Kunigas - užlietame forte. Jo kolekcija - "geroje slėptuvėje" (R. Mikutavičiaus mirties užsakovas "atskleidžia tiesą")
Daiva NORKIENĖ
Vladas Beleckas, nuteistas už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizavimą, Lukiškėse ruošė "bombą": prieš Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant jo kasacinį skundą, pasirašė septynių puslapių ilgumo kalbą, kurios kulminacija turėjo būti pareiškimas.
- Atkaskite kunigo R. Mikutavičiaus kapą ir taps aišku, kad ten guli ne jis... Aš žinau ir atsakingai pareiškiu, jog kunigo lavonas yra užlieto forto kūdroje prie Kauno medicinos universiteto klinikų. Šis teismas yra paskutinė instancija, padėsianti tašką šioje painioje byloje, todėl ilgiau saugoti palaikų paslaptį man nebėra prasmės. Noriu, kad baigtųsi visa painiava.
Tačiau į kasacinio skundo nagrinėjimo posėdį kalinio niekas nepakvietė: tokia yra tvarka.
Forte
Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas atmetė Vlado Belecko skundą, nuosprendį paliko nepakeistą: nuteistasis kalės iki gyvos galvos. Nuo tos dienos kaliniui tapo privalu nešioti dryžuotą tokių "pasmerktųjų" aprangą, kurios buvęs turtuolis, meno vertybių perpardavinėtojas iki paskutinės akimirkos kratėsi tarytum kokios "infekcijos". Deja, neigiamų emocijų lavina, ilgą laiką taip atkakliai stumta iš pasąmonės, užgriuvo vienu kartu. Viskas - rainuotoji "uniforma", nuo vienatvės ir nevilties sudebilėję kai kurių iki gyvos galvos nuteistų veidai, storos saulę užtveriančios grotos - tarytum priartėjo. Baigta!
Kad būtų lengviau ištverti šią ne itin malonią "naujieną", administracija kaliniui davė darbo. - Prašiau, kad leistų plauti koridorių, šluoti kiemą, šveisti plyteles, nes daugiau nieko ir nemoku - kadaise net vinies į sieną neįkaldavau, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo V. Beleckas.
Dabar jis savo noru triūsia remontuojamoje sporto salėje pagalbiniu darbininku. Kai žurnalistė atėjo į Lukiškes susitikti su nuteistuoju, jo ilgokai neatvedė: buvęs turtuolis ir baltarankis pirmiausia turėjo susitvarkyti ir nusivilkti darbinius drabužius. Iš kameros jis atsinešė buvusį "karališką" gyvenimą ir prabangą liudijančių nuotraukų, užrašų sąsiuvinį ir septyniuose puslapiuose surašytą skandalingąjį pareiškimą. Vladas Beleckas tvirtina, kad Kauno Petrašiūnų kapinėse ilsisi ne kunigo Ričardo Mikutavičiaus palaikai, ir tūkstantinė gerbėjų minia prieš dvejus metus į amžino poilsio vietą lydėjo ne mylimą dvasios mokytoją.
- Ar jums niekada neatėjo į galvą, kad palaidoti ne kunigo palaikai? - tokiu pareiškimu nustebino V. Beleckas.
Pasak jo, velionis Ričardas Mikutavičius "ilsisi" Kaune, netoli Medicinos universiteto klinikų. Šalia Sukilėlių, Algirdo ir Januškevičiaus gatvių sankryžos yra senas, apleistas, vandens užlietas fortas. Vasaromis šioje paplentės "kūdroje" mėgsta žvejoti apylinkių vaikai, vos peržvelgiamas, žalsvų maurų prižėlęs vanduo praeiviams žadina pagarbią baimę ir masina paslaptingumu. Užlietą fortą nuo šaligatvio ir gatvės skiria tiktai neaukšta raudono mūro tvora.
- Ištraukite ten nuskandintus R. Mikutavičiaus palaikus, padarykite skrodimą, ir pagaliau byloje bus nustatyta tiesa, - tokiais žodžiais į Aukščiausiojo Teismo teisėjus ketino kreiptis kunigo nužudymo organizatorius.
