Augustas TAMALIŪNAS
Kiekvienas klumpių sunešimas, kad ir kokiais rimtais sumetimais jis būtų rengiamas, žmogui pravėdina bronchus, na, o jeigu dar į skrandį įlieji bent šlaką džiaugsmelio, tai plaučiai savaime pralinksmėja. Tada jau iš minkšto humuso, paprasčiau šnekant, iš dirvožemio puvenų, gali išskelti juoko kibirkštį, juoba kad šaipaus žodžio šiuometinėje Žemės ir miškų ūkio parodoje "Ką pasėsi... 2001" nei ūkininkai, nei technikos gamintojai, nei prekiautojai dievaži negraibė kišenėse. Pats trijų dienų bambatrynis jau šeštą pavasarį vyko Noreikiškėse (Kauno raj.), LŽŪU III rūmuose ir jų pašonėje, o apie tai, kiek paskaitų praleido tos aukštosios mokyklos studentai, turbūt geriausiai žino jo magnificencija Albinas Kusta, būsimųjų sodžiaus šviesulių rektorius, narys to organizacinio komiteto, kurio garbės pirmininku iš anksto buvo paskelbtas žemės ūkio ministras Kęstutis Kristinaitis. Pastarasis su tauta beveik nebendravo ir netgi nepasirodė minėtų rūmų svetainėje sukviestoje spaudos konferencijoje. Ten užsimezgė išties nevaržomas pašnekesys apie Lietuvos kaimą, bet šio problemos, iš visko sprendžiant, labiau rūpėjo žurnalistams, o ne parodos organizatoriams. Šie į reporterių klausimus atsakinėjo maždaug kaip raudonmetyje, gal tiktai šiek tiek atviriau negu švepluojančio Leonido Metraštininko laikais. Ačiū Dievui, amžinai alkaniems laikraštininkams gerklės buvo užkištos tradiciniais cepelinais ir alumi. Smaginukės viešai nebuvo, iš po skverno, beje, irgi, nors ne vienas rengėjas šįkart labai atvirai sakė, kad valstybės politika į šį senus papročius turintį verslą kaimui yra pragaištinga. Kita vertus, tikriausiai bent šimtmečiui į priekį apsirūpinę oratoriai postringavo, jog ilgainiui į miestus turės persikelti didžiuma mažažemių. Ką jie augins ant asfalto ir iš ko versis tarp bedarbių miestiečių, deja, nesakė. Ar šiuo atveju nebus kaip vienam kaimiečiui, kuris, atkilęs į Kauną, po ilgiausių ieškojimų pagaliau susilaukė pasiūlymo dirbti morge? Žmogelis pradžiugo, tiktai paklausė: "O kiek man mokėsite?" Į tai jam buvo atsakyta: "Visai padoriai. Du lavonus nuprausi, trečias - tavo!"
Tokia ateitis iš žemės mintančiam žmogui, be abejo, ne prie širdies. Va kodėl parodoje mačiau gausybę raudonai lyg buvusio kolūkio brigadininko snukis dažytos technikos, naujos ir naudotos, regis, iš tikrųjų puikios, tik ne kiekvienam žemdirbiui įkandamos. Apie "Valtra" ir "Lamborghini" firmų traktorius, kurių ratai siekia kone Arvydo Sabonio viršugalvį, nė nekalbu. Galbūt jais ir susidomėjo kuris nors nūdienis dvarponis, tačiau ne prie mano akių. Daugiau žiūrovų ir, matyt, žinovų spietėsi aplink Pasvalio ir Garliavos agrofirmų produkciją, o labiausiai žvilgsnį masino Radviliškio mašinų gamyklos sumeistrautas ir 214 litų tekainuojantis universalus plūgelis, pats tas, anot aštrialiežuvio agitatoriaus, ir dirvonui įdirbti, ir žmonai nuraminti. Įkinkei atseit pačią, ir su ja vakare jau susišneki! Tos pačios akcinės bendrovės uogų skynimo kombainas, atrodo, irgi viliojo pelnagraužius, bet vien tuos, kurie augina neaprėpiamą daugybę juodųjų serbentų "Anykščių vynui" finansiškai numarinti. Beje, viena boba tokio prikabinamo agregato nepastums ir nepatrauks, todėl noromis nenoromis kyla mintis apie radviliškiečių propaguojamą poligamiją. Dar man įsiminė į žagrės brolį pavėdaus melsvaskruosčio žodžiai, jog ant trijų ha - aha! - sėdinčiam varguoliui vietoj savaeigės mašinos verčiau įsigyti paprastai botkočiu šeriamą kuiną. Šitoks, sako, pagirdytas benzinu, ims puškėti linksmiau už naujos pakraipos ir į buvusį tarybinį gigantą nė iš tolo nepanašų traktorių "Belorus". Beliks pasisaugoti, kad neįmintum į po savimi daromą tirštymę ir kad ašvienis neapčiurkštų klešnių. Mat eiti paskui šitokį arkliapalaikį su cigarete dantyse, kaip kažin ką, nepatartina. Įmanoma atsidurti mūsų puslapiuose.
