Giedrė POTELIŪNAITĖ
Užgavėnių švente išviję žiemą, visi laukia gražaus ir šilto pavasario, o po jo ateinančios karštos vasaros. Kauno meteorologijos stoties darbuotojos sako, kad pasakyti, kokia bus vasara, labai sunku, mat prognozės skelbiamos daugiausiai 10 dienų į priekį. Nuolat renkami duomenys apie vėjo greitį, slėgį, kritulius, saulės intensyvumą ir kiti matuoklių užfiksuoti duomenys vargu ar pasitarnaus norintiems sužinoti, kokia gi bus artėjanti vasara. Tokie duomenys, juokdamosi sako stoties darbuotojos, labiau pasitarnauja teismams, kurie surenka iš meteorologų duomenis, kokios eismo sąlygos buvo eismo įvykių metu. Pasitaiko, kad avariją padaręs žmogelis tvirtina, kad tądien ryškiai švietusi saulė jį apakino, o pagal stoties duomenis paaiškėja, jog tądien buvo apsiniaukę ir saulė iš po storo debesų sluoksnio išvis nepasirodė... Skeptiškai meteorologės vertina ir liaudies išmintį, bei senolių pastebėjimus, pagal kuriuos jie dar ankstyvą pavasarį nuspėja vasaros sezono orus. "Čia tas pats kaip augalų sodinimas ar plaukų kirpimas pagal mėnulio frazes - daugiau prasimanymai negu teisybė", - juokdamosi sakė meteorologijos stoties darbuotojos. Anot moterų, sinoptikai orus prognozuoja ir fiksuoja visus gamtos reiškinius, o ne spėlioja, kaip tai daro seni žmonės. Tik sinoptikų dėka mes sužinome apie tokius pasaulio "rekordus" kaip žemiausia oro temperatūra - 89,2, kuri užfiksuota Vostok stotyje Antarktidoje 1983 metų liepos mėnesį, arba apie karščio rekordą - +57,8, užregistruotą Al Aziziyah (Libija) 1922 metų rugsėjį.
Tačiau su meteorologėmis visiškai nesutinka Petras Jankūnas (91 m.). Ukmergiškis žino daug būdų, kaip nuspėti, koks bus karštasis metų laikas, ir sako, jog dažniausiai jo prognozės pasitvirtina. "Aš jokiu būdu nesigiriu, bet galiu pasakyti, kad manęs apie orus pasiteirauti užsuka ne tik kaimynai. O kai prognozės pasitvirtina, paskambina koks žmogus iš kito miesto galo padėkoti, kad nemelavau ir įspėjau jį apie orų išdaigas", - sakė P. Jankūnas.
Senolis sako, kad geriausiai vasaros ir pavasario laikmetį prognozuoti vasarį ir kovą. Tada jau ryškėja pirmieji ženklai, kurių prasmę žinant nesunku pasakyti, ką žada ateinantys metų laikai. Štai jeigu antroji vasario diena giedra - lauk gražaus pavasario, o jei dangus apniukęs - ne už ilgo pustys. Jei visą vasario mėnesį laikosi šalčiai - vasara bus karšta, ypač - rugpjūtis. "Dabar klimate daug permainų vyksta, viskas keičiasi - ledynai tirpsta, žmonės žemę ir orą teršia, todėl labai tiksliai nuspėti sunku. Anksčiau kaip manydavau, taip ir pasitvirtindavo. Visgi, net keli dalykai rodo, kad vasara mus lepins. Pagal kovo 2 dieną sprendžiamas pavasaris - jeigu diena graži ir saulėta - pavasaris gražus. Kovo 3 dieną parodo vasarą. Jeigu diena graži - vasara bus graži. Taigi labai gražu buvo tą dieną, o ir vasarį šalčiai ilgai laikėsi - vadinasi vasara bus šilta. Be to ir sausis nebuvo šiltas, vadinasi vasara nebus lietinga", - paslaptimis dalijosi P. Jankūnas. Senolis sakosi taikliai atspėjęs 1994 metų karščius. Tą vasarą net užfiksuotas karščio rekordas - 37,5 laipsniai ir visiškai nelijo visą liepą. Puikiai P. Jankūnas prisimena ir 1972 metus, kai pirmas sniegas iškrito rugsėjį, tačiau to jis nebuvo numatęs ir sako, jog tokias išimtis ir gamtos išdaigas nuspėti yra per daug sunku net sinoptikams.
