Gandai apie įvykusią nelaimę greitai pasiekė visas žiniasklaidos priemones. Zebriugėje įniršę giminaičiai apsupo kompanijos "Thousand" kontorą. Tačiau kontora buvo tuščia. Vos tik sužinoję, jog jų laivą ištiko per keletą paskutiniųjų dešimtmečių didžiausia katastrofa Lamanšo laivybos istorijoje, kompanijos vadovai pradėjo slapstytis nuo giminių ir žurnalistų. Juos rado tik po kelių dienų.
Britai vėliau pareiškė specialią padėką Belgijos kariniam jūrų laivynui gelbėjant kelte buvusius Didžiosios Britanijos piliečius. Dar ir dabar belgų gelbėtojų veiksmai laikomi kaip bene geriausiai organizuota gelbėjimo operacija katastrofų istorijoje. Išgelbėti buvo visi, kas dar galėjo išgyventi. Vos tik gavus nelaimės signalą iš karinės bazės pakilo keletas sraigtasparnių su narais. Jie įvykio vietoje buvo po 12 minučių. Jiems iš paskos atplaukė kariniai laivai "Glazgas" ir "Diomedas", į kuriuos buvo susodinti visi išgelbėti žmonės.
Vieno sraigtasparnio pilotas vėliau kalbėjo: "Malonu, kai giria už gerai atliktą darbą ir išgelbėtas gyvybes. Tačiau manęs tai nedžiugina. Kai skraidžiau virš tamsaus vandens, kuriame plaukiojo ir gyvieji, ir mirusieji, pamačiau vaizdą, kurio nepamiršiu visą gyvenimą - tris nuskendusius vaikus. Geriau jau operacija būtų buvusi laikoma nesėkminga ir mus visus peiktų, bet būtų pavykę išgelbėti visus žmones".
Atvirais šliuzais
Jau kitą rytą laivai ir galingai kranai pradėjo traukti nuo seklumos sunkų keltą. Keltas gulėjo ant seklumos, iš vandens kyšojo lygiai pusė korpuso. Jo priekyje buvo aiškiai matyti atviri šliuzai, vedantys į krovininius denius. Katastrofos priežastis buvo aiški.
Visą kaltę prisiėmė laivo kapitonas Deividas Liuri. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, jog kaltas ne tik jis, bet ir visa įgula bei kompanijos vadovybė. Paaiškėjo, kad kompanija ne itin griežtai laikydavosi plaukiojimo grafiko ir maršruto, o įgula neatsakingai ėjo savo pareigas.
1987-ųjų birželį, po keleto mėnesių kruopštaus tyrimo, speciali komisija paskelbė tyrimų rezultatus ir kaltinamąsias išvadas. Komisijos pirmininkas pareiškė, jog "laivas nuo kylio iki kapitono bokštelio buvo persismelkęs neatsakingumu". Žmonėmis, kurie galėjo padaryti lemiamą klaidą, be kapitono Liuri, buvo paskelbti vyriausiasis mechanikas Džonas Kerbis, bocmanas Markas Stenlis ir vyriausiasis kapitono padėjėjas Leslis Seibelas. Komisija neabejodama nurodė tikslią avarijos priežastį. "Gerald of Free Enterprize" nuskendo todėl, kad į sąsiaurį išplaukė atvirais vidiniais ir išoriniais priekiniais šliuzais. Teisėjas pareiškė, kad kruopštus tyrimas leidžia teigti, jog visa kaltė gula ant "Thousand" kompanijos.
Paaiškėjo, kad bocmanas Markas Stenlis, kuris turėjo uždaryti šliuzus, visą laiką ramiausiai miegojo savo kajutėje. Pabudo jis tik tada, kai svyrant laivui buvo išblokštas iš lovos. Kapitono padėjėjas Leslis Seibelas buvo pripažintas esąs kaltas dėl to, jog nepatikrino, ar uždaryti priekiniai šliuzai. Na o kapitonas pripažintas esąs kaltas dėl to, jog davė leidimą atsišvartuoti taip ir nepasidomėjęs, ar uždaryti priekiniai šliuzai. Jis ir buvo pripažintas pagrindiniu 189 žmonių mirties kaltininku. Lengvinančia aplinkybe pripažinta tik tai, kad instrukcijose nenumatytos specialios komandos, kuriomis kapitonas lieptų patikrinti, ar uždaryti priekiniai šliuzai. Beje, didžioji dalis to meto keltų jau buvo įsirengę specialias signalines sistemas, įspėjančias kapitonus, ar uždaryti priekiniai šliuzai. Deja, kompanijai "Thousand" išlaidos tokiai sistemai pasirodė nereikalingos.
Kompanijos savininkus teismo komisijos pirmininkas apkaltino neatsakingumu ir nesirūpinimu laivo reikalais, dėl ko susiformavo neatsakingumo atmosfera, tapusi avarijos priežastimi.
Kompanijos vadovus, laivo kapitoną ir minėtus įgulos narius pripažino kaltais ir pareiškė, jog visi žuvusieji bus laikomi netyčinės žmogžudystės aukomis. Tačiau į kalėjimą kaltinamieji nesėdo - teisėjas nusprendė: žinoti, jog dėl tavo aplaidumo žuvo daugybė žmonių - užtektina bausmė. Visuomenė nuosprendžiu buvo labai nepatenkinta ir reikalavo net mirties bausmės, tačiau daugiau teismų nebuvo. Kapitonui Liuri teisėju tapo sąžinė - po keleto dienų jis nusišovė.