Slėpė tiesą
Aukščiausiasis Teismas buvo paskutinė instancija, turėjusi lemti bene garsiausio Lukiškių kalinio likimą.
- Nebėra prasmės slėpti tiesą, - žurnalistei kalbėjo savo apsukrumu ir melagingais pareiškimais praeityje garsėjęs nuteistasis.
Ar verta tikėti, kad per pastarąjį pokalbį jis buvo nuoširdus? Vladas Beleckas žurnalistei dėstė savo teiginį pagrindžiančius argumentus.
- Kiek žinau, pagal įstatymus, jei nėra lavono, nėra ir pagrindo teisti, - kalbėjo R. Mikutavičiaus "duobkasys", - todėl ir tylėjau. Argi ne keista, kad iš Nemuno ištraukto į vielos tinklą susukto kūno neatpažino giminės? Visąlaik tvirtinta, kad tai 40-50 metų vyro lavonas, nors Mikutavičius buvo daug vyresnis. Kūno, kurį visi laikė R. Mikutavičiumi, kaukolė nebuvo išsiųsta į Vilnių, kaip to reikalauja instrukcija. Suradus velionį neatpažintųjų kape, iš esmės niekas nepaaiškėjo. Teismuose prokuroras Tilindis be perstojo įrodinėjo, kad tai - tikrai R. Mikutavičius, mat ant kūno rastos baltos glaudės bei juodos kojinės. Lygiai tokias esą nešiodavęs kunigas. Bet tai buvo paprasčiausi standartiniai gaminiai, o ne koks nors ypatingas vienetinis R. Mikutavičiaus trikotažas... Beje, kai prieš laidojant tariamą kunigą buvo atidarytas karstas, velionio sesuo Liucija Kolaitienė brolį "atpažino" tik iš kaukolės, o sūnėnas - iš ūgio. L. Kolaitienė ir šiandien abejoja, ar tikrai Petrašiūnų kapinėse palaidojo savo brolį. Tačiau ten iš tikrųjų - ne Ričardas. Prokurorai norėjo nuraminti visuomenę ir kuo greičiau užbaigti bylą, todėl į visus su atpažinimu susijusius skandalus (iš darbo atleista ar pažemintos pareigos aibei pareigūnų) buvo numota ranka. Paskutinės instancijos sprendimu, už grotų liksiu visą gyvenimą. Todėl nebematau prasmės slėpti, kur "ilsisi" kunigo palaikai, - tvirtino kalinys.
Jo manymu, vardan tiesos būtina ekshumuoti palaidotąjį Petrašiūnų kapinėse ir iš užlieto forto "išžvejoti" tikrąjį R. Mikutavičių.
"Neišprotėjo"
- Tačiau jūs jau tiek kartų esate visko prikalbėjęs... Apie buvusio Kauno saugumo šefo O. Travkino paimtą kyšį (nors to niekas neįrodė), apie šių eilučių autorei tariamai duotus pinigus. Ir nelabai teisingų faktų apie savo gyvenimą... Žmonėms sunku suvokti, kur baigiasi melas ir prasideda tiesa.
- O kas jums sakė, kad "paėmėt"? Aš taip nesakiau. O štai O. Travkinui tikrai daviau šiek tiek brangių papuošalų. Jų buvau išsikeitęs už kai kurias iš kunigo pavogtas vertybes.
- Tikrai? Iš kai kurių jūsų aplinkos žmonių teko girdėti, jog turėjote papuošalų su brangakmeniais, bet jie prieš daugelį metų buvo pavogti iš Maskvoje gyvenančio kilmingos giminės palikuonio rusų pianisto Kovalkovo (ar Korolkovo).
- Iš kur jūs žinote?! Aš tuos brangius papuošalus iš jo pirkau, o ne vogiau. Be to, anais laikais jie kainavo 150 000 rublių, o dabar neverti nė pusės to. Nes nėra kur jų realizuoti, brangakmenių mūsuose niekam nereikia.
- Tai kaip dabar jumis tikėti dėl kunigo Mikutavičiaus palaikų tariamo nuskandinimo forte?
