą, ieškodama šviežių kasimo žymių ir kitų įtartinų detalių. Tačiau viskas veltui. Tuo tarpu josios sūnus "ilsėjosi" visai šalia namų, pagiry, duobėje po šiukšlių krūva. Pro tą duobę moteris praėjo ne vieną kartą ir ne du, tačiau žudiko apdairiai ant viršaus sumestos šiukšlės neleido iš po žemės prasiskverbti gedimo kvapui, ir "kapavietė" ilgai liko neatrasta.
Tiktai po ketverių metų, 2000- ųjų rudenį, Andžejaus palaikai buvo surasti. Lukiškių kalėjime už plėšimą sėdįs toksai Dmitrijus Ivanovas kaliniams prasitarė nužudęs vieną pabradiškį. Tas pabradiškis ir buvo A. Tomaševskis. Duobėje, po senais vielos ritiniais, polietilenu, šiferio nuolaužomis gulėjo tai, kas liko iš pagrindinio Ingelevičiaus bylos kaltinamojo: nuogas skeletas ir megztinio bei marškinių gabalėliai. Batai ir striukė, atrodo, dar prieš nužudant buvo pavogti...
Vėl mirtis!
Dingus A. Tomaševskiui, bylos tyrimas šiek tiek komplikavosi (jei, žinoma, pamiršime, kad iš pat pradžių jis nebuvo be priekaištų). B. Ingelevičiaus žmogžudystę ketinta "prisiūti" tokiam jaunam vaikinukui Edvardui Bartkevičiui. Viskas biagėsi tuo, kad jau po kelių mėnesių teisme Edvardo motinai Leokadijai Bartkevič teko ištarti pačius skaudžiausius žodžius: "Mano sūnus pasikorė neišlaikęs policijos kankininmų. Taip norėta "įrodyti" B. Ingelevičiaus žmogžudystę".
Be Edvardo, pareigūnai veikiai surado ir daugiau kaltų (?!). A. Tomaševskio jau nebebuvo gyvo, kai pareigūnai "atrado" du jo bendrininkus. Vaikinus, kurie niekur nesislapstė, nebėgo ir greičiausiai net nežinojo, jog yra įtariami. Vieną šių vaikinų iš prokuratūros "globos" tik prieš kelias dienas išvadavo... Didžiosios Britanijos diplomatas (apie tai - vėliau). Ko buvo verti prokuratūros kaltinimai ir įrodymai, rodo šie bylos faktai: ištisus ketverius metus vyko teismai, tačiau byla vis būdavo grąžinama tardymui papildyti. Nežinia kiek kartų keitėsi prokurorai, kol prieita iki to, jog pirmasis iš bylą tyrusiųjų, S. Takvareli, jau "seniai pamiršęs, kas ir dėl ko ten buvo", o paskutinieji, net nespėję kaip reikiant įsigilinti, būdavo keičiami. Niekas nebesitikėjo, jog vargšo Ingelevičiaus byla bus apskritai kada nors baigta, ir kad besiblaškanti jo dvasia pagaliau ras nusiraminimą. Ir staiga...
Prisipažino pamišėlis
Vieną dieną Pravieniškių kolonijos viršininkas gavo septyneriams metams už vagystę nuteisto V.M. laišką. Jis rašė: "1996 metų žiemą pasibeldžiau į vienas Skirlėnų kaimo namo duris. Jas atidarė kažkoks pagyvenęs vyras. Paprašiau degtukų ir pieno, o kai mane įleido vidun, įrėmiau seniui į pakaklę peilį ir reikalavau atiduoti pinigus. Jis ėmė priešintis, todėl pradėjau jį mušti, spardyti kojomis. Jis neteko sąmonės, ir, apieškojęs patalpas, pagrobiau mėsą". Tai buvęs tas pats Br. Ingelevičius. Painiava tapo nebepakenčiama. Kaipgi taip: nužudymu prisipažino ir pradingėlis Tomaševskis, ir nuteistasis V. M.? Dar dviem jauniems vyrukams taip pat ir už tą patį pateikti kaltinimai, bet jie neprisipažįta! 1998 metų sausį bylą mėginęs nagrinėti Vilniaus apygardos teisėjų kolegijos pirmininkas Z. Birštonas ne tik ją sugrąžino tardymui papildyti, bet ir savo vadovybės raštu paprašė ateityje jį "nušalinti nuo šios bylos tyrimo".
Kita teisėja, J. Damanskienė, šiuo "riešutu" irgi nesidžiaugė: jau pirmojo posėdžio metu apsišaukėlis žmogžudys V.M. ėmė painiotis, pareiškė, jog jį privertė prisiimti kaltę kitas žmogus. Esą tas kitas jam kalėjime perdavė grasinantį raštelį. Ištyrus rašyseną, paaiškėjo, kad raštelį pats sau pasirašė V.M. O galiausiai išaiškėjo, kad tokį keistą spektaklį prokurorams ir teismui surengė psichiškai nesveikas žmogus. Tokiu pripažintas šis recidyvistas.
