Iš tiesų, kodėl einame pas būrėjus ir, net nežinodami, ar jų parduota "neapčiuopiama prekė" mums patiks, mokame ir penkiolika, ir penkiasdešimt litų? Ar ne patys tuos neva antžmogius išgarsiname, o šie branginasi - sudaro (dirbtinai?) klientų eiles, kelia kainas? Skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių to pasiteiravo mūsų korespondentė Marijampolėje Irena Zubrickienė.
Laima Zavistauskienė (32 m.), mokytoja:
- Burtų tradicija - senas reiškinys, kaip ir pats gyvenimas. Žmonės ėjo pas būrėjus ir eis, nes, nors ir kaip toli pažengęs mokslas, mūsų dvasinėje srityje yra labai daug nepaaiškinamų dalykų, daug klaustukų, į kuriuos mokslas sako: "Nežinau". Kaip planingai tvarkome savo buitį, taip norėtųsi sutvarkyti ir savo ateitį. Štai tada ir praveriame būrėjų, ekstrasensų, magų duris. Žmogus laukia stebuklo, norėdamas pakeisti varginančią rutiną, tikėdamasis atgimsiančios vilties svajonėms. Atrodytų, keista: lengviau atiduodame pinigus savamokslei būrėjai už jos plepalus, užuot ištiesę juos kvalifikuotam psichologui už jo pokalbių ciklą. Bet juk mes baidomės neišprususios visuomenės nuomonės: aha, lankaisi pas psichologą - tai tu kvailas. Beje, niekas per daug nesigiria ir pas būrėjus apsilankę - vėlgi dėl tos pačios žudančios visuomenės nuomonės. Tokie jau esame - juk anoniminis alkoholikas irgi slepia, kad lanko likimo draugų klubo užsiėmimus.
Ona Mačiulienė (70 m.), pensininkė:
- Vargšai žmonės, viskuo nusivylę, gaudosi tų šarlatanų adresų. Pasitaiko, kad atspėja kokias detales, būdingas daugumai, tai patiki ir kitais tų būrėjų teiginiais. Gerai, jeigu pranašystė džiuginanti - žmogus išeina geros nuotaikos, atsitiesęs, kupinas noro gyventi. O jeigu būrėjas apipila liūdnais faktais? Tada nelaimėliui nors į kilpą lįst - jis visai pribaigiamas. Manau, šarlatanų "savos rūšies medicinos" tikisi liguisti, silpni, kitų aukomis tapę, netekčių sugniuždyti žmonės. Aš tais burtais netikiu - pasikliauju savo nuojauta. O tų "raganų" buvo ir bus dar daugiau - dabartiniais didėjančio nedarbo laikais joms irgi reikia gyventi, užsidirbti. Aš ir pas psichologą eičiau tik iš smalsumo - įdomu, ką "kitoniškiau" jis išmąstys. Aklai juo netikėčiau - atsirinkčiau.
Jūratė Makauskienė (36 m.), įstaigos vadovė:
- Stipri asmenybė pas būrėjus turbūt neina - nebent iš smalsumo ar po lažybų. Eina tas, kuriam tuo momentu labai sunku - rodos, savo jėgomis išsikapstyti neįmanoma. Ir gal gerai, kad nueina, nes vis tiek kuriuo nors savo gyvenimo aspektu gauna kruopelytę vilties, kurios ir ieškojo. Tą dieną jam jau lengviau kvėpuoti, šviesesnės spalvos aplink. Juk paprastai žmonės išgarsina maloniai bendraujančias būrėjas, nestokojančias gyvenimiškų patarimų. Rimtos, gudrios būrėjos greitai "perkanda" kliento nuotaikas ir žino, kaip jį apraminti. Nusivylusiajam tuo momentu to ir pakanka - iš duobės jau išlipta. Kenčiančio žmogaus susitikimas su būrėja jo nevargina, neskaudina, nes nereikia savo gyvenimo padėti lyg ant lėkštutės, kaip reikėtų pas psichologą. Galbūt todėl pastarieji ir yra mažiau populiarūs.
Erika Straigytė (34 m.), žurnalistė:
- Pas visokius būrėjus žmonės eis tol, kol nebus profesionalių psichologinių tarnybų, populiarinančių savo darbą, išpopuliarėjusių realiais suteiktos pagalbos pavyzdžiais, kuriuos pateiks patys žmonės, ir laukiančių dvasiškai sužeistų žmonių.
