Ramutė PEČELIŪNIENĖ
1995 metų lapkričio 16 dieną Klaipėdoje, prie H. Manto gatvėje esančio 5-ojo namo, buvo rastas stipriai sužalotas, ištiktas komos Konstantinas Maksimenka (22 m.). Kitą dieną miesto ligoninės Reanimacijos skyriuje jaunas žmogus mirė. Tų pačių metų lapkričio 20 dieną Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla. Beveik dvejus metus pareigūnams nepavyko nustatyti šį nusikaltimą padariusių asmenų. Tiktai 1997 metais staiga atsirado liudininkų, kurių dėka (jie prisiminė prieš dvejus metus girdėtą istoriją apie sumuštą žmogų) baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti trys klaipėdiečiai - Audrius Lipinskas (24 m.), Romualdas Pumputys (24 m.) bei Gintaras Ruškys (27 m.). Tuomet jie visi buvo ketveriais metais jaunesni.
Įdomi kardomoji priemonė
Audrius Lipinskas buvo sulaikytas 1997 metų kovo 13 dieną. Po apklausos bei parodymų patikrinimo įvykio vietoje jis buvo paleistas. Tyčiniu nužudymu dėl savanaudiškų paskatų įtariamam kaltinamajam paskyrė įdomią kardomąją priemonę - karinio dalinio vadovybės stebėjimą, mat tuo metu jis atliko tarnybą Pakrančių apsaugos pasienio policijos rinktinėje.
Prisipažino pabūgęs grasinimų?
Iš atviro paaiškinimo bei apklausos protokolų matyti, jog A. Lipinskas prisipažino kartu su G. Ruškiu bei R. Pumpučiu padaręs šį nusikaltimą. Jis aiškino, jog 1995 metų lapkričio mėnesį (tikslesnės datos neprisimena) kartu su G. Ruškiu bei R. Pumpučiu girtuokliavo. Kadangi baigėsi cigaretės, apie 22 ar 23 valandą visi trys išėjo jų nusipirkti. Prie prekybos treilerių, autobusų stotelėje, pamatė vaikiną. Nusprendė paprašyti cigarečių. Tačiau to pasirodė per maža - iš nepažįstamojo visi trys ėmė reikalauti pinigų, atėmė 10 litų, nuo piršto numovė vestuvinį žiedą, po to sumušė. A. Lipinskas prisipažino smogęs K. Maksimenkai du kartus į galvą, po to - 2 ar 3 kartus į krūtinę bei įspyręs į šoną. Kiti jo draugai taip pat spardė ir mušė nukentėjėlį. Už 10 litų vyrukai nusipirko alaus, o pagrobtą žiedą kitą dieną G. Ruškys atidavė į lombardą. Gautus 60 litų visi pasidalino... Šiuos parodymus A. Lipinskas patvirtino įvykio vietoje. Beje, reikia pridurti, jog toji įvykio vieta buvo maždaug už kilometro nuo jau minėtų prekybinių treilerių, kur vaikinai sumušė K. Maksimenką...
Po dviejų dienų, praleistų areštinėje, A. Lipinskas buvo sugrąžintas į karinį dalinį. Kadangi jo psichologinė būsena kėlė įtarimų (buvo apimtas gilios depresijos), vaikinas buvo paguldytas į medicinos punktą, paskirta raminamųjų. Jį nuolat stebėjo du sanitarai-instruktoriai. Tų pačių metų lapkričio 29 dieną A. Lipinskas raštu kreipėsi į Klaipėdos apygardos vyriausiąjį prokurorą. Savo kreipimesi A. Lipinskas nurodė, jog ankstesni jo prisipažinimai buvo išgauti vartojant psichologinį spaudimą ir prievartą. Esą areštinėje pareigūnai padiktavo, ką jis turi rašyti, o kai šis atsisakė tai daryti, gąsdino įmesią į kamerą ir padarysią "gaidžiu". Manydamas, jog kitaip iš ten neišeis, bei pats gerai nesuvokdamas, ką darąs, jis parašė diktuojamus parodymus. Kitą dieną buvo nuvežtas įvykio vieton. Ten taip pat buvo verčiamas rodyti, kaip užpuolė ir sumušė žmogų. Visi šie parodymai buvo filmuojami. Nei apklausiant areštinėje, nei duodant parodymus įvykio vietoje advokatas nedalyvavo. A. Lipinskas pabrėžė, jog toks prisipažinimas buvo išgautas gąsdinant, todėl visų ankstesnių parodymų jis atsisako.
G. Ruškio ir R. Pumpučio parodymai buvo panašūs į anksčiau duotus A. Lipinsko parodymus. Tačiau šie jų neatsisakė. Atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę paaiškėjo, jog G. Ruškiui reikalingas priverstinis gydymas dėl laikino psichikos sutrikimo - reaktyvinės depresijos. Iki teismo (jis įvyko 1998 metų pavasarį) likus keliems mėnesiams, atsirado dar dvi liudytojos - R. Pumpučio žmona Liana Pumputienė (21 m.) bei dvejais metais jaunesnė pastarosios draugė Marina Tolstova, kurios tvirtino minėtą vakarą buvusios kartu su teisiamaisiais ir iš jų sužinojusios apie padarytą nusikaltimą.
Griežtas nuosprendis
Klaipėdos apygardos teismas pripažino esant kaltus abu teisiamuosius. A. Lipinskas, kuris buvo apkaltintas ir savavališkai pasišalinęs iš karinio dalinio, nuteistas kalėti 15, R. Pumputys - 10 metų. Teismas priėmė ir atskirąją nutartį, kurioje pažymėjo, jog tardymo metu buvo padaryta Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Įtariamiesiems, kuriems už padarytą nusikaltimą grėsė mirties bausmė (tuo metu ji dar nebuvo atšaukta), o R. Pumputys dar buvo ir nepilnametis, nebuvo garantuota teisė į gynybą. Gynėjas nedalyvavo ne tik apklausiant įtariamuosius, bet ir patikrinat parodymus įvykio vietoje. Deja, tokie procesiniai pažeidimai priimti nuosprendį nesutrukdė.
Apeliaciniame skunde A. Lipinskas prašė nuosprendį panaikinti. Kadangi Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai iškilo abejonių dėl parengtinio tyrimo ir teisminio tardymo, buvo nuspręsta šią bylą nagrinėti apeliacine tvarka teisiamajame posėdyje. 1999 metų lapkričio 26 dieną Apeliacinis teismas A. Lipinską išteisino dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio (faktiškai jis buvo atlikęs tarnybą), tačiau bausmę paliko tą pačią. Beje, šiame teisme savo ankstesnių parodymų atsisakė jau minėtos liudytojos R. Pumputienė bei M. Tolstova. Dėl to buvo nutarta joms iškelti baudžiamąsias bylas.
Po A. Lipinsko kasacinio skundo Aukščiausiasis Teismas bylą vėl grąžino Apeliaciniam teismui. Šių metų rugsėjo 20 dieną ši instancija abiem nuteistiesiems bausmes sumažino: A. Lipinskui paskyrė kalėti 11, o R. Pumpučiui - 8 metus. Kadangi A. Lipinskas ir toliau siekia įrodyti, jog yra nekaltas, netrukus Aukščiausiajame Teisme turėtų atsidurti jo kasacinis skundas.