"Labai laukiu vasaros, nes vasarą gyvenimas lengvesnis ir nuotaikos geresnės. Tada galiu saulės atokaitoje drožinėti iš medžio įvairiausius "baubukus" ir džiaugtis gyvenimu", - sakė mažai į lauką žiemos metu išeinantis pensininkas.
Krekenaviškis Jonas Žilevičius neturėjo kada gamtos reiškinių stebėti - visą gyvenimo daug dirbo, bet ne tiek sau, kiek kitiems. Krekenavos miestelyje Jono namus parodys kiekvienas sutiktas. Graži sodyba apjuosta akmenų ir girnų tvora iš toli traukia akį. 85 metų J. Žilevičius sunkiai vaikšto ir daugiausiai laiko parleidžia gulėdamas, tačiau nekantraudamas laukia, kada atšils ir galės bent aplink namus pasivaikščioti, o gal ir iki savo įrengtų kapinaičių nueiti. Apylinkės garbės piliečio vardą turintis Jonas - neeilinis žmogus. Visą gyvenimą dirbęs felčeriu visada rasdavo laiko geriems darbams. "Po mažas miestelio kapines anuomet ganėsi arkliai ir ožkos. Maniau sau, juk ten palaidoti žmonės - reikia kažkaip sutvarkyti kapinaites ir išvyti iš ten gyvulius. Į pagalbą atėjo daug kaimynų ir Krekenavos gyventojų. Visi sunešė man turėtas girnapuses ir akmenis, o aš iš jų padariau kapinaičių vartus, pastačiau paminklus knygnešiams, nepriklausomybės kovų savanoriams, visoms motinoms... Bet toks nedidelis čia tas mano nuopelnas - daug žmonių man padėjo", - kuklinosi garbės pilietis.
J. Žiliūnas sutvarkė ne vienas kapines. Žydų kapinėse net pastatė paminklą. Už tai Jaruzalėje senolio garbei "Teisuolių" alėjoje šalia visų per Holokaustą gelbėjusių žydus žmonių atminimui pasodintų medžių, žalioja ir J. Žiliūno medis. Dėkota Jonui ne sykį ir kone už visus gyvenime atliktus darbus. Štai neseniai net iš Londono atvyko vyras padėkoti Jonui, kad padėjo jam gimti. "Atsimenu gerai, kai viena krekenaviškė nespėjo į ligoninę nuvykti ir ėmė gimdyti. Moteris sunkiai gimdė ir tas atvykęs vyras sakė, kad be mano pagalbos vargu ar abu būtų likę gyvi. Ir dar atvežė man nuo savo motinos tokį gražų kryželį", - rodė Jonas prie visų padėkos raštų ir apdovanojimų padėtą mažą paveiksliuką.
Paklaustas, ar jo pačio šeima nepyko, kad Jonas tiek laiko kitiems sugaišta, senolis tik juokėsi ir galva lingavo: "Pyko kaip gi, ir velnių duodavo, bet dabar jau viskas pareityje. Jeigu ši vasara bus šilta, gal ir vėl kokių darbelių padarysiu. Šeima yra šeima, o darbas lieka darbu. Va iš kapų net 60 girnapusių pavogė. Ir iš tvoros kelias "nujojo"... Niekas dabar nieko nebijo. Gal vasara pavyks nuostolius atitaisyti", - vylėsi krekenaviškis.
Pirmą kartą per visą "Akistatos" istoriją šnekintas žmogus ne tik nieko už tai nepaprašė, bet dar primygtinai įbruko žurnalistei į kišenę "kelis litus" ant kavos. "Dabar sunku visiems, o jums, jauniems, dar sunkiau. Aš spėjimų apie vasarą jokių nemoku atlikti, bet tiesiog jaučiu, kad ji bus graži ir saulėta. Visiems gyventi bus daug lengviau", - išlydėdamas sakė J. Žiliūnas ir prasitarė laukiantis grįžtančių paukščių, kurie pirmieji praneša apie žiemos pabaigą.