Ši katastrofa turėjo įtakos kardinalioms permainoms jūrų kodekse. Buvo kur kas griežčiau apibrėžta įgulos narių atsakomybė ir išplaukimas iš uosto atvirais šliuzais laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Tačiau techniškai šliuzų konstrukcijos tobulinamos nebuvo. Tai tapo viena iš "Estonijos" katastrofos priežasčių.
Didžiausia kelto katastrofa
Tais pačiais metais, gruodžio 29-ąją, Filipinuose įvyko dar viena nelaimė. Keltas "Dona Paz" susidūrė su tanklaiviu "Vector". Šis įvykis tapo viena pačių baisiausių žmonijos nelaimių. Tikslus aukų skaičius nežinomas, tačiau suskaičiavus visus be žinios dingusius žmones manoma, jog žuvo net 4 341 žmogus.
Avarijos priežastys taip pat aiškios ir dėl to dar skausmingesnės, kadangi vėl kaltas žmonių neatsakingumas. Tanklaivį valdė visiškai nepatyrusi įgula, kuri porą metų plaukiojo po jūrą neturėdama net radijo ryšio. Tanklaivio techninė būklė taip pat buvo apgailėtina. Pagal vieną versijų, kalčiausias yra tanklaivio vairininkas, per avariją net nebuvęs prie šturvalo. Pats vairininkas išsigelbėjo ir visa tai neigia, sako, jog vairas tiesiog neveikė ir jis negalėjo pasukti laivo. Tačiau ekspertai teigia, jog jei jis būtų buvęs prie šturvalo, jo šansai išgyventi būtų buvę lygūs nuliui.
Kita katastrofos priežastis - neįsivaizduojamai perpildytas keltas. Šiaip "Dona Paz" numatyta gabenti 1 800 keleivių, o jų buvo beveik 2,5 karto daugiau... Pernelyg didelis svoris neleido kelto kapitonui pakankamai greitai manevruoti ir išvengti nemažu greičiu artėjančio tanklaivio. Išgyvenusieji tragediją pasakojo, jog tanklaivis visiškai nesukdamas ir nemažindamas greičio artėjo kelto link ir į jį rėžėsi. Susisiekti su tanklaiviu radijo ryšiu nepavyko. Pabandžius išvengti susidūrimo paaiškėjo, kad keltas perkrautas ir sukasi kur kas lėčiau nei reikėtų. Laivams susidūrus, nugriaudėjo baisus sprogimas.
Išsigelbėti iš šio pragaro pavyko tik 24 žmonėms. Visi kiti nuskendo arba žuvo liepsnose. Tanklaivis nuo smūgio lūžo pusiau ir nuskendo per keletą minučių. Išsigelbėti sugebėjo tik vairininkas ir laivo virėjas. "Dona Paz" vandens paviršiuje laikėsi kur kas ilgiau - apie porą valandų. Tačiau perpildytame kelte kilus panikai išgyventi buvo beveik neįmanoma - išplaukė tik 22 kelto keleiviai.
Tragedija įvyko visiškai ramiu oru. Matomumas buvo toks puikus, kad sprogimą pastebėjo keletas netoliese buvusių laivų. Tačiau kadangi jokio pavojaus signalo išsiųsta nebuvo (nuo smūgio žuvo kelto radistas, o prie jo kabinos nebuvo įmanoma prieiti), tik po keliolikos minučių laivų kapitonai pakeitė kursą ir pasuko tragedijos vietos link. Po 45 minučių atskubėjus pirmiesiems laivams gelbėti jau nebuvo ką... Aplink skęstantį laivą plūduriavo tūkstančiai lavonų.
Kūnų traukimas iš vandens gerokai užtruko. Visi jie buvo surinkti tik per dvi savaites. Vietos žvejai dar ir dabar mena tą siaubingą laiką, kai vietoj žuvų pakrantės tinkluose rasdavo išplautus lavonus.
Kaltinimai dėl tragedijos buvo iškelti tanklaivį ir keltą eksploatavusioms kompanijoms. Kelto savininkams iškelti kaltinimai dėl pernelyg perpildyto laivo, o tanklaivio savininkams - dėl techniškai netvarkingo laivo eksploatacijos. "Dona Paz" savininkas nusižudė, kadangi sužinojo, jog kompensacijos žuvusiųjų giminėms turėtų siekti keliolika milijonų dolerių. Beje, laivo draudimas buvo pasibaigęs prieš keletą dienų ir nebuvo atnaujintas, kompanija teisinosi tiesiog nespėjusi to padaryti. Kompanija buvo paskelbta bankrutavusia, giminaičiai jokių kompensacijų taip ir negavo... Kompanija, kuriai priklausė tanklaivis, taip pat pripažinta bankrutavusia. Jos vadovų taip ir nepavyko rasti. Žodžiu, tragedijos kaltininkai aiškūs, tačiau nubausti jų nepavyko...
