"Gyvybė yra brangiausia Dievo dovana. Tai pašaukimas būti. Būti Dievo sukurtame pasaulyje. Augančio blogio akivaizdoje sąžinė neleido sėdėti sudėjus rankas ir tylėti. Po ilgų vargų gavau iš Dievo kunigystės dovaną, o matydamas didžiulį abejingumą negimusių vaikų žudymui, stojau į šventą kovą už gyvybę..." Šie Domeikavos ir Lapių (Kauno r.) klebono Roberto Gedvydo Skrinsko žodžiai yra jo gyvenimo prasmė.
- Tikslas, kurio jūs siekėte dešimt metų, vis dėlto pasiektas - tapote kunigu. Ar labai erškėčiuotas buvo tas kelias?
- Mano pasiryžimas buvo toks tvirtas, kad net 10 metų stojau į kunigų seminariją. Tai nebuvo lengva. Prisimenu, 1986-aisiais kartu su trimis draugais iš Vilniaus (čia gimiau ir užaugau) keliavau pėsčiomis į Palangą. Šiam žygiui paskatino P. Raščiaus eilės, kuriose buvo teigiama, jog savo Tėvynę reikia nors kartą apeiti pėsčiam. Tą kelią įveikėme per 10 dienų. Sužinojau, jog Gargžduose yra kunigas A. Šeškevičius. Nusprendžiau su juo susitikti ir pasikalbėti. Jam išsakiau savo ketinimus perplaukti Baltijos jūrą ir per Saaremos salą pabėgti iš tuometinės Sovietų Sąjungos į Švediją, o iš ten nusigauti iki Romos ir įstoti į lietuvių šventą kolegiją. Tuo metu ėjo šeštieji mano nesėkmingų bandymų tapti kunigu metai. Tačiau kunigas A. Šeškevičius pasiūlė išmesti iš galvos tokius planus ir stoti į pogrindžio seminariją (vienai tokių seminarijų jis ir vadovavo). Taip ir padariau, tačiau baigus reikėjo susirasti vyskupą, kuris įšventintų į kunigus. Deja, ne kiekvienas drįso tai padaryti. Tuo metu vyko ateistinė-ideologinė priespauda ir dėl to kunigai galėjo susilaukti nemalonumų. Lietuvoje tada buvo tiktai du vieninteliai tokie drąsuoliai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Viskas baigėsi tuo, kad kardinolas V. Sladkevičius pasiūlė dar kartą stoti į Kauno kunigų seminariją. Tai buvo dešimtasis bandymas. Išlaikiau egzaminus, tačiau netrukus gavau standartinį atsakymą, jog nesu priimtas. Tada ėmiau galvoti, jog galbūt ne į savo daržą veržiuosi, gal einu prieš Dievo valią - juk tiek kartų bandžiau ir vis nepriima. Ne kartą susimąstydavau apie tai, jog per šį laiką galbūt galėjau baigti bent du aukštuosius, susilaukti kokių penkių vaikų (net buvau pagalvojęs kurti šeimą)... Juk žmogui užtenka vos du tris kartus trenkti galva į sieną ir jis praranda bet kokį norą, tiesiog sugniuždomas, o aš į tą sieną trenkiausi net 10 kartų. Vis dėlto nemaniau, kad tai tragedija, visko pabaiga. Gyvenimas ėjo toliau. Didžiulei mano nuostabai, prieš pat rugsėjį gavau žinią, jog į seminariją esu priimtas... Po dvejų metų ją sėkmingai baigiau (buvo įskaitytas mokymasis pogrindinėje seminarijoje) ir 1991 metų liepos 16 dieną kancleris A. Svarinskas mane įšventino kunigu.
- Didžioji jūsų veiklos dalis neatsiejamai susijusi su kova už negimusių vaikų teisę gyventi. Kas paskatino tokiam žingsniui ir kodėl tai darote?