A, tiesa... Šv. Izidoriaus gimimo dieną atidarytą parodą pagerbė du kunigai, vienas violetkepuris vyskupas, du "Kranklio" ir tiek pat "Akistatos" žiniopaišų. Šitaip korespondentus maždaug prieš septynis dešimtmečius siūlė vadinti šviesios atminties kalbukonis Juozas Balčikonis. Taigi nieko nauja su kažkurio lingvisto į žiniasklaidą perdirbtu falsifikatu, ar ne? Prie negyvėlių pripratęs šaunusis septynetukas šį sykį, ačiū Dievui, nepalydėjo nė vienos vėlės į kitonišką būvį, tiktai šiaulietis jo eminencija Antanas Vaičius palaimino iš krapylos švęstu vandenėliu šio tūkstantmečio pirmąją vagą oficialiai išvariusį Joną Ramoną, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininką. Tas, darbo paradui vadovavusio poeto Viktoro Rudžiansko nuomone, galėjo kabinti giliau. Po to dažnas šipatavo, jog arti žemę nūnai geriausia nosimi. Kiekvienam, girdi, noragas įstatytas! Aš irgi pritariau minčiai, kad žemdirbystei skatinti dabar labiausiai tinka aparatas degtinėlei varyti. Pagaminai atseit reikiamą kiekį skystimo, ir kaimynėliai viską padaro! Sau nedirba, o tau, jeigu ne dovanai, žinoma, būtinai! Dar išgirdau, jog pastaruoju metu sugyventiniams sekasi išdirbti meilužių kailius. Spragilai taip pat pravartūs daužyti jų kaktoms.
- Iš grūdų ir iš kiaulių, - apšveitė vienas parodos lankytojas, - nepragyvensi! Vis dėlto pats pagrindinis dalykas yra kaip ant delno. Jeigu moteriai užkabinta kortelė "Ką pasėsi", tai pjausi po devynių mėnesių, kitą žiemą. Tokiu atveju žmoną vadinti višta, net jeigu skiauterėtoji po vestuvių tebevaikštinėja be kelnaičių, patikėkite manimi, neapsimoka! Tešmuo po ragais tereiškia, jog pats esi neblogas galvijas. Tie gyvuliai, kurie naktimis baisiausiai daužosi ir nuolat triukšmauja, vadinami paršais.
Ne visada! Kai kuriems, regis, taikomi priešingos lyties dėsniai. Man labiausiai įsiminė vieno berniūkščio replika įsiganiusiam dešrų pardavėjui. Praeidamas pro jį vaikas paklausė: "Dėde, o kur tavo kitos dvi kojos"? Tas nustebo. Ką čia atseit paistai, man ir dviejų pakanka! Pyplys atrėžė: "Va ir ne! Privalai turėti keturias. Mat esi į kiaulę panašus".
Šitokių į anekdotus telpančių situacijų parodoje pasitaikė ne viena. Girdėjau, kaip apyjaunė moteris, matuodamasi skrybėlaitę, paklausė vyrą: "Na kaip, ar tinka?" Šis atrėžė: "Ne, ne mano skonio". Sutuoktinė nesutriko."Jeigu, - tarė, - ir galvos apdangalą rinkčiausi pagal tavo skonį, tai ant pakaušio turėčiau nešioti puslitrį degtinės!"
Jos pakako. Užtat ir neįsitėmijau, iš kurio kampelio - Braziūkų (Kauno raj.), Stalgėnų (Rietavo sav.), Viktarinos (Lazdijų raj.)? - įliejau maždaug agrolitrą smaginukės. Šiltos, duonute kvepiančios. Regis, du kepalus sušlamščiau, jeigu kišenė nemeluoja. Šiaip jau parodoje visko pakako. Bestigo viešo įprasminimo tų dalykų, kurie ir taip gerai žinomi. Ar kada nors ateis laikas, kai galėsime pasakyti, kad gėrėme smaginukę? Labai to tikiuosi. Dėl ko, atvirai šnekant, kovojome? Argi ne dėl visiškos laisvės?