- Aš tai jums sakau būdamas visiškai tikras ir sveikos nuovokos! Tikrai, aš neišprotėjęs, kaip daugeliui tokiu atveju atsitinka. Beje, čia kalėdamas pastebėjau: iš nuteistųjų iki gyvos galvos trisdešimt procentų jau išprotėję. Susitinkame pirtyje, kartais prasilenkiame koridoriuje ir matau, kad kai kurių žvilgsniai - visai be nuovokos, buki, sudebilėję. Pažįstu kalinį, kuris visą kamerą išpiešė paslaptingais ženklais - saulutėmis su skaičiais viduryje. Tų saulučių pilna ant sienų, durų, grindų... Kitas, žiūrėk, viduryje nakties uždainuoja. Trečias išvis kalbasi "su dvasiomis". Anksčiau maniau, jog vyrai simuliuoja išprotėjimą, bet dabar aišku, kad jiems tikrai blogai. Apsimetinėti čia nėra jokios prasmės: tavęs niekada niekas neperteis. Gali tik trumpam perkelti į ligoninę, apgydyti, ir - vėl atgal. Čia tau skirta likti visą gyvenimą.
- O viltis, kuri visada miršta pati paskutinė?
- Kai čia patenkame, viršininkas mus ramina, kad po dešimties metų galėsime rašyti malonės prašymą prezidentui. O ką jam, viršininkui, daugiau sakyti? Bet nė vieno nuteistųjų iki gyvos galvos prašymo dar nėra patenkinę. Tiesa, advokatas dar guodžia galimybe kreiptis į Strasbūro teismą. Vis dėlto neteisinga, kad tik už vieno žmogaus nužudymo organizavimą taip griežtai nubaudė. Kunigui R. Mikutavičiui netgi nebuvo sukeltos didelės kančios - prieš paskandinant jis užmigdytas eteriu. Ką tai reiškia, palyginus su kai kurių kitų nuteistųjų iki gyvos galvos nusikaltimais? Arba antai skaitau: septyniolika metų kalėti nuteistas žmogžudys, ypač žiauriai nukankinęs kelis asmenis. Tiktai septyniolika!.. O kai dėl Strasbūro, tai į jį nededu jokių vilčių. Tas teismas bylų iš naujo nenagrinėja ir naudingas tik tiems, kas nori prisiteisti pinigų. Antai H. Daktaras laimėjo, o kas iš to? Sėdi toliau...
Pakenkė giminei
Kalbama, kad atsidūrę tarp keturių sienų nuteistieji atsigręžia į Dievą, permąsto savo klaidas, meldžiasi, ieško būdų susitaikyti su artimaisiais, ištaisyti jiems padarytas skriaudas. Buvęs meno vertybių perpardavinėtojas, už grotų jau praleidęs daugiau nei dvejus metus, į egzistencijos prasmės ieškojimą nepasinėrė. Jis nuolat akcentuoja tikįs Dievą, mylėjęs kunigą R. Mikutavičių (su kuriuo keitėsi meno vertybėmis ir draugavo 25 metus), tačiau čia pat išsiduoda labiau už viską vertinęs kitą viešpatį - turtą. Jis niekam ir nė už ką nepasakys, kur padėta likusi pagrobtų iš velionio antikvarinių kūrinių dalis (dviguboje V. Belecko buto sienoje teisėsaugininkai rado ne visas kolekcijos vertybes).
- O jūs gal manėte, kad viską laikysiu vienoje vietoje? Aš visada turėjau daug turto, bet jei jį būčiau laikęs vienoje krūvoje, galėjau likti elgeta. Ateis vagys, išneš, ir viskas. Mano turtai buvo išslapstyti net keliose vietose, todėl turėjau ne vieną namą, butą, konspiracinių "kampelių". Taip ir su kunigo Ričardo kolekcija: žinau, kur likusi jos dalis, nes pats ją ir paslėpiau. Tačiau nesakysiu! O gal kada nors...
- Iš kur toks optimizmas? Iš tų paslėptų turtų neblogai pagyvens buvusi jūsiškė Ona Daujotienė, o gal jūsų seserys ir giminė? O pats čia saulės nematysite...