- Dar 1975 metais man į rankas pateko knygelė, išleista Tarybų Lietuvos moterų suvažiavimo proga. Ji buvo skirta "tarnybiniam naudojimui" - t. y. visiškai slaptai. Knygelėje buvo pateikti statistiniai duomenys apie abortus - kiek kuriais metais nutraukta gyvybių ir t. t. Skaičiai buvo didžiuliai - nuo 45 000 iki 50 000. Buvau nepaprastai nustebintas - kodėl vyksta tokia tragedija, o ją lydi absoliuti tyla? Šią temą ignoravo net ir patys drąsiausi kunigai disidentai, aušros pranašai. Iki tol gal tik vieną kartą apie abortus buvau išgirdęs per pamokslą. Toks abejingumas labai nustebino. Galima sakyti, jog aktyviai veikti mane paskatino ir patriotizmas. Juk Lietuva - tokia maža valstybėlė, nykstanti tautelė, ir dar sąmoningai ar nesąmoningai save žudanti. Reikėjo ką nors daryti, kad ji išliktų, kad neišnyktų. Perskaitęs vieną brošiūrėlę iš leidyklos gavau dar keletą knygų, su kuriomis susipažinau ir pagilinęs žinias pradėjau aktyvią veiklą - ėmiau rinkti parašus, kad Konstitucijoje būtų įtvirtintas straipsnis, draudžiantis abortus. Kadangi suvokiau, kad mano galimybės ribotos (trūko žinių), intensyviai į tai gilinausi, nes nenorėjau pasirodyti lyg būčiau iššokęs kaip koks Pilypas iš kanapių... Taigi neturėjau žinių bagažo, be to, nebuvau autoritetas, tuo galbūt labiau derėjo užsiimti kanoninio amžiaus kunigams, o ne tokiam geltonsnapiui kaip aš. Tačiau nenuleidau rankų ir galiausiai išleidau knygą, kurioje pateikiau surinktą medžiagą apie vaiko vystymąsi iki gimimo, atsakymus, kontrargumentus, moterų išpažintis ir skaudžius jų išgyvenimus... Esu kunigas, o šiuo metu naikinami negimę vaikai, todėl likti nuošaly ar laukti būtų tiesiog nevyriška...
- O jeigu jums pateiksiu savo kontrargumentą? Gal kartais geriau, kad vaikai negimsta nei vėliau yra apleidžiami, luošinami, kankinami, marinami badu ir nieko gera savo gyvenime nemato?..
- Aš nesakau, kad visi daugintųsi kaip triušiai, bet turi būti atsakomybė. Vaikas prasideda susijungus dviem ląstelėms ir net asocialiose šeimose jis yra būtybė. Gerai, tada aš jums pateiksiu kontrklausimą. Ką patartumėte moteriai, jeigu ji turi 8 vaikus, iš kurių trys kurčnebyliai, du akli, vienas protiškai atsilikęs, o ji pati serga sifiliu ir dar laukiasi kūdikio. Ar pasiūlysite jai darytis abortą?
- Taip.
- Tada pasaulis nebūtų turėjęs Bethoveno... Jis buvo genijus. Ir kiek genijų Lietuva neteko nuo sovietų primesto įstatymo, 1955 metų lapkričio 23 dieną įteisinusio abortus... Nuo to laiko iki šių dienų Lietuvoje buvo sunaikinta apie 4 milijonai gyvybių. Tai daugiau nei žuvo per karus, marą, sukilimus, tremtį, autoavarijose ir kituose nelaiminguose atsitikimuose. Todėl būti abejingam negalima. Sakykite, jeigu vaikas tampa neįgalus ar invalidas (dėl ligų, avarijų ir t. t.), tai yra - našta visuomenei, ar tai reiškia, kad pagal tokią logiką reikia jam nukirsti galvą, legalizuoti giljotiną?.. Tai ir yra mano kontrargumentas...
- Kaip ši veikla vystėsi toliau?
- Baigęs seminariją buvau paskirtas į Jurbarką. Pirmiausia čia pastatėme paminklą negimusiems vaikams ir palaidojome tris negimusius kūdikius. Tai buvo pirmas toks paminklas visoje Europoje. O gal ir vienintelis... Jurbarke skaičiau paskaitas mokyklose, ligoninėse, per vietinę televiziją rodėme filmus, gautus iš užsienio. Iki tol Jurbarko rajone būdavo atliekama apie 650 abortų per metus, o dabar šis skaičius sumažėjo iki 50. Manau, kad mano veikla davė akivaizdžių rezultatų... Beje, dar studijuodamas kunigų seminarijoje buvau gavęs rektoriaus leidimą skaityti paskaitas ir dabar jau turiu 12 metų patirtį. Jos prieš visas blogybes - alkoholizmą, rūkymą, narkotikus, palaidą gyvenimą. Vėliau buvau perkeltas į Vilijampolę ir galiausiai patekau į šią parapiją. Dabar Domeikavoje statome Lietuvos kankinių bažnyčią. Galėčiau pasakyti, kad 99 procentai visų Lietuvos kankinių yra negimę vaikai...
- Vadinasi, jus jaudina ir kitos skaudžiausios problemos, su kuriomis bandote taip pat aktyviai kovoti?
- Kaunuosi su trigalviu drakonu. Viena galva - narkotikai (alkoholis taip pat, nes 1978 metais 28-ojoje sesijoje narkotiku jį pripažino Pasaulio sveikatos organizacija). Antra galva - palaidas gyvenimas (dėl jo žlugo imperijos ir išnyko ištisos tautos). Trečioji slibino galva - tai negimusių vaikų naikinimas. Beje, po pirmo aborto net 70 procentų moterų gali tapti nevaisingos... O jau dabar žinoma, kad 14-15 metų paaugliai pradeda lytinį gyvenimą. Kuo jis dažniausiai baigiasi, aiškinti nereikia...
