Daiva NORKIENĖ
Sena miela dainelė apie lietuvius sako, kad jie gali prasigyventi ir ant akmens. Suprask: labai atkakli ir darbšti tauta... Iš tiesų! Matytumėt su kokiu atkaklumu mūsiškiai grūdžia į Švediją kontrabandą ir švarina tos šalies prekybos centrus! Ir kiek prakaito išliejome, kol išplėšėm didžiumą Pietų Švedijoje esančių kolektyvinių sodų!Todėl visai nenuostabu, kodėl paprasti Švedijos žmoneliai galvoja: įsileisk čia visus lietuvius, ir nieko, išskyrus akmenis, nebeliks.
Kalėjimų demokratija
Prieš keletą mėnesių, artinantis Naujiesiems, susitarė "Akistatos" žurnalistė su kolegomis iš Švedijos, kad aplankys vieni kitų kalėjimus. Pirmieji buvo švedai: atskrido gruodį į Vilnių ir svarsto, kaip čia susipažinus su nuteistųjų gyvenimu. Labai patriotiškai nusiteikusi šių eilučių autorė jiems pataria: "Geriausia pasižvalgyti Lukiškėse". Mat žinojome: čia visai neseniai atliktas šiuolaikiškas remontas, atidaryta maldų vieta. Taigi neapsijuoksime. Kadangi "Akistata" apie šią įkalinimo įstaigą rašiusi daug ir gražiai, manėme, jog ir užsienio žurnalistams suremontuotais palociais gėrėtis kliūčių nebus. Bet kur ten! Vieną pavakarę kalėjimo viršininkas "Akistatai" atsako, kad užsienio žiniasklaidininkų nepriims, nes "baigiasi darbas, ir nebus, kam juos saugoti". Sekantį rytą išgirstme, kad užsieniečiams geležiniai vartai vis tiek neatsidarys - reikia departamento šefo leidimo. Rūkstame į minėtą departamentą, kur mus informuoja, kad "būtinas raštiškas prašymas iš redakcijos". Dviejų didžiausių dienraščių žurnalistai suorganizuoja, kad labai užsiėmę jų redaktoriai tuos prašymus atsiųstų faksu. Pasiėmę oficialųjį anglų kalba surašytą dokumentą kartu su vertėju vėl mina pasimetę žiniasklaidininkai tuos pačius Kalėjimų departamento laiptus. Patenka pas sekretorę, o ši: "Sory, bet į kalėjimą vis tiek nepateksit. Jūs neakredituoti Lietuvoje!" Ir iš tiesų - nepateko. Mat mums, besiveržiantiems į tokias garbingas bendrijas kaip NATO ir ES, pasauliui parodyti kalėjimų skurdą ir bausmių neefektingumą - nepatogu.
Po kelių mėnesių ateina "Akistatos" žurnalistų eilė: vykstam į Švedijos kalėjimą. Nesivežame iš redakcijos nei raštų, nei prašymų, nei... akreditacijų. Susitariam, kad lankysime Karlskronos kalėjimą - anaiptol ne geriausią ir moderniausią. Tačiau politikos dėl svetimų žurnalistų vizito niekas nedaro - kalėjimo viršininkas Hansas Lagerlofas mielai pavadina vidun.
- Čia - izoliatorius, - rodo mums kokių dešimties kvadratinių metrų vienutę su minkštu gultu viduryje bei visai padoriai atrodančiu nikeliuotu klozetu pasienyje. Priešingai nei Lietuvoje, kur panašios "vietelės" vadinamos karceriais ir skirtos nubausti prasižengėliui, Karlskronos kalėjime izoliatoriaus funkcijos kitos. Čia patalpinami karantinui naujai atvežti kaliniai, ir laikinai nuo kitų atskiriami agresyvūs ar skriaudžiami. "Izoliatorius skirtas ne bausti, o apsaugoti!" - pasitikslinęs, ar teisingai supratome, pakartojo H. Lagerlofas. Beje, išvydęs, kad mes labai susidomėjome bene vieninteliais "kalėjimo žiaurumų" liudininkais - vienutėje buvusiais tvirtais diržais, viršininkas nusijuokė: "Matot, jie visiškai nauji, beveik nenaudoti! Žmogų rišti prie gulto tenka labai retai".
