Narkomano išpažintis
- Matote, mano smilkiniai pradėjo žilti... Juk aš tiek išgyvenau! Norėjau nusižudyti. Po kiekvienos krizės prisiekdavau - viskas, mesiu. Bet vos tik pasitaiko proga - vėl pradedu iš naujo. Kaip man išbristi iš šito liūno?!
Jo veidas - pelenų spalvos. Mačiau, kaip, išėjęs iš gydytojo kabineto, jis liguistai vilko kojas, ėjo susikūprinęs kaip seneliukas. O juk jam dvidešimt treji...
Jo akyse - pagalbos šauksmas, baimė ir... atgaila. Vėlu? Ne, nesinori tikėti. Jeigu tuo patikėtum, tuomet jį reikėtų išbraukti iš gyvenimo. Todėl, kad narkomanas neturi ateities. Tai man pasakė jis pats:
- Aš daug esu skaitęs apie šią ligą, žinau: jeigu "neužrišiu", priešakyje - šalta kapo duobė.
Erikas Bliudelis pateko į ligoninę. Diagnozė - narkomanija. Gydytojai teigia: jeigu žmogus neras savyje valios nugalėti pomėgio narkotikams, jokie preparatai nepagelbės. Turi būti abipusės pastangos - ir gydytojų, ir ligonio.
Paprastai tie, kurie paauglystėje pradeda "žaisti" narkotikais, subrendę atpranta nuo jų. Erikas viską pradėjo truputį kitaip. Kad suprastum jo kritimo laipsnį, tikriausiai reikia pradėti iš toliau.
Eriką užaugino motina. Tėvas paliko šeimą, kada jam buvo treji metukai. Berniukas neapsakomai mylėjo motiną. Ji buvo jam viskas: mylinti, gal todėl ir sugebanti viską atleisti, galinti ir ginanti savo vienintelį sūnų. Kada jų namuose atsirado svetimas vyras, berniukas skaudžiai išgyveno.
- Aš norėjau suartėti su tuo žmogumi, bet kažkas kliudė, - taip sako jis dabar, supratęs, kad, genamas savimylos ir egoizmo, negražiai ir nesąžiningai tuomet pasielgė.
O jeigu suaugęs žmogus būtų pirmas žengęs ryžtingą žingsnį prie berniuko? Erikas būtų buvęs kitoks? Jis pats atsako:
- Geresnis. Nebūčiau pavartėse ieškojęs draugų kompanijos prasiblaškyti.
Prasiblaškyti?! Nuo ko? Nuo sunkių vaikiškų minčių. Tik suaugusiesiems atrodo, kad jų vaikai neturi.
Kaip priprato prie narkotikų? Profesinės technikos mokyklos moksleiviai kaime atliko praktiką - remontavo fermą. Kanapių želdinius jiems parodė vietiniai vaikai. Nuėjo vieną sykį, paskui antrą. Ir prasidėjo...
- Iš pradžių narkotikai pakelia nuotaiką. Jeigu tuo metu klausaisi, sakykim, sunkiojo roko, daraisi agresyvus. Paskui supratau, kad narkotikai veikia psichiką. Pradėjau krūpčioti, visko bijoti, rankos ėmė drebėti. Bet mesti nebepajėgiau.
Paskui žolelių "kaifui" ėmė nebeužtekti. Visa kompanija rinko aguonas. Bet prieš trejus metus jis visam laikui (taip jam atrodė) atsikratė to blogo įpročio. Tuomet du jo likimo draugai jau sėdėjo už grotų: apimti narkotinio kvaitulio užpuolė ir peiliais subadė gatve ėjusį žmogų. Tik atsitiktinai tada jo nebuvo su jais. Bet įvykis privertė jį susimąstyti. Jis puikiai suprato: jeigu neatsisakys "kaifo", kalėjimo neišvengs, juk narkomanijos požymiai jau davė savo vaisius: jis tapo agresyvus, bet kokį ne taip pasakytą žodį suprasdavo kaip įžeidimą, paleisdavo į darbą kumščius. Kentėjo pats, kentėjo artimieji, tarp jų vienintelis jam brangus žmogus - motina. Kiek pralieta ašarų, kiek išgyventa, kiek praleista nemigos naktų...
...Bet kartą atsitiktinai pateko į kolektyvinius sodus. Išvydo vėjyje plazdančius raudonus aguonų žiedus ir tarytum viskas jame atsivertė. Jį sulaikė, kaip sakoma, su įkalčiais, begrįžtantį iš "taško" (taip narkomanai vadina vietas, kur auga aguonos, kanapės...)
- Kaip nugalėti save, kaip man išbristi iš šito liūno?!
Šiam pagalbos šauksmui negali likti abejingas. Bet kuo galima padėti žmogui, kuris pats save pasmerkia žūčiai? Per daug sunki liga.
- Aš juk anksčiau daug skaičiau, - prisimena Erikas Bliudelis, - mėgau muziką, sportą, neblogai dainavau. O dabar - tarytum išgręžta mazgotė. Man dvidešimt treji, o aš net nežinau, kas yra meilė. Niekas nedomina...
Gailestingumas - vienintelis jausmas, kurio jam negaili kiti.
Širdies gilumoje vis dar rusena viltis, kad jam pavyks sugrįžti...
Petras Zlatkus
