Gyvenimo upė negrįžtamai nuplukdė mūsų senelius ir prosenelius. Mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai jau ne tokie, kaip jie, kuriems kito žmogaus reikėjo ne dėl naudos. Mūsų tarpusavio santykiai nebėra tokie nuoširdūs ir šilti. Dabar vienas pas kitą lankomės ne tam, kad palinkėtume geros dienos ar paklaustume, kaip sveikata. Susitinkame tada, kai ko nors reikia. Kaimynas nepažįsta kaimyno, net giminaičiai nesusitinka ištisais metais. Susvetimėjimas, pavydas, savanaudiškumas ir egoizmas užvaldė mūsų protus ir širdis. Užsidarėme savo kiaute ir, neduok Dieve, kad kas nors pasibelstų. Esame viskam abejingi, bent jau iki tol, kol mums gerai, kol mums ramu. Visas pasaulis sukasi apie mūsų pačių ašį: aš, mano namai, mano darbas, mano gydytojas, mano laimė, mano bėda ir t. t. O kas ne mano, tas jau svetima ir nerūpi. Ne mūsų kiaulės - ne mūsų pupos. Tad liekame svetimi ir abejingi kito skausmui, nuskriausto ar pamesto vaiko ašaroms, visų užmiršto senolio raudai, neįgaliojo bėdai, benamio vargui, alkoholiko ir narkomano ligai. Sunkiausiai nusidedame aplinkiniams - ne neapykanta, o abejingumu. Bėdojame, kur eina žmonija, kiek žiaurumo, nusikalstamumo, savižudybių, bet ar pagalvojam, kad galėtume tai pakeisti, pakeitę mūsų tarpusavio santykius. Jeigu padovanotume vieną gerumo kibirkštėlę pirmam sutiktajam, jis ją dovanotų kitam, tad po kiek laiko įsiliepsnotų gerumo laužas, gal sušilusi žmonija pasuktų geresniu keliu? "Labas, atėjau pas tave paklausti, kaip jautiesi, ar tau nieko nereikia".
Kotryna SKUODIENĖ