Karlskronos kalėjime mūsų lankymosi dieną sėdėjo tik keturi ar penki lietuviai (iš kelių šimtų nuteistųjų). Tačiau mūsiškiai, kaip ir švedai, turi tas pačias sąlygas: gyvena vienutėse arba po du, maisto per dieną gauna už maždaug trisdešimt litų, dirba ir užsidirba (beveik šešis šimtus litų per mėnesį). Švedijoje kalinys gali mokytis kalbų, istorijos, dirbti kompiuteriu, įrengtos puikios sporto salės, kamerose - televizoriai, vaizdo grotuvai, radijas. Lyginti su mūsiškėmis kalinimo įstaigomis nė neverta: mūsų kolonijų kamerose užpakaliais stumdosi po keliolika ar net dvidešimt žmonių, mūsiškiai maitinami tik už du tris litus per dieną, o tie, kurie dirba, dažniausiai "neužkala" net cigaretėms (ką galima nuveikti su keliolikos litų mėnesio alga?). O ypač Hansas Lagerlofas akcentavo pagarbą, kurią rodo visiems savo "auklėtiniams". "Juk kalinys visų pirma yra žmogus!" - nesuprato, kodėl stebimės, mūsų "gidas". - Tai jeigu nešaukiate, nežeminate ir nemušat, kodėl kaliniai jūsų klauso? - "nusistebėjome". -Kaip tik todėl! - toks buvo H. Lagerlofo atsakymas.
Grįžta į "rojų"
O dabar apie dialogą, įvykusį kalėjimo viršininko kabinete. H. Lagerlofo nurodymu, susitikiti su tėvynės žurnalistais buvo pakviestas vienas iš Karlskronoje kalėjusių lietuvių. Dvidešimt devynerių metų Kauno gyventojas Saulius prieš porą mėnesių buvo nuteistas už kontrabandos gabenimą. Turi žmoną, dukrytę, butą, o darbo - ne. Todėl susigundė dideliais pinigais ir išsirengė į pirmąjį nelegalaus verslo reisą. Įkliuvo. "Akistata": Kaip tapai kontrabandininku?
Saulius: Paprastai! Darbo nėra, butą išlaikyti ir šeimą maitinti reikia. O jūs pasiklausykit, apie ką dažniausiai kalbasi žmonės. Mano vienmečiai, jaunesni, vyresni... Tema viena: reikia kuo greičiau dingti iš tos Lietuvos! Lietuvoje nėra ką veikti, darbo nėra. Kaip gyventi, ką valgyti?! O čia nusimatė normalus uždarbis: Lietuvoje litrą spirito perki už 12 litų, Švedijoje gauni 80 - 100 litų. Argi neapsimoka?!
H. Lagerlofas: "Bet juk tu pakliuvai, tave teisė. Ar grįžus į Lietuvą tau nebus gėda dėl to?
Saulius (nustebęs): Gėda?! Ką jūs! Ten nėra darbo, žmonės triūsia ir po pusmetį negauna algų. O valgyti taigi reikia! Tie, kas veža į Švediją kontrabandą, nebijo: juk neturi ką prarasti.
H. Lagerlofas (beveik nusivylęs "perauklėjimo" rezultatais): Tu netekai teisės įvažiuoti į Švediją penkerius metus. Ar dabar gerai?
Saulius: Na ir kas, viršininke! Jūs manot, kad aš nebevešiu kontrabandos? Paprasčiausiai, įsigysiu kitą automobilį, padarysiu dar geresnę slėptuvę, už kelis šimtus litų pasamdysiu bedarbį vairuotoją. Jei ne aš pats, tai kiti žmonės atveš spiritą į jūsų šalį. Patikėkit, kitos išeities neturiu.
Šiandien Saulius jau tikriausiai namie ir kuria naujus kontrabandos gabenimo planus. Daugeliui lietuvių patekti į Švedijos kalėjimą - jokia bausmė. O kai kuriems, nuskurdėliams ir bedarbiams, skandinaviškasis kalėjimas - nelyginant rojus. Pietų Švedijoje esančios Blekingės apskrities dienraštis "Blekinge Tidning" turi duomenų, jog iš visų minėtoje teritorijoje policijos sulaikomų nusikaltėlių net 40 procentų - lietuviai.