- Ar nesigailite dėl to, ką pasirinkote? Juk atrodo, kad labai mylite vaikus, dėl jų kovojate. Tai gal geriau būtų buvę tapti tėvu ir džiaugtis savomis atžalomis?
- Net jei būčiau tėvas, turiu pasakyti, kad pirmiausia vaikai priklauso Dievui. Jie yra Dievo nuosavybė, o tėvai - tik laidininkai, Dievo bendradarbiai. O vaikų aš turiu... Esu įkalbėjęs nedaryti aborto ar turėti dar vaikų ne vieną tėvą ar motiną. Gaila, kad per vėlai pradėjau rinkti vaikų nuotraukas, nors jų turiu nemažai... Pavyzdžiui, lankydamasis tose šeimose, kuriose būdavo vienas ar du vaikai, pasišnekėdavau apie tai, kad galima jų turėti daugiau. Pokalbiai duodavo rezultatų. Beje, jei koks vyras nori turėti daugiau vaikų, o žmona - ne arba priešingai, prašom kreiptis, aš mielai atvažiuosiu ir įkalbėsiu...
- Sklinda legendos, kad jūs galite akmenį paversti stebuklingais, gyvybę nešančiais milteliais. Ar tai tiesa?
- Jubiliejiniais 2000-aisiais metais buvau Šventojoje žemėje. Teko lankytis Betliejuje prie Pieno uolos, kur, bėgdama į Egiptą, Marija savo krūtimi maitino kūdikėlį Jėzų (ten yra net toks paveikslas). Viena toje uoloje įrengta salė išklijuota viso pasaulio vaikų nuotraukomis. Tai vaikai, gimę nevaisingoms poroms. Jos susilaukė vaikučių gerdamos tos Pieno uolos trupinėlius ir kalbėdamos maldas, giliai tikėdamos. Apie tai, kad šios uolos trupinėliais moterys gydosi nevaisingumą, rašė net žymusis keliautojas Matas Šalčius (jis lankėsi tose vietose)... Viena vienuolė, kuri buvo gerai pažįstama su Jeruzalės pranciškonų kolegijoje studijavusiais lietuviais pranciškonais, iš jų gavo minėtos uolos trupinėlių ir juos perdavė man. Apie tai paskelbiau internete. Beje, atsirado tokių, kurie bandė mane diskredituoti. Apsimetęs nevaisingu vyru pas mane apsilankė televizijos laidos "Zondas" žurnalistas. Jis reiškė didžiulį susidomėjimą, prašė tų miltelėlių ir viską slapta filmavo. Vėliau visa tai pateikė kaip kažkokį šarlatanizmą, iš manęs tiesiog pasityčiojo. Nors ir labai skaudu, galiu pasakyti tik tiek - jei šeima nori turėti vaikų, kurių jai nedavė Dievas, ji gali įsivaikinti ir juos auginti, tačiau tarp visų šansų gali būti ir šis mano pasiūlytas šanselis. Jei kam dėl to kyla klausimas, tai rodo žmogaus neišprusimą, neišmanymą...
- Ar galite patvirtinti, jog pavartojusi jūsų pasiūlytų Pieno uolos miltelių bent viena šeima susilaukė palikuonių?
- Vienai porai taip nutiko, tačiau aš nežinau, ar jie iš tiesų vartojo tuos miltelius. Tačiau sutuoktiniai tikino, kad iš tiesų iki tol buvę nevaisingi, ir tiktai šių miltelių bei karštos, nuoširdžios maldos dėka susilaukė vaikų. Beje, Šventojoje žemėje lankėsi daug Lietuvos žmonių ir jie visi tikrai turėjo girdėti apie šios uolos trupinėlių stebuklingąsias galias...
- Ar jaučiate, kad visos šios jūsų pastangos yra įvertintos?
- Pats Kristus neįtiko, tai ką kalbėti apie mane... Aš nekreipiu dėmesio į populizmą - jis labiau rūpi politikams, kurie bijo prarasti populiarumą ir nenori kalbėti apie šias aštrias problemas. Be to, stengiuosi patikti Dievui. Nereikėtų suprasti, kad kovoju prieš moteris, prieš jų pasirinkimą. Tai nėra moterų teisių pažeidimas. Aš kovoju prieš negimusių vaikų žudymą, nes tai yra blogis... Kiekvienas vaikas turi teisę gyventi. Tokią teisę jam davė Dievas...
- Dėkoju už nuoširdų pokalbį ir linkiu sėkmės kovojant už savo idealus...
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
