Bekraštėj laiko dykumoj
Gyvenimo mums duota atkarpa.
Viliojantis miražas - svajonių Everestas.
Skirtingam aukšty regim savąją viršukalnę
Ir įkalnes pasirenkam skirtingas
Kiekvienas savo trajektorija
Mes skubam, lekiam,
Šliaužiame, ropojam,
Be gailesčio nustumdami kitus...
(Negi svarbu, kai sieki tikslo?)
Gniaužia dvasių erdvės lengvumas,
Laimė žvaigždėta taip arti,
Visos problemos - ten, žemai...
Dar šiek tiek pastangų - tu nugalėsi!
Deja, nedžiūgauk per anksti - idilė griūva...
Likimas, žiaurusis inkvizitorius,
Stveria ir nubloškia atgal,
Žemyn - į juodą prarają -
Negailestingai laiko ratais
Griauna gyvenimus ir svajones...
***
Jauti kažkur vos vos rusenant viltį?
Svyruoja gelmėse Lemties svarstyklės -
Plikti pražūčiai? O gal?..
Gal duoti šansą paskutinį
Ir leisti sielai Feniksu pakilti?..
Eleonora Norgailienė, Marijampolė