Miškuose, be popieriaus
"Skaičiuodami" saviškių Švedijoje padaromus nusikaltimus, vėlgi turime remtis jų spauda. O Blekingės laikraščiai beveik kasdien mirga antraštėmis su žodeliu "Litauen". Mūsų pažįstami švedai tvirtino, kad vos išvydę žodžius "lietuviai" arba "Lietuva", žino: rašoma apie kokį nors nusikaltimą! Pietinėje Švedijoje mūsų tautiečiai vagia, plėšia, siaubia kolektyvinius sodus ir negyvenamus namelius. Mūsų tautiečiams "padeda" kaimynai lenkai. Ir taip "pagelbėdami" vieni kitiems, taip stengdamiesi, nusivažiavome iki to, kad žodžiai "lietuvis" ir "lenkas" dažnam švedui tapo keiksmažodžiu! Viename kolektyvinių sodų kaimelyje taip dažnai buvo išplėšiami namai, kad susirinkę švedai nusprendė imtis priemonių: sodų prieigose pakabinti skelbimą lietuvių ir lenkų kalbomis: "Šiame kaimelyje nuolat kas nors gyvena, jis saugomas!" Kam tai, komentarai, manau, nebūtini. Tačiau toks įspėjimėlis taip ir neišvydo dienos šviesos: kažkas perpykusius, nuolat apvagiamus sodiečius paprotino, jog tai būsiąs kitos nacijos įžeidimas. Ir belieka tiktai stebėtis skandinavų padorumu: jie vis dar gerbia mūsų tautines ambicijas ir jausmus. Kai tuo tarpu amerikiečiai jau seniai (ar tikrai be pagrindo?) kurpia trilerių scenarijus apie lietuvius - teroristus.
Neseniai pakelės restoraną, parduotuvę ir kempingą turinti ir nuo lietuvių nuolat nukenčianti verslininkė Mairit Bresborn suorganizavo vietos gyventojų susitikimą su policija. Pokalbio tema buvo tokia: "Kaip apsisaugoti nuo lietuvių". Apie tai sužinoję, "Akistatos" žurnalistai tuoj pat aplankė Mairitą, tačiau iš pradžių ji... bijojo kalbėtis, o vėliau vos sutiko fotografuotis. Kaip manot, kodėl? Ogi pabūgo išreikšti nuomonę lietuvių spaudoje, kad jai... neatkeršytų! Mairit Bresborn baisėjosi:
- Mūsų policija iki šiol nežinojo, kas čia darosi! Mes norėjome juos informuoti, kaip čia, Pietų Švedijoje, yra. O tai sėdi miestuose ir nesuvokia, kaip baisu provincijoje... Privažiuoja lietuvių daugybė, apsigyvena miškuose. Be elementarių higienos priemonių, be tualetinio popieriaus! (Mairita dar nežinojo, kad higienos reikmenų problemą mūsiškiai išsprendžiai savaip - pasivagia -aut. past.). Šalia mūsų restorano yra asfaltuota aikštelė, tai dažną vakarą čia stovi autobusiukai lietuviškais numeriais. Kartą išdrįsau prieiti ir pasiūliau, kad nenakvotų mašinoje. Sakiau, jog turiu kempingą netoliese, lai užmoka ir būna. Tai vienas dvimetrinis kad atėjo įpykęs, kūnu į mane įsirėmė ir žiūri žiauriu žvilgsniu! Apsigręžiau ir nedrįsau daugiau nieko pasakyti. Nors aikštelė ir mano privati, skirta restoranėlio klientams, lai nakvoja. Kad tik mums nieko nepadarytų. Aš jų bijau, mano darbuotojos bijo. Kartais matau, kad žmogus atėjo tik vogti - slankioja, slankioja pusvalandį mano parduotuvėje ir nieko neperka. Bet ką nors pasakyti neišdrįstu - dar supykę atkeršys!