- Onai Daujotienei ir savų pakanka. Kol ji buvo suimta, ją apvogė marti, (nustekeno degalinę, ištekėjo už vokiečio ir išlėkė į Vokietiją). Tačiau Ona neseniai atgavo velioniui vyrui priklausiusius namus Lietuvių gatvėje, turi savo "pilį", už kurią nemažai duotų. Turi verslą, todėl jai tikrai nereikia nei tos kolekcijos, nei kunigo pinigų. O mano giminės... Jie - dori žmonės. Jeigu mano brolis tą naktį būtų žinojęs, kad veža iš kunigo buto pagrobtas vertybes, jis su jomis būtų pasukęs tiesiai į policiją. O seserys... Jos gyvena savo gyvenimus, verkia dėl manęs ir dėl giminei užtrauktos nešlovės. Ir išvis jos ketina pasikeisti pavardes ir dingti iš Lietuvos.
- Kad kur nors realizuotų likusią kolekciją?
- Ne, todėl, kad nebegali čia gyventi - žmonės praeiti neduoda...
Už grotų
Įžymiausias Lukiškių kalinys guodžia save bent tuo, kad "šiais laikais ir kalėjime galima gyventi".
- Anksčiau su nuteistaisiais nesiskaitė, sąlygos kamerose buvo nežmoniškos - nei doro tualeto, nei televizoriaus. Dabar ir prižiūrėtojai, ir administracija su tavimi kalbasi kaip su žmogum, tik ir girdi: "jūs", "prašau pasakyti", "atsiprašau". Mūsų kameroje yra radijas, televizorius, tualetas. Kas nori ir turi iš ko, gali pasikabinti paveikslėlį ar pasitiesti gerą grindų dangą. Gerai maitina, leidžia bendrauti su artimaisiais - mane nuolat aplanko O. Daujotienė, seserys, net ir sūnėnas Rolandas aplanko. Aš, beje, ant jo už išdavystę nebepykstu. Ant nieko nepykstu, - beveik optimistiškai kalbėjo Vladas Beleckas.
- Manote, kad jūsų žlugimas prasidėjo kai išdavė Rolandas? O kaip su melo detektoriumi, kuriuo buvote tiriamas?
- O, melo detektorius. Aš ėjau tirtis jau žinodamas, kaip jį "patvarkyti". Prieš procedūrą - to niekas nepastebėjo - atsinešiau striukės rankovėje paslėpęs migdomųjų. Prieš tai buvau suvalgęs pakelį sviesto. Pasiprašiau į tualetą, prarijau 40 tablečių. Kai mane tyrė, kuo ramiausiai sau "snaudžiau", žiūrėdamas į vieną tašką. Pagal detektoriaus parodymus išėjo, kad aš nekaltas kaip avinėlis. Po procedūros - vėl į tualetą ir viską išvėmiau. Tiesa, migdomieji mane spėjo šiek tiek paveikti ir dar ilgai nekaip jaučiausi.
- O kaip jus nuteikė pagrindinio liudytojo prieš jus Ivano Kvaskovo pasikorimas kolonijoje? Turėtumėte triumfuoti...
- Aš netikiu, kad jis pats nusižudė. Ne, suprantu, ką pagalvojote, tačiau atkeršyti negalėjau, juk sėdžiu čia... Bet pagrindo manyti, kad jis nužudytas - turiu. Kai kas yra pagrasinęs, kad nenurims, kol liks gyvas bent vienas iš Mikutavičiaus žudikų.
- Ar jus tai gąsdina?
- Nelabai. Mat mus, nuteistus iki gyvos galvos, čia labai saugo. Geriau už asmens sargybinius... Antai G. Dekanidzė - turtingas žmogus ir galbūt mielai atkeršytų vienam Lukiškėse kalinčiam ir jo sūnų išdavusiam "brigadiniui". Bet, matyt, negali... Todėl aš nieko daugiau nebijau. Mane saugo! - pašnekovas mostelėjo šalimais sėdėjusio pareigūno link.
Baigdamas V. Beleckas primygtinai pakartojo parašyti, kad kunigas R. Mikutavičius ilsisi forte. Antraip "toje painioje ir ypatingoje byloje nebus nustatyta visa ir tikra tiesa".