Bet vargšas Bronislovas juk negalėjo šios ašarų pakalnės palikti pats! Pats susidaužyti sau galvą, išversti namus. Kažkas vis dėlto pasiuntė jį Anapilin, o teisėsaugininkų pareiga buvo visa tai įrodyti.
Fabrikavo bylą
Dar 1996 metų pabaigoje (tada jau buvo dingęs prisipažinėlis A. Tomaševskis) kaip įtariamasis toje pačioje senuko nužudymo byloje buvo sulaikytas, o vėliau suimtas pabradiškis Igoris Kijevas. Kaip žurnalistei pasakojo pats vaikinas, iš pat pradžių jo reikalavo prisipažinti, kad kartu su A. Tomaševskiu nukankino senuką. Jo klausė, kada paskutinįkart buvo Skirlėnuose, aiškiai laukdami, kad jis pasakytų, jog 1996- ųjų vasarį. Bet Igoris tvirtino pirmą ir paskutinįkart tame kaime lankęsis, praėjus pusmečiui po žmogžudystės. Mat į svečius pas savo senelę jį nusivežė kaimynas A. Tomaševskis.
Keturias dienas Igoriui nedavė valgyti, o tardė be perstojo, pasikeisdami. Sakė, kad senuko bute rado jo pirštų atspaudų, kad turi liudininkų. Igoris neprisipažino (dabar jau aikšku, jog ir neturėjo ką pripažinti). Tardymo metodai klasikiniai: jam grasino, jog nuveš į Lukiškes ir atiduos "pedikams", kad padarytų "gaidžiu". Žadėjo nušauti, o paskui visiems sakyti, kad "norėjo pabėgti". Vienas pareigūnas šiuos visus savo pažadus palydėdavo kumščio smūgiais galvon. Igoris neprisipažino.
Paskui kameron, kur sėdėjo Igoris, buvo patalpintas vienas "patyręs zekas". Tas labai draugiškai Igoriui patarė pareigūnams papasakoti kokią nors versiją apie tai, kaip pirštų atspaudai atsidūrė Ingelevičiaus namuose. Antraip būsią blogai: jam "prikabins" organizatoriaus etiketę, ir gresia mirties bausmė. I. Kijevas pašiurpo ir "prisipažino": "Sutikau Pabradėje Tomaševskį, jis pakvietė į Skirlėnų kaimą pas jo gimines. Ten sutikome du jo draugus, gėrėme degtinę, labai užsimaniau miego. Pamenu, kad užėjome į kažkokius namus, kur aš "nulūžau". Lyg ir girdėjau kažkokį triukšmą, barnius, bet neįtariau, kad ten buvo nužudytas žmogus".
Perskaitęs tokį prisipažinimą, kriminalistas patenkintas trynė rankas ir kalbėjo, kad rytą, nuėjęs pas prokurorą, taip ir papasakotų.
Tačiau, matyt, tokio pareiškimo nepakako. Igorį Lukiškėse aplankė advokatas ir paprašė "papasakoti visą tiesą". Esą jis turi žinoti, kaip ginti. Igoris sakė, kad Ingelevičiaus namuose niekada nebuvo, nužudytojo nematė. Paskui Lukiškių kalėjime vaikinas buvo sumuštas. Išsigandusį, palūžusį jį vėl tardė ir reikalavo prisipažinti. Nesurinkę kaltės įrodymų, išleido.
Paskui baudžiamojoje byloje atsiranda naujas kaltinamasis - Stanislavas Volodkovičius. Atsidūręs Lukiškėse, jis per trumpą laiką buvo įtikintas parašyti net kelis pareiškimus ir paaiškinimus, kuriuose Igorį Kijevą vadino organizatoriumi, nuolat ginkluotą pistoletu TT. Igoris esą važinėdavosi gaujos parūpintu baltu fordu, turėjo pravardę Kazikas. Kriminalistai S. Volodkovičiui parodė Igorio Kijevo nuotrauką ir paprašė, kai reikės, jį atpažinti. "Kijevas bus ketvirtas eilėje, nesumaišyk", - perspėjo vaikiną kriminalistas. Ir ką jūs manote? Nė karto gyvenime nematęs Igorio, Stanislavas jį atpažino. Laimė, teisme, paklaustas teisėjo, S. Volodkovičius prisipažino, kad "tokius parodymus duoti kriminalistai privertė jėga".
