Ženklai dažnai užgožia, paslepia ir nuslopina realybę. Ji tampa tarsi tamsus užkulisis, netikėtai atrandamas nevaikštomuose kampuose, už dekoracijų, kurios ženklina ir nužymi mums daugelį gyvenimo tiesų bei vertybių. Politika yra tarsi labiausiai dekoracijomis užpildytas ir ženklais kontroliuojamas procesas.
Mes galime teigti, kad politikoje nieko kito ir nėra, kaip tik ženklai ir ženklų sistemos. Jie leidžia politikams simuliuoti jėgą, imituoti veikimą bei vaidinti valstybingumą. Realybė priešinasi padariniais, tačiau jie visada būna jau po visko.
Rolando Pakso inauguracija iš esmės yra naujos valdžios naujų ženklų formavimo metas. Todėl ilgai trukęs inauguracijos iškilmių ritualų planavimas ir aptarimas neišvengiamai buvo lydimas vidinių išrinktojo prezidento šalininkų konfliktų, visuomenės vertinimų bei žiniasklaidos kritikos.
Štai jau kilo pirmasis viešas konfliktas tarp Vilniaus mero Artūro Zuoko ir iškilmių rengimo komisijos. Miesto meras atšaukė leidimą per iškilmes skristi virš miesto reaktyviniams lėktuvams ir malūnsparniams. Buvo motyvuojama tuo, kad inauguracinė komisija parodė nepagarbą miestui, net nesvarsčiusi sostinės kreipimosi atsisakyti kovinių lėktuvų skrydžio.
Tačiau įdomiausia intriga šią savaitę buvo inauguracijos proga pasakytos kalbos. Jų turinys gali būti interpretuojamas įvairiai. Tačiau mus šiandien domina, ką ateinantis prezidentas išskyrė savo kalboje kaip svarbiausią savo būsimos veiklos tikslą. Čia mes jau neišgirdome nei rūsčių kalbėjimų apie radikalias pertvarkas, nei apie perdalijimus. Visa, ką mes išgirdome, susiveda į vertybes, kurias savo laiku deklaravo ir prieš jį buvę prezidentai. Taigi Rolandas Paksas visiems pasiuntė pakankamai aiškų ženklą - prezidentas yra jaunas, tačiau jo pareigos yra valstybės atstovavimas užsienyje ir visuomenės pilietinės bei dvasinės brandos skatinimas.
Taigi naujasis prezidentas parodė, kad visa tai, kas atrodė radikalu ir netgi revoliucinga per rinkimus, dabar jau yra praeitis ir postas įpareigoja tramdyti savo ir savo apsupties ambicijas bei radikalumą.
Manau, artimiausiu metu mes nematysime didesnių konfliktų tarp Prezidentūros, Seimo bei Vyriausybės, nes prezidentui reikalinga atrasti savo vietą realių įtakų hierarchijoje ir parodyti save ne tik kaip gebantį deklaruoti veikimą, bet ir veikti nekenkiant valstybei.