Mairita Bresborn nemano, kad lietuviai Švedijoje vagia ir plėšia iš skurdo. Jos įmonėje triūsia viena labai humaniška jaunutė mergina, nuolat važinėjanti į Lietuvą ir mūsų tėvynėje turinti draugų. Toji mergina šeimininkei daug pasakojo apie mūsų žmonių skurdą ir tikrąją padėtį. "Tie, kas iš tiesų skursta, sėdi namuose ir iš paskutiniųjų kabinasi žemės, menkiausių darbelių ar pašalpų, - galvoja M. Bresborn. - O kas turi automobilį, gali nusipirkti bilietą Švedijon ir benziną, kas, laukdami progos, suka apie mūsų tualetus ir degalines, jie - ne skurdžiai!" M. Bresborn įsitikinusi, jog Švedijos policija kol kas nėra pasirengusi susigrumti su buvusių sovietinių piliečių daromų nusikaltimų banga. Viskas 1999 metais prasidėję taip staiga, tarsi sprogimas. Ir iš tiesų, iki mūsų Švedijoje buvo dar palyginti ramu. Gal todėl automobiliu pravažiavome net kelias didesnes gyvenvietes ir miestelius, o uniformuotų patrulių gatvėse taip ir nepamatėme. Policijos komisariatai po darbo valandų užrakinti, belsk nesibeldęs - nėra net budinčių. Atrodė, žagink, vok, plėšk, kiek tinkamas. Jau buvo visiškai tamsu, kai atsitiktinai, po valandos paieškų, pamatėme policijos automobilį. Tačiau jis sparčiai tolo. Pasidarė netgi įdomu, kur važiuoja ir ką veiks vienintelis per visą vakarą sutiktas patrulis? Ilgus kilometrus sekėme iš paskos, kol pasivijome... jaunutę policijos kinologę Ulriką Lichtenberg. Pasirodo, į vakare tuščią Stillerydo jūrų uosto teritoriją ji atsivežė vokiečių aviganį Totį, norėdama jį ramiai patreniruoti. Ulrikos pėdsekys išmokytas ne tik ieškoti narkotikų, sekti pėdomis, bet ir sulaikyti nusikaltėlį. Apie lietuvius policininkė sakė prastai negalvojanti: keli kasmet atvažiuoja dirbti į jos kaimynų ūkininkų laukus. "Tačiau tie, kas čia skuba plėšti ir vogti - baisūs! Iš žygių į Švediją jie grįžta su pilnomis prisiplėšto turto mašinomis, realizuoja grobį - ir vėl atgal".
Eksperimentas
Vieną dieną mudu su fotokorespondentu Vladu nutarėme atlikti eksperimentą: išsiaiškinti paprastų švedų požiūrį į mus, lietuvius. Išsirinkę didžiulį "Fjalkinge ekohallen" prekybos centrą, įėjome vidun ir ėmėme kalbinti jo lankytojus. Vieni sprukdavo, vos išgirdę su lietuvišku akcentu ištartą klausimą :"Ar kalbate angliškai?" Kiti, netarę nė žodžio, nurisnodavo, kai pasakydavom, kad esame iš Lietuvos. Treti apsimesdavo išvis negirdį! Bene padoriausia pasirodė jaunutė studentų pora: ne tik prisipažino kalbą angliškai ir nepabėgo, bet ir spėjo išklausyti, ko mes pageidaujam. Interviu? Prašom! Jie nemano, kad lietuviai yra vagys ir žmogžudžiai, o "nusikaltėlių turi kiekviena tauta, ne išimtis ir švedai". Paskui sutiko šnektelti pusamžė pora. Slavišką vardą turinti švedė Alise Nhesult prisipažino esanti didelė Lietuvos ir Baltijos šalių draugė. Ji tikino, jog lietuviams stovint Baltijos kelyje, ji su vienminčių grupe Malmėje ir kituose dideliuose švedų miestuose rengė pritarimo akcijas ir reikalavo... pripažinti lietuvių nepriklausomybę! Ši miela moteris labiau pyko ant švedų fermerių, lietuvius apgyvendinančių daržinėse, neduodančių vaistų ir higienos priemonių ir mokančių keliskart mažiau negu mokėtų saviems. Tačiau studentai ir "lietuvos draugė" tebuvo dvi malonios išimtys. Keli asmenys, kuriuos mums šiaip ne taip pavyko prakalbinti, kalbėjo, kad lietuviai Švedijai kelia nemažų problemų. Vienas iš tokių - "Fjalkinge ekohallen" prekybos vadybininkas Peras - Ola - Fardigas. Vyriškis sakė, jog jų prekybos centre su siaubu laukia vasaros, kai pasirodys braškių skynėjai iš Rytų. Tie, net ir turėdami darbą, laiko pareiga ką nors pasivogti iš parduotuvės. Vagia skutimosi reikmenis, muilą, garso ir vaizdo kasetes, žvejybos reikmenis. Kiekvieną dieną (!) vien tik šiame prekybos centre vasaromis sulaikomi bent keturi apsivogę lietuviai. Dėl tokio mūsų tautiečių "dėmesio" prekybos centras keleriopai sustiprino apsaugą. Sako, padeda, bet nelabai. Mat policija sučiuptų smulkių vagišių griežtai nenubaudžia.