Ištisus ketverius metus Igorio motina Tatjana Kijeva gyveno lyg ant žarijų: kas bus, jei jos nekaltą sūnų nuteis? Iš kriminalistų ji tikėjosi visko. (Juk vėliau paaiškėjo, kad esą senuko bute ant alaus skardinės rastas piršto atspaudas - visai ne Igorio. O ilgą laiką tai buvo pateikiama kaip neginčijamas vaikino kaltumo įrodymas). Per ketverius metus Tatjana prarado viską: kad pasamdytų sūnui advokatą, lombarde užstatė visas savo brangenybes, skurdo, vos pragyvendavo. Teko dažnai keisti butus: netekusi darbo, neišgalėdavo už juos mokėti. Namuose kartais nebebūdavo duonos. "Kartais net tekdavo rinkti butelius", - su ašaromis tas dienas prisimena inteligentiška moteris. Dėl vaiko ji kovojo dieną naktį: be tokiais atvejais įprastų vietų, moteris kreipėsi netgi į visas šešias Vilniuje esančias užsienio šalių ambasadas ir konsulatus! Aišku, kad nieko nepešė - į ją visi pažiūrėdavo kaip į keistuolę, nežinia kur ir neaišku ko ieškančią. Viena sėkmė - pasigailėjęs skurstančios moters, jos sūnų ginti apsiėmė žinomas advokatas V. Sviderskis. Ilgus metus po to Igoris išliko kaltinamasis, tačiau bent jau nesėdėjo už grotų. Jam buvo skirtas namų areštas.
Įsikišo... Didžioji Britanija
Vieną dieną labai dailią, tačiau nuolat liūdnuose apmąstymuose skendinčią Tatjaną Kijevą užkalbino vienišas Anglijos diplomatas Stiuartas Morganas. Žodis po žodžio juodu išsikalbėjo, ir Stiuartas išgirdo keistą Igorio istoriją. "Jeigu apie tokį tardymą papasakočiau savo šalyje, niekas manimi nepatikėtų!" - gūžčiojo pečiais solidus užsienietis. Į Lietuvą jis buvo komandiruotas pusantriems metams - vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijoje triūsiančiai anglų gydytojų delegacijai. Vilniuje jis atidarė ir savo įmonę, susižavėjo mūsų kraštu. Išvaizdi T. Kijeva jam labai patiko, žmogus norėjo visomis išgalėmis pagelbėti Igoriui, tačiau ilgai negalėjo suprasti mūsų valstybėje klestinčios netvarkos ir tardymo "subtilybių". Stiuartas Morganas dėl I. Kijevo bėdos kreipėsi į Anglijos konsulą, o šis savo ruožtu pasiuntė raštą į Generalinę prokuratūrą. Konsulas labai stebėjosi, kad "ketverius metus, neįrodžius žmogaus kaltės, šis tampomas po teismus, kad apribota jo laisvė". "Ar gali taip būti jūsų šaly?" - aukščiausių Lietuvos pareigūnų klausė užsienio konsulas. Netrukus Stiuartas Morganas gavo laišką, kuriame nurodyti net keturi adresai, kur dėl savo bėdos galėtų kreiptis T. Kijeva. Bene rimčiausia konsulo paminėta institucija buvo Gedimino prospekte įsikūręs Tarptautinis žmogaus teisių gynimo komitetas. Ten T. Kijeva ir nunešė savo sūnaus bylos dokumentus. Tačiau ir ji, ir diplomatas Morganas "apako", patyrę, kaip dirba minėta mūsų žmonelių interesus tarptautiniu lygiu turinti ginti institucija. Atėję po poros mėnesių, T. Kijeva ir S. Morganas minėtame komitete išgirdo, kad niekas apie čia paliktus Kijevos dokumentus nežino, o juo labiau - apie ją pačią. Kad tarptautiniam teismui skirtas skundas pradingtų Anglijoje, S. Morganas sakė negalįs net įsivaizduoti. O Lietuvoje, deja, viskas įmanoma. Lygiai kaip Prezidento patarėjui R. Mieželiui T. Kijevos pateikta tam tikrų sūnaus nekaltumo įrodymų vaizdajuostė - po kiek laiko ji atsidūrė... prokuratūroje.
Šių metų vasario 13 dieną Generalinė prokuratūra Stiuartui Morganui atsiuntė ilgą, išsamų raštą apie tai, jog "Igoris Kijevas kaltinamas Ingelevičiaus nužudymo byloje". Kad "nėra pagrindo manyti, jog I. Kijevas apkaltintas nekaltai". Aišku kaip dieną: juk negalėjo užsienio konsului bei diplomatui mūsiškiai prisipažinti apie įkalčių fabrikavimą, apie "keistokus" tardymo metodus? Oficialusis atsakymas ir turėjo būti toks, koks yra - mes teisūs, geri ir gražūs! Tačiau patyliukais, matyt, buvo nutarta palikti Igorį ramybėje. Mat po keliolikos dienų jis buvo pakviestas į prokuratūrą ir gavo raštą, kad byla prieš jį nutraukta.
P. S. Beje, šitiek metų dėl sūnaus kentėjusiai T. Kijevai buvo savaip atlyginta: ją aplankė meilė (ateinančią vasarą ji ir S. Morganas ketina pasirašyti vedybų kontraktą).
