Spalio 12 dieną suėjo lygiai dešimt metų, kai nuo samdomo žudiko paleistų kulkų žuvo vienas iš "Respublikos" laikraščio įkūrėjų ir žurnalistų Vitas Lingys. Šis nužudymas buvo mafijos ir korumpuotų politikų bandymas nutildyti spaudą.
Nuo pat įkūrimo apie korumpuotus politikus ir nusikaltėlius rašiusi "Respublika" 1992 metais organizuotam nusikalstamumui tapo skersai gerklės stovinčia ašaka. Tuo metu, kai vidaus reikalų ministras Petras Valiukas aiškino, jog mafijos Lietuvoje nėra, "Respublika" rašė apie tai, jog tarptautinio nusikalstamo susivienijimo atstovai apginklavo Lietuvos policiją. "Respublika" rašė apie žudynių užkulisius ir tarptautinę mafijos grupuotę, įvairių kompanijų priedangoje besiveržiančią į Lietuvą. Visų šių straipsnių įkvėpėju ir daugelio bendraautoriumi buvo teisėsaugos sritį kuravęs žurnalistas, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vitas Lingys. 1993 metų vasario pradžioje Vilniuje, viename mafijos susiėjime, buvo "inauguruoti" nauji nusikaltėlių bosai. "Strelkoje" buvo kalbama ir apie "Respubliką" - ne vienas kalbėtojas siūlė baigti su laikraščiu. Jau vėliau V. Lingio žudikų teisme buvo paskelbti liudijimai apie tai, kad mafijos bosai nurodė "susitarti arba pašalinti žmogų su šunimi". "Žmogaus su šunimi - tai Vitas Lingys, kiekvieną rytą vedžiojęs senbernarą Albą. Susitarti nepavyko, ir 1993 metų spalio 12-osios rytą Vitas Lingys buvo nužudytas.
1994 metais už V. Lingio nužudymą Borisui Dekanidzei buvo skirta mirties bausmė, žudikas Igoris Achremovas Lukiškėse turėtų būti laikomas iki gyvos galvos, jo pagalbininkai Borisas Bobičenka buvo nuteistas 13 metų ir 3 mėnesiams, o Viačeslavas Slavickis - 14 metų. Mirties nuosprendis B. Dekanidzei buvo įvykdytas 1995 metų vasarą. V. Slavickis šiuo metu kali Marijampolės, o B. Bobičenka - Alytaus pataisos namuose. Prieš kelias dienas jie prašė Vilniaus apygardos teismo sumažinti bausmę, tačiau prašymai buvo atmesti. Turi vilčių kada nors išeiti į laisvę ir Lukiškėse kaltintis I. Achremovas. Pagal įstatymus, po 10 metų kalėjime nuteistasis iki gyvos galvos gali kreiptis į teismą ir prašyti, kad jį perkeltų į pataisos namus. Po 20 metų kalinys gali prašyti prezidento malonės, o po 25 metų - sušvelninti bausmę.
Žudikai buvo išaiškinti palyginti greitai, tačiau žurnalisto budelių teismo procesas neatsakė į klausimą, kas tikrieji nužudymo užsakovai ir organizatoriai. Tyrimas baigėsi ties "Vilniaus brigados" vadeiva Borisu Dekanidze. Prieš mirtį su B. Dekanidze tuos klausimus bandė išsiaiškinti tuometinis Vilniaus miesto prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gintaras Jasaitis (dabartinis generalinio prokuroro pavaduotojas). "Respublikai" pavyko gauti kalėjime slapta padarytą įrašą. Prokuroras bandė įkalbėti myriop nuteistą mafijos bosą gelbėtis ir duoti parodymus: paaiškėjus naujoms aplinkybėms, egzekucija galėjo būti atidėta, galbūt net sušvelnintas nuosprendis. Tačiau B. Dekanidzė tai daryti atsisakė. "Nenoriu vaizduoti didvyrio, tiesiog yra savotiška garbė, - kalbėjo B. Dekanidzė. - Jei tai būtų atsitikę kam nors kitam, jis įkliūtų ir imtų klijuoti žmonėms viską, ką galima ir negalima, mes paprasčiausiai jį užmuštume ar sudegintume. Grynas pedarastas. Jei negali, nelįsk. Jei įkliuvai, nemalk liežuviu. Kiekvienas savo vietoje. Paprasčiausiai esu kvailys, bet savaip", - savo pažiūras išdėstė mirtininkas.
Vėlesniuose pokalbiuose B. Dekanidzė tik patvirtino, ką slaptosios tarnybos ir taip žinojo: kažkas ketina destabilizuoti padėtį šalyje banditų rankomis. Buvo pageidaujama kuo daugiau sprogdinimų, rezonansinių nužudymų (planuota nužudyti tuometinį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską, tuometinį Seimo pirmininko pavaduotoją Egidijų Bičkauską, tuometinį Vilniaus prokuratūros skyriaus vyr. prokurorą Antaną Klimavičių), kad būtų parodytas visiškas Lietuvos valdžios bejėgiškumas prieš mafiją.
Netrukus po to, kai įvyko paskutinis prokuroro ir B. Dekanidzės pokalbis, prezidentas Algirdas Brazauskas atmetė jo malonės prašymą ir nuosprendis buvo iškart įvykdytas. Kažkas, matyt, vis dėlto skubėjo, kad Borisas neapsigalvotų ir neprabiltų.
Šiomis dienomis publikacijų apie V. Lingio žūtį gausu įvairiuose laikraščiuose. Bet tiek "Lietuvos rytas", tiek "Respublika" pasakoja apie prieš dešimtmetį įvykusį įvykį ir nagrinėja jo pasekmes iš teisėsaugos pusės. "Lietuvos žiniose" V. Lingio draugas rašytojas Valdas Kukulas svarsto, kas per tą dešimtmetį atsitiko žurnalistikai. Štai keletas citatų.
"Nežinau, kaip Vitas Lingys jaustųsi šiandieninėje žiniasklaidos aplinkoje. Nei prieš dešimtmetį, nei juo labiau prieš penkiolika metų nebuvome visai jaunikliai, tačiau atrodo, kad mąstėme kaip "amžini jaunavedžiai", ir nė vienas nebūtume patikėję, kad šiandien Lietuvos spauda pateks į neskaidriausių, paperkamiausių sąrašą tarp Europos ir ne tik Europos valstybių žiniasklaidos".
"Bijau, bet ar nebus Vito Lingio žūtis ta riba, kai laisvoji spauda pamažu ėmė virsti "laisvąja". Šiaip jau žurnalistai žūsta karštuosiuose pasaulio kraštuose, ir tarptautinės organizacijos juos kruopščiai registruoja. Posovietinėje erdvėje, pirmiausia Rusijoje, žurnalistai žūsta kovoje su pinigais".
"Tokia spauda, dėl kokios mes svaigome ir dėl kokios norėjome aukotis, buvo nereikalinga pirmiausia valstybei, nes "valstybės laikraštis" paprasčiausiai negalėjo atlaikyti konkurencijos".
"Žinau, kad šiais laikais banalu iš žmogaus daryti simbolį, tuo labiau - aukos. Ir vis dėlto, žiūrėdamas į Vito bendražygių likimus, bandau jo likimo linijoje įžiūrėti visų mūsų bendros lemties trajektoriją. Ne apie tokią žiniasklaidą andai svajojome, ne dėl tokios žiniasklaidos galvą padėjo ir Vitas".
