Ar politikus vargina depresija?
Psichiatrai vis garsiau šaukia, kad daugėja depresija sergančių žmonių. Plika akimi nematoma dvasinė negalia, girdi, dažniausiai puola bedarbius, įvairiausių kitokių socialinių ar šeimyninių problemų turinčius tautiečius ir net vaikus! O kaip jaučiasi dvasinį pakilimą išgyvenantieji Seimo nariai?
- Viešpatie apsaugok, aš iš prigimties esu optimistas, tad nors teko iškentėti ir labai didelių gyvenimo perkryčių, paragauti ir šilto, ir šalto, atrodo, išsilaikiau, - kairės rankos pirštais pasmailinęs apyretę barzdelę, nusišypsojo parlamentaras, žmogaus teisių gynėjas ir muzikantas viename asmenyje Gediminas Dalinkevičius. - Tiesa, nežinia, kaip būtų nutikę, jei ne gerų žmonių parama. Ir jei būčiau išdavęs savo principus.
- Kokie, jei ne paslaptis, tie tamstos principai?
- Vienas iš pagrindinių - mėginti nemeluoti! Dar labai svarbus - kilus sunkumams, nebandyti jų "nuplauti" alkoholiu. Ir trečia - niekada nebijojau pralošti.
Be to, pradėjęs dirbti Seime, pajutau, kad sparčiai tobulėju, tad depresijai mano dabartiniame gyvenime tiesiog neliko vietos!
- Nejau niekad nepuolate į paniką?
- Iš tiesų, aš ne panikierius. Ir juodžiausioj situacijoj randu tą siaurą kelelį, išbrendu iš aklavietės.
- Ir niekada nesupykstate?
- Va čia tai jau kas kita... Esu karšto būdo. Galiu prisipažinti, ko iki senatvės neišmokau - tai susivaldyti.
- O kai nesusivaldote - tvojate, ar gaunate pats?
- Vieną kartą teko smogti. Nebuvo kitos išeities - nesusitvarkiau su pablūdusiu alkoholiku. Puolamas irgi buvau, bet išgelbėjo geras fizinis pasiruošimas.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Raimondas Šukys prisipažino, kad, tapus Seimo nariu, gana dažnai apima niūrios nuotaikos. Ypač tuomet, kai grįžta iš susitikimo su rinkėjais. Mat dauguma jų apipila prašymais, kurie tarp politikų vadinami beviltiškais.
Teisininko profesiją įgijęs R. Šukys jaučia diskomfortą ir dėl negatyvaus visuomenės požiūrio į politikus, nors, pasak Seimo nario, žmonės greičiausiai net neįsivaizduoja, kiek daug ir kokį atsakingą darbą parlamentarai dirba.
- Sakote, dirba... Darbštuoliais laikote ir užmirštančius dalyvauti Seimo ar komitetų posėdžiuose, snūduriuojančius salėje kolegas?
- Aišku, yra ir ne į tą vežimą įsėdusių. Beje, tokių - dauguma! Jie žmogui gali kalnus prižadėti, o iš tiesų nepadeda nieko. Aš makaronų kabinti nemoku. Kita vertus, kai koks Andriukaitis iš tribūnos pradeda man, teisininkui, aiškinti apie teisės principus, išties suima pyktis.
- Norite pasakyti, kad tapęs Seimo nariu, pasidarėte dirglesnis, emocingesnis?
- Ir piktesnis!
- Kaip susikaupusį pyktį išliejate?
- Ir balsą pakeliu, ir tam tikrus epitetus panaudoju. Aišku, švelnesnius - ne tokius, kokius turiu galvoje.
- Ar šeima pajaučia, kai grįžtate susinervinęs?
- Hm... manau, kad taip.
- O kaip jus reikėtų įsiutinti, kad griebtumėtės smurto?
- Tai likę tik vaikystės prisiminimuose. Nors kartais ir dabar pajuntu didelį norą panaudoti fizinę jėgą, bet, laimė, susivaldau.
- Sakoma, jog depresijos palydovas - padidėjęs apetitas...
- Kol kas nesijaučiu apimtas depresijos, nors, jei atvirai, anksčiau apetitas buvo mažesnis.
- Tai gal neprošal būtų ir antidepresantai?
- Man geriausi antidepresantai - puodelis kavos su konjako šlakeliu. Labai sukoncentruoja, pašalina visus dirgiklius. Dar liberalai mėgsta atsipalaiduoti prie bokalo alaus...
