Gyvename mes su žmona Veronika pas jos tėvus. Aš dantis sukandęs dirbu kiek galiu, kad sutaupytume nuosavam butui. Mūsų namuose vyrauja kaip tik tokia dažnai anekdotuose minima atmosfera. Uošvė kasdien man primena, kad aš pas juos - svečias, kampininkas ir apskritai atsitiktinis žmogus. Anksčiau aš neišlaikęs pratrūkdavau, bet viskas baigdavosi Verutės ašaromis, tad teko sukaupti visą ištvermę ir tylėti. Tylėti diena iš dienos. O kartais taip norisi uošvei užvažiuoti į ausį. Bet aš padariau kitaip. Į vietinį laikraštį padaviau skelbimą:"Gydau nuo radikulito ir inkstų akmenų. Greitai ir patikimai!" Nurodžiau draugo telefono numerį, o laikraštį su išspausdintu skelbimu tarsi netyčia palikau virtuvėje. Uošvė kaip tik nugaros skausmais skundžiasi. Jaunystėje sportuodama kažkur nukrito ir kažką susižalojo. Visais žiniuoniais ir "stebuklingais" daktarais ji tiki aklai.
Štai ji ir paskambino nurodytu numeriu, užsirašė pas gerą mano draugą į priėmimą. Jis pats gydytojas, tad apžiūrėjo ją ir patarė vietoj vaistų naudoti paties nekenčiamiausio žmogaus šlapimą. Suprantama, mano kandidatūrai konkurencijos nebuvo. Vakare uošvė ilgai negalėjo prabilti norima tema, derybas vedė per Verutę. Aš iš pradžių atsisakinėjau, girdi, kokias čia nesąmones paistote, bet paskui nenorom sutikau.
Uošvė vilkėdama naktinius marškinius stovi vonioje "ant keturių", o aš pilu jai "vaistus" ant nugaros. Beje, visą dieną prieš tai tualete nebuvau, kad tik daugiau sukaupčiau. Per tą minutę man prieš akis prabėgo visi ketveri mūsų bendro gyvenimo metai. Tokį palengvėjimą pajutau, kokio turbūt nejunta net kosmonautai, iš kosmoso Žemėn sugrįžę!
Įdomiausia tai, kad nugaros skausmai uošvei iš tikrųjų atlėgo! Tai pirma. Dabar su ja mūsų santykiai auksiniai! Tai antra. Net kai ji senu įpratimu pradeda "kudakuoti", aš sau mintyse pagalvoju: "Nusišlapint man ant tavęs!"
Ir taip lengva, taip gera pasidaro...
