Anądien pėdinau pro paminklą Mindaugui ir pamačiau labai gražų Valdovų rūmų vaizdelį. Nufotografavau tiktai kitą dieną.
Nuotaikos įamžinti, atrodo, nepavyko. O nuotaika buvo tokia – sustok, uolusis mūrininke. Nebaigta statyba atrodė puikiai. Netgi statybinė technika nebjaurojo vaizdo. Pagalvojau apie Albertą Speera, projektavusį Berlyno ansamblius taip, kad jų griuvėsiai atrodytų didingai.
Stebint gamtą akį džiugina ir pumpuras, ir vaisius, ir net patrešęs obuolys. Dauguma žmogaus kūrinių yra gražūs ir statomi, ir sugriuvę. Išskyrus tai, kas pastatyta XX a. Aišku, labai plačiai apibendrinau. Reikėtų išvardyti stilius, architektų pavardes.
Tikslinu tiems, kurie nesuprato užuominos – Sporto rūmai yra bjaurūs pradedant projektu. Nuolaužų krūva po jų sprogdinimo irgi atrodys bjauriai. Kitoje Neries pusėje esantis Arsenalas gražus nuo užmanymo iki griuvėsių.
Vilniaus pilių aplinka dabar yra įvairių stilių objektų sąvartynas. Laurynui Gucevičiui (kažin, kaip jis tapo Stuoka?) kai kurios Katedrą bei jos aplinką puošiančios skulptūros turėtų atrodyti nesubrendusių barbarų darbas. Meistrystės pėdsakų jose nerasta. Romėnai tokiais naikindavo be gailesčio.
Apsivalymui reikia ne tiek sprogmenų, kiek valios. Pagražinti aplinką gali tironas, kuris turi gerą skonį.
Bjaurastį reikėtų suvežti į bjaurasties epochos paminklų parką. Kada nors toks atsiras.
